pirmasis
________________________________________________

Išgyventi pasaką
Enrika STRIOGAITĖ


Kauno valstybinio lėlių teatro premjera –  „Užburtos pilies paslaptis“. Pilies menėje. Gražuolė – Virginija Šimkevičiūtė, Pabaisa – Andrius Žiurauskas. Sigito Gulbino nuotrauka


Kauno valstybinio lėlių teatro premjera – „Užburtos pilies paslaptis“.
Pilies menėje. Gražuolė – Virginija Šimkevičiūtė, Pabaisa – Andrius Žiurauskas.

Sigito Gulbino nuotrauka
 

Kadaise Henrikas Radauskas eilėraščio eilute „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“ atskleidė poetinį pasaulio matymą ir jame slypintį konfliktą, nes tikint pasaka pasauliu tikėti neįmanoma. Tačiau tik poetinės prigimties asmenybė, regis, gali taip pasirinkti. Paprastai vaikystės tikėjimą pasaka nugali pasaulis, ir pasaka tampa tarsi pliušinis meškiukas, gal ir neišmestas, bet nugrūstas rūsyje, spintoje, kažkur. Jo nepasigendama, nes iš jo išaugama. Pasaka, maitinusi vaikišką sielą, dūla su tuo meškiuku, bet ne todėl, kad iš jos taip pat išaugama – ją nugali pasaulis, kuriame, deja, galioja visai kitokie dėsniai. Ilgainiui ją užgožia kitas kontekstas, kita patirtis, ji tampa nebesugestyvi ir nereikalinga, geriausiu atveju – paskaitoma vaikui, kuris be pasakos augtų kitaip. Tačiau kas žino – gal neišgyvendamas pasakos suaugusysis taip pat savotiškai nustoja augti, nes pasaulis jei ir nežudo, vis dėlto vargu ar augina tą daigelį, kurį galima aiškiai matyti atvirose vaiko akyse.

Vaišės pilyje. Gražuolė Belė – Virginija Šimkevičiūtė.


Vaišės pilyje.
Gražuolė Belė – Virginija Šimkevičiūtė.
 

Kauno valstybinis lėlių teatras kviečia į premjerą, kuri pastatyta Leprens de Bomon pasakos „Gražuolė ir pabaisa“ motyvais – taip skelbiama naujojo spektaklio „Užburtos pilies paslaptis“ (pjesę vertė Violeta Šoblinskaitė) pristatyme. Tačiau iš tiesų Lėlių teatras kviečia išgyventi pasaką, kurią, galima tvirtai teigti, sukūrė ir vaikui, ir suaugusiajam, nes spektaklio metu nėra nė menkiausio perėjimo nuo kūrinio, skirto vien vaikui, į kalbėjimą suaugusiam žmogui. Tą ribą režisierius Olegas Žiugžda sugebėjo panaikinti sukurdamas tiesiog Pasaką.

Spektaklyje aiškiai išskirtos dvi plotmės: aktorių ir lėlių vaidinimai – pasakojama ir vykstanti pasaka – tačiau svarbiausia, kad per visą spektaklį nė karto nekyla abejonių lėlių ir „gyvojo plano“ motyvacija, todėl pasakiškas išgyvenimas tiesiog negali neįvykti.

Žaidimas su kamuoliu. Seserys Siuzi ir Fanšonė – 
Rasa Bartninkaitė ir Jolita  Ross.


Žaidimas su kamuoliu.
Seserys Siuzi ir Fanšonė –
Rasa Bartninkaitė ir Jolita Ross.
 

„Gražuolė ir pabaisa“ pasakojama remiantis klasikiniais „old school“ režisūriniais, scenografiniais (dailininkas Valerijus Račkovskis), muzikiniais (muziką parinko O. Žiugžda) sprendimais. Preciziškai sustyguoti, motyvuoti, tikriausiai jie geriausiai ir gali atskleisti senąjį, iš kartos į kartą perduodamą stebuklinį pasakojimą. Suaugęs žiūrovas gali mėgautis atsivėrusiu pasakišku išgyvenimu, kuriam paprastai nėra laiko, trukdo sukauptas kontekstas ir aktualijos. Vaikui pasakojama istorija atveria tikrojo grožio esmę. Režisierius spektaklyje ne kartą akcentuoja jauniausios pirklio sesers grožį, bet jį apibrėžia ne vien kaip išorę: „Ji ne tik graži, bet ir geros širdies.“ Iš pradžių ryškiai rožinė gražiosios Belės suknelė kėlė šypseną, atrodė, kad ir scenografas neišvengė barbiškojo grožio stereotipo. Tačiau vėliau jis pasiteisina: šiandien mažieji žaidžia su barbėmis, jie užauga formuojami ryškiai rožinių grožybių, tad galbūt žvelgdamas į rožine suknele aprengtą barbę, vaikas prisimins spektaklyje girdėtus žodžius: „Ji ne tik graži, bet ir geros širdies.“ Tiesa, vaidinimo pabaigoje tortiškų rožių gausybe išpuoštos širmos jau kiek badė akis.

Į gražuolę ypač buvo susmigusios mergaičių akys, o kai vietoje lėlės į „gyvąjį planą“ netikėtai atėjo Belė, salėje nuvilnijo susižavėjimo šurmuliukas: įvyko mažytis stebuklas – lėlė įgavo žmogiškąjį pavidalą, kuris buvo išties žavus. Į brandžių aktorių kolektyvą įsiliejusi Virginija Šimkevičiūtė džiugino ne tik savo dailumu, bet ir profesionaliai atliktu vaidmeniu.

Scena sode. Tėvas – Valdis Aleksaitis.


Scena sode. Tėvas – Valdis Aleksaitis.
 

Berniukai labiau domėjosi atgrasiuoju Pabaisa – jis tikrai buvo baisus, tačiau aplink išsigandusiųjų nesigirdėjo, nors taip užtemdytoje salėje neretai nutinka. Darnus režisieriaus, dailininko, aktoriaus (Andrius Žiurauskas) darbas šį vaidmenį pavertė simboliu, o ne gąsdinančia figūra (pigesnis variantas siekiant prikaustyti vaiko dėmesį), todėl Pabaisa pirmiausia buvo įdomus (tuomet ir triukų, kaip išlaikyti vaiko dėmesį, neprireikia). O jei Pabaisa įdomus, galima ramiai sekti pasaką, vaikui atskleisti jos prasmę, suaugusiajam – suteikti galimybę ją išgyventi.

Stebint Pabaisos dramą, lyg ir norėjosi, kad jo vidinis pasaulis būtų ryškesnis, koncentruotesnis (šalia aiškiai išryškinto Belės gerumo, taurumo etc.), kad jo neužgožtų nors ir negraži, bet įspūdinga Pabaisos išorė. Kita vertus, Pabaisos vaidmeniu pasirinkta atsakyti į klausimą: ar meilė gali siaubūną vėl paversti žmogumi? O mylinčio siaubūno kančia abejoti netenka: subtiliai, neperspausdamas aktorius A. Žiurauskas atskleidžia juodą mylinčiojo neviltį (kad yra pabaisa) ir mažytę viltį (kad visgi Belė ištesės pažadą ir grįš).

Abejonių nekelia ir tris šimtus metų gyvenančios Juodosios damos (aktorė Laima Rupšytė) šalta ir savanaudiška meilė Pabaisai. Aktorė galėjo suvaidinti vien baimę keliančią damą, savotišką raganą, bet jos kuriama Juodoji Dama, regis, iš tiesų savaip myli siaubūną, tik nori, kad šis priklausytų vien jai kaip dvasinis vergas, žinantis, jog kito pasirinkimo neturi.

Kas vaidino už pirklio, seserų Siuzi ir Fanšonės lėlių, aš nemačiau. Atidžiai klausiau, sekiau kiekvieną lėlės judesį, gal aktorių (Rasos Bartninkaitės, Jolitos Ross, Valdžio Aleksaičio) ir nebuvo, kas žino, juk tai – pasaka, kurią išgyvenau. Po trijų šimtų metų.

Sigito GULBINO nuotraukos



 
į viršų
"Nemunas" - Kauno kultūros ir meno savaitraštis
© "Kiti langai"
Rodoma versija 264 iš 284 
2:19:53 Apr 26, 2010   
Aug 2007 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba