ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-02-21 nr. 689

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Susipusiausvyrinimas (48) • Sigitas Geda. Kalba, pasakyta Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vasario 16-ąją (5) • KASPARAS POCIUS. Tarp Europos ir Honkongo (6) • Užuojauta (2) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (23) (15) • ANDRIUS MARTINKUS. Kitas, tolerancija ir skirtumų Dievas (17) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (2) • RENATA DUBINSKAITĖ. Privatus dangus ir neišvaizdus vaizdinys (11) • JŪRATĖ BARANOVA. Vienatvė tarp daiktų (11) • JEAN-SÉBASTIEN STILL ir JEAN PIERRE MOHENEM. Gelbėjimas ar naikinimas? (2) • RASA ŽIEMYTĖ. Ludwigas Wittgensteinas ir šiek tiek klinikos (26) • EMILIJA LIEGUTĖ. Jau sniego skranda suplyšo (2) • LIBERTAS KLIMKA. Apie Užgavėnių mitiškumą (16) • SAULIUS MACAITIS. "Marš, marš, tra-ta-ta" (6) • DINO BUZZATI. Tarakonas (5) • Iš Markaus Rodunerio asambliažų (2) • mano laiškas tau (126) • Julijus Lozoraitis. Mirtinas virusas (El. redakcijos priedas) (11) •

Kitas, tolerancija ir skirtumų Dievas

ANDRIUS MARTINKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nepavadintas. 1999
Mindaugas Navakas

Istorijos laimės laikotarpiai yra jos tušti puslapiai.

Georg Hegel

Dievo buvimo įrodymas iš blogio egzistavimo: jei pasaulyje nebūtų blogio, Dievas būtų nereikalingas; kadangi blogis egzistuoja, vadinasi, Dievas yra.

Nikolaj Berdiajev

Žmogus yra agresyvi būtybė. Visa homo sapiens rūšies istorija liudija šią liūdną tiesą. Vos tik pasirodžiusi pasaulyje, ši rūšis buvo priversta įsitraukti į žiaurią kovą dėl išlikimo, kovą, dėl kurios iki šių dienų mūsų planeta neteko tūkstančių kitų rūšių, už kurių išnykimą homo sapiens turi prisiimti didesnę arba mažesnę atsakomybę. Pagal pesimistiškiausią ateities scenarijų, per artimiausius 50 metų nuo Žemės paviršiaus gali būti nušluotas ketvirtadalis (maždaug vienas milijonas) visų dabar esančių rūšių. Negana to, mažai yra rūšių, kurioms būdinga tokia arši ir nekompromisinė konkurencija tarp savo pačios atstovų, kaip homo sapiens. Per 30 000 egzistavimo metų dėl karų, maištų, nusikaltimų žuvo tiek žmonių, kiek mirė nuo tokių niekingų gyvybės formų kaip maro, choleros, tuberkuliozės bakterijos ir AIDS virusas.

Žmogus nuo kitų gyvių skiriasi tuo, kad kuria kultūrą, kuri šalia viso kito yra ir žmogaus bandymas save išteisinti brutalaus homo sapiens agresyvumo ir grobuoniškumo akivaizdoje. Kultūra jokiu būdu nepanaikina homo sapiens agresyvumo – nėra nieko naivesnio už Apšvietos tikėjimą žmogaus prigimties patobulinimo galimybe pasitelkiant kultūrą, švietimą ir dorinį ugdymą. Kultūra yra pastanga suprasti agresyvumą ir tam tikra prasme – jį legitimuoti. Todėl viena iš svarbiausių, jei ne pati svarbiausia problema, kurią vienaip ar kitaip priversta spręsti kiekviena kultūra, yra santykio tarp "savo" ir "svetimo", tarp "aš" ir "jis (ji)" (arba "tu", "tai", anot M. Buberio), tarp "aš" ir "kitas" nustatymas. Jei tikėjimą prigimtiniu žmogaus gerumu laikytume savotišku intelekto nekaltumu, tai Vakarų civilizacijos istorija, labiau negu bet kurios kitos civilizacijos istorija, sukūrė prielaidas žengti ryžtingą žingsnį link tokios mąstymo nekaltybės praradimo. Jokia kita kultūra nebuvo priversta stoti akistaton su kone totaliu kito paneigimu ir neapykanta kitam (prisiminkime XX a. pirmosios pusės Europos istoriją). Kita vertus, būtent Vakarų kultūroje tolerancijos kitam vertybei, bent jau iš pirmo žvilgsnio, yra rodoma ypač didelė pagarba. Tolerancija yra kone adoruojama ir Vakarų vertybių hierarchijoje (jei apskritai kalba apie vertybių hierarchiją šiandien dar yra teisėta) jai priklauso vieta šalia tokių vertybių kaip laisvė, asmens autonomija ir pagarba žmogaus orumui. Bet ar iš tikrųjų taip yra? Ar iš tikrųjų Vakarų mąstymas savo gelmėje yra tolerantiškas kitam? O gal mūsų tikėjimas tuo, kad esame tolerantiški, yra tik besitęsiančios mūsų mąstymo nekaltybės išraiška, nekaltybės, kuri vis dėlto yra labai patogi mums, agresyvios homo sapiens rūšies atstovams, nes suteikia indulgenciją tęsti savo agresiją kito atžvilgiu, tiesa, ne tokiomis pačiomis priemonėmis, kokias naudojo didieji XX a. tironai. Juk kultūra didesniu arba mažesniu mastu visada yra agresijos legitimacija.

Tolerancija kitam visada yra kančia, nes pats kitas visada yra kančia man. Aišku, būtina pridurti: didesniu arba mažesniu mastu. Aišku, šią tezę būtina iliustruoti konkrečiais pavyzdžiais. Tai padarysime kiek vėliau, o kol kas pakaks pasakyti, kad negali būti tikrai tolerantiška visuomenė, kurioje kančia ne tik nelaikoma vertybe (reikalauti šito gal būtų kiek antžmogiška), bet kuri tiesiog bėga nuo kančios, kuri siekia išsivaduoti iš kančios visais jai šiuo metu prieinamais, kartais morališkai gana abejotinais būdais. Tolerancija kitam yra tikra tik tuo atveju, kai pats kitas yra tikras kitas ir kai aš pats labai aiškiai suvokiu jo kitoniškumą, jo netapatumą man. Tikras kitas visada didesniu arba mažesniu mastu kėsinasi į mano vientisumą, užima dalį būties, kuri galėtų priklausyti man, jei kito nebūtų, užstoja dalį horizonto, tuo apribodamas mano ambicijas eksportuoti savo ego. Tikras kitas visada yra didesnė arba mažesnė problema. Tai labai gerai, nors skirtingai, suvokė Sartre’as, kuriam kitas kėlė šleikštulį, ir Stalinas, kuriam priskiriamas posakis: "Yra žmogus – yra problema, nėra žmogaus – nėra problemos". Tikras kitas visada yra problema, ir jo problemiškumas išnyksta tik kartu su jo tikru kitoniškumu, tačiau tokiu atveju nebetenka prasmės kalba apie tikrą toleranciją.

Šiame rašinyje pabandysime parodyti, kad dažnai tai, ką įsivaizduojame esant tolerancija, yra viso labo abejingumas akivaizdoje to, kaip agresyvūs homo sapiens instinktai naikina mus supantį kitoniškumą ir siekia išplėsti mūsų pačių būtį kito (tikro kito) būties sąskaita. Brutalus fizinis kito sunaikinimas, kitoniškumo paneigimas sąmonėje ir kito tremtis yra trys būdai, kuriuos Vakarų kultūra (kaip, beje, ir kitos) naudoja kito problemai "išspręsti" ir pašalinti iš kito buvimo šalia neišvengiamai kylančius skausmą ir nepatogumą.

Praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje Vakarų geopolitinėje erdvėje įvykęs masinis naikinimas, kurį vieni homo sapiens rūšies atstovai surengė kitiems savo rūšies atstovams, paskatino kai kuriuos filosofus tragedijos priežasčių ieškoti dualistinėje Vakarų mąstymo struktūroje, idealizme, už kurį esame skolingi didžiosios Vakarų religijos – krikščionybės – palikimui. Visuotinai žinoma, kad Jėzus reikalavo mylėti priešus. Bet ar tai įmanoma? Filosofų atsakymas buvo griežtas: ne. Šiuo požiūriu jie buvo tokie pat skeptikai kaip ir Konfucijus. Pasakojama, kad kai Konfucijaus paklausė, ar reikia už blogį atsilyginti gėriu, išminčiaus atsakymas buvęs toks: "O kuo gi tuomet mokėti už gėrį?" Filosofus galima suprasti – jų skepsis kilo iš karčios Vakarų istorinės patirties. Tačiau jei priešo buvimas šalia yra nepakeliamas homo sapiens prigimčiai, jei žmogus yra tokia būtybė, kuri nesugeba dalytis būtimi su radikaliu kitoniškumu, kas tuomet lieka? Filosofai matė tik dvi išeitis. Pirmoji yra fizinis priešo pašalinimas, jo izoliavimas, ištrėmimas, o kraštutiniu atveju – sunaikinimas. Tai gerai žinomas, visose kultūrose praktikuotas metodas, kurį taikant, deja, Vakarai pasirodė ypač išradingi, racionalūs ir produktyvūs. Tačiau įmanoma ir kita išeitis. Juk priešą galima sunaikinti nebūtinai kaip kitą kūną ir kraują. Priešą galima sunaikinti savo sąmonėje paneigiant jo radikalų kitoniškumą, taip pat ištrinant jo paties, kaip visiškai kito, savimonę. Kitas miršta, kai mums tampa toks pat kaip mes, taip pat kai jis pats pradeda suvokti save nebe kaip kitokį, bet kaip tokį patį. Būtent šiuo antruoju keliu ir siūlė eiti filosofai. Anot jų, Jėzaus mokymas turėtų būti patobulintas, pašalintas jo pavojingas idealizmas, "nuleistas ant žemės". Reformuotas mokymas turėtų skelbti: "Padaryk taip, kad tavo priešai būtų nebe priešai, o tada juos mylėk". Šioje vietoje būtų galima pereiti prie konkretesnių pavyzdžių, tačiau jei jau paminėjome Konfucijų, dar trumpam sugrįžkime prie didingos tradicijos ex Oriente.

Be abejonės, hinduizmas ir budizmas uždėjo galingus apynasrius agresyviems homo sapiens impulsams. Turbūt nėra atsitiktinumas, kad budizmas, lyginant su krikščionybe ir ypač su islamu, plito itin lėtai, be to, šios doktrinos platintojai, kitaip nei didžiųjų monoteizmų skelbėjai, labai saikingai naudojo prievartą. Kita vertus, hinduizmas išvis nepraktikavo ekspansijos, tai visiškai nemisionieriška pasaulėžiūra; juk ortodoksinis hinduizmas nepripažįsta atsivertimo – hinduistu netampama, juo reikia gimti (tai sąlygoja karmos dėsnis). Visuotinai žinoma šių religijų pagarba gyvybei ir budizmo užuojauta kančiai. Beje, apie kančią.

Nežinia, ar budizmas būtų atsiradęs, jei vieną dieną princas Sidharta Gautama, palikęs spindinčius savo tėvo rūmus, nebūtų susidūręs su kenčiančiu kitu. Jaunystė, laimingas šeimyninis gyvenimas, auksas, brangūs kvepalai ir politinės karjeros perspektyva disonavo su skurdu, senatve, bjauriomis ligomis ir mirtimi. Budizmas atsirado iš susitikimo su visiškai kitu, kenčiančiu ir mirštančiu kitu. Tikras kitas, visiškai kitas visada yra kančia ir problema. Bet kaip budizmas sprendžia šią problemą? Kitas yra numarinamas. Kitas miršta mano sąmonėje, ir kartu su kitu išnyksta kančia. Kančia išnyksta, kai užgęsta visi troškimai, o bet koks troškimas vienaip ar kitaip yra nukreiptas į tai, kas nesu aš pats. Kančia išnyksta, kai išnyksta kitas, tas, kurį galėčiau mylėti arba nekęsti. Kančia išnyksta jokios perskyros nežeidžiamoje absoliučioje tapatybėje. Kita tapatybės religija, hinduizmas, jei ignoruosime kastų sistemos aspektą, moko panašiai: "Aš esu tu, tu esi aš".

Toks jau žmogus yra. Kitas yra amžina problema, svetimkūnis, besikėsinantis į mano būtį, todėl geriau, kad jo nebūtų.

Tačiau kito numarinimas Vakaruose kokybiškai skiriasi nuo didžiųjų Rytų doktrinų siūlomo išsivadavimo modelio. Budizmo nirvana nėra vien kito nebuvimas, tai yra ir manęs paties nebuvimas, mano ego išnykimas. Išnykdamas kitas išvaduoja mane iš manęs paties. Mūsuose yra kitaip.

Dar Feuerbachas paskelbė, kad Dievas, ilgus amžius buvęs Vakarų žmogaus didžiuoju Kitu, iš tikrųjų esąs tik paties žmogaus esmė. Žmogus ir Dievas yra tas pats. Iš esmės visa XIX a. ir egzistencialistinė XX a. Dievo idėjos kritika yra ontologinė netolerancija giliausia prasme ir visai įmanoma (o iš tikrųjų taip ir yra) – politinės netolerancijos prielaida. Rytų doktrinose kitas paneigiamas, o Vakaruose kito mirtis yra mano visaverčio gyvenimo sąlyga. Dievas turi mirti, kad gyventų antžmogis (Nietzsche). Dievo neturi būti, nes jo egzistavimas nesuderinamas su mano laisve (Sartre’as). Dievas, tarsi opiumas, nuodija žmonių smegenis ir trukdo kurti gerovę žemėje (Marxas). Tiesa, pats Feuerbachas buvo gana naivus. Jis manė, kad, susigrąžinęs "savo" esmę, žmogus meilę, kurią anksčiau atiduodavo Dievui, nukreips į savo artimą. Tokį naivumą galima paaiškinti tuo, kad Feuerbachas gyveno amžiuje, kuris tikėjo "žmonija" (tai buvo Comte’o, bet dar ne Freudo laikai). Feuerbachas neįvertino homo sapiens rūšies specifikos, tiksliau, jos polinkio į agresiją. Tikrovėje atsitiko taip, kad, ne susigrąžinęs savo, bet atėmęs iš kito, homo sapiens tuo nepasitenkino ir plėšikavo toliau. Marxas (kaip, beje, ir Hitleris bei kiti didieji XX a. diktatoriai) labai gerai suprato, kad Dievo mirtimi sotus nebūsi, kad kitu mintantis ego, nužudęs Dievą, tuoj pareikalaus realaus kūno ir kraujo. Žmogus, deja, yra tokia būtybė, kuriai problema yra ne koks nors apibrėžtas kitas (pvz., Dievas), bet kitas kaip toks, bet koks kitas.

Žygis prieš kitą tęsiasi. Anksčiau minėti trys atsikratymo kitu būdai (fizinis sunaikinimas, numarinimas sąmonėje, tremtis) dažnai jungiami vienas su kitu arba eina vienas paskui kitą. Abortų šalininkai kartais argumentuoja, kad moteris su savo kūnu gali elgtis kaip nori. Negimusio, bet jau esančio, kitoniškumas yra paneigiamas sąmonėje (jokio kito nėra, yra tik moters kūnas), paskui kitas sunaikinamas "realiai". Šiuo atveju kitas yra toks nepatogus, taip žeidžiantis juo atsikratyti norintį ego, kad paprasto fizinio sunaikinimo nepakanka (dėl vėliau galinčio atsirasti psichologinio diskomforto, kaltės jausmo ir pan.), todėl jis turi būti sunaikintas totaliai – iš pradžių sąmonėje.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad neheteroseksualių santuokų įteisinimas liudija didelę Vakarų visuomenių toleranciją. Tačiau tai tik paviršutiniškas įspūdis. Tikra tolerancija visada yra didesnė arba mažesnė kančia, be to, tikra tolerancija yra galima tik tikro kito atžvilgiu. Tačiau kadangi tikras kitas niekada nebūna labai patogus, o hedonistinė visuomenė nepatogumų vengia, netradicinės lytinės orientacijos asmenų problema yra "išsprendžiama" sąmonėje paneigiant jų tikrą kitoniškumą. Juk įteisinti neheteroseksualią santuoką (negi indoeuropiečių kalbos yra tokios skurdžios?) galima tik remiantis prielaida, kad toji "santuoka" ir ją sudarantys asmenys yra tokie patys kaip ir heteroseksuali santuoka ir ją sudarantys asmenys. Bet tai labiau primena ne toleranciją, o nihilizmą.

Šeimos erozija, apskritai ilgalaikių santykių ir įsipareigojimų vengimas, be viso kito, liudija ir dabartinių Vakarų visuomenių narių tolerancijos kitam stoką, mūsų nesugebėjimą būti su kitu, toleruoti jį (ją) tokį(ą), koks (kokia) jis (ji) yra (beje, smurtas šeimoje ir skyrybos yra dvi netolerancijos formos, du kito kitoniškumo atmetimo būdai). "Civilizuotai" išsiskirti ir paskui likti "draugais" laikoma kone vidinės kultūros etalonu ir beveik nebetikima, kad iš pirmo karto galima susirasti sau "tinkamą" partnerį, su kuriuo būtų galima nugyventi visą gyvenimą. Tie, kurie tvirtina, kad tai įmanoma, yra arba užkietėję smurtautojai, arba visiškai nesidomintys seksu, arba šiaip infantilios būtybės (bet kokiu atveju nevisiškai normalūs ir visiškai nešiuolaikiški). Bažnyčia, atsisakanti antrąkart teikti santuokos sakramentą, sunkia nuodėme skelbianti abortą ir "atstumianti" netradicinės lytinės orientacijos asmenis, kaltinama nešiuolaikiškumu ir netolerancija, tačiau, jei kalbame apie tikrą toleranciją, Bažnyčia yra pakankamai tolerantiška – melstis po vienu stogu ji priima žmones, kuriuose, laimė, ji vis dar įžvelgia tikrus, realius skirtumus. Daug labiau tikros tolerancijos stinga visuomenei, kurios nariai, užuot priėmę kitoniškumo iššūkį, bėga nuo kito į visur plytinčią tapatybę, savotišką sociopolitinę nirvaną, kurioje dingsta skirtumai tarp gėrio ir blogio, nuodėmės ir malonės, normos ir iškrypimo. Tai visuomenė, kurioje agresyvus ego naikina kitoniškumą tam, kad galėtų nevaržomai plėsti savo būtį, eksportuoti save, užvaldydamas vis naujas rinkas: sąmones, kūnus, sielas. Tokiam ego kūnai nekvepia, panašiai kaip ir pinigai, arba, tiksliau, visi kūnai jam kvepia vienodai, visi kūnai jam yra tokie patys – jie yra jo paties kūno tęsiniai, į kuriuos jis turi visas savo, kaip vartotojo, teises. Prostitutės kūnas yra atviriausias tokiam kitą naikinančiam savęs pratęsimui, ypač kai ego nėra trikdomas baimės būti nubaustas arba užsikrėsti – kai prostitucija yra legalizuota. Tačiau kitam alergiškas ego siekia sunaikinti ir gyvenimo draugo ar draugės kitoniškumą. Su kitu sunkiai sugyvenantis individas ieško "partnerio", kuris jam labiausiai "tinka", kuris labiausiai jį tenkina emociškai, finansiškai ir seksualiai, ieško to paties, į kurį jis galėtų nekliudomas pratęsti save.

Pabaiga kitame numeryje

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


13005. Maja2004-02-23 12:06
Citata: "Nežinia, ar budizmas būtų atsiradęs, jei vieną dieną princas Sidharta Gautama, palikęs spindinčius savo tėvo rūmus, nebūtų susidūręs su kenčiančiu kitu. Jaunystė, laimingas šeimyninis gyvenimas, auksas, brangūs kvepalai ir politinės karjeros perspektyva disonavo su skurdu, senatve, bjauriomis ligomis ir mirtimi. Budizmas atsirado iš susitikimo su visiškai kitu, kenčiančiu ir mirštančiu kitu." Mano girdėtoje istorijos versijoje po šio susitikimo su "kitu" sekė Sidhartos klausimai: "ar AŠ taip pat pasensiu? ar ir AŠ sirgsiu? ar ir AŠ mirsiu?" Visiškas "kitas", tikrai?

13013. Anarchistas :-( 2004-02-23 14:10
Taigi, tolerancija yra netolerancija, melas tai tiesa, o karas tai taika. Kazkur girdeta.

13034. rolandas2004-02-23 22:48
Sunku ivertinti neperskaicius pabaigos. Ar tik ir vel nebus pasakyta, kad cia jau daug kartu paminetas Jezus Kristus yra atsakymas i visas iskylancias problemas. Pamatysim.

13042. viesulas :-( 2004-02-24 00:11
kas per kratinys,andriusa?

13119. aha2004-02-25 21:47
Geri Martinkaus tekstai, tikri kazkokie stipriai isjausti. Net neerzina kartais atrodytu perdetai brukama krikscionybes gaivinimo ideja.

13121. EverythingThatWePerceive2004-02-25 22:05
Autorius faktus (kai kur ir ismone pasitelkia) naudoja itaigai intensyvinti. Na, o kas taip nedaro, ar ne ? Daro, tik va ne taip nihilistiskai ir sofistiskai numojant ranka i faktu iskraipyma bei kai ko, autoriaus manymu indiferentisko, nutylejima. Bet kas gi taip nedaro ? - dar karta paklausiu. Daro, deja, ir siam leidiny daro.

13243. Agnieska :-( 2004-02-27 14:02
Apie Kitą, toleranciją ir skirtumų Dievą Paskutiniajame (vasario 21 d.) Šiaurės Atėnų numeryje publikuotas Andriaus Martinkaus straipsnis Kitas, toleranciją ir skirtumų Dievas paskatino mane parašyti šį atsiliepimą. Gerbiamas Martinkus kalba apie toleranciją, tačiau skaitytojas nesunkiai nujaučia paties autoriaus tolerancijos stoką ir netgi nepakantumą. Kyla įspūdis, kad autorius yra nepakantus viskam, kas neatitinka jo "tikrojo Kito" įvaizdžiui. Galima pasakyti ir kitaip – viskam, kas prieštarauja krikščioniškajai doktrinai. Autorius deklaruoja savo nepakantumą homoseksualumui, abortams, skyryboms ir netgi seksui. Taipogi jis smerkia tolerancišką požiūrį į hedonistinį (o gal – natūralų?) bėgimą nuo kančios. Straipsnio autorius užima tradicinių vertybių apologeto poziciją ir kritiškai vertina šiuolaikinę liberalią visuomenę, kuriai primeta tvirtų dorovinių principų stoką. Martinkus teigia, kad žmonės neturėtų kvestionuoti bažnyčios požiūrio į etines elgesio normas ir piktinasi atsainiu visuomenės požiūriu į griežtą bažnyčios poziciją skyrybų, abortų ir homoseksualumo atžvilgiu. Autoriui nepatinka tai, kad "šiuolaikinėje visuomenėje dingsta skirtumai tarp gėrio ir blogio, nuodėmės ir malonės, normos ir iškrypimo". Tokioje visuomenėje jis negali atrasti tenkinančio santykiu su kitu. Per pastaruosius dešimtmečius situacija iš ties stipriai pasikeitė ir moralistams tapo itin nepalanki. Žvilgsnis į praeitį rodo, kad "žmonijos gerintojai" (Nietzsche`s terminas), moralistai ir šventeivos visada užimdavo gerbtiną socialinę poziciją ir turėdavo tvirtus atramos taškus, leidžiančius drąsiai griausmuoti ant kiekvieno "iškrypėlio", išdrįsusio žengti "pieš bangas". Šiuo metu ribos tarp "gėrio" ir "blogio", tarp "normos" bei "iškrypimo" vis labiau nusitrina. Etinio dogmatizmo atsisakymas lemia tai, kad "žmonijos gerintojai" vis labiau netenka savo tvirtų pozicijų. Ir kada šiuolaikinis moralistas, degdamas šventu pykčiu, rodo pirštu į "nusidėjėlio" pusę ir vardija jo "nuodėmes", žmonės dažniausiai tiesiog nerūpestingai nusijuokia. Įvairaus pobūdžio moralai nudienos laikais daro nedaug. Taigi visuomeninės nuostatos yra vis labiau nepalankios tokių žmonių, kaip gerbiamas Martinkus atžvilgiu. Nors nepritariu tokiai pozicijai, kuriai atstovauja šios straipsnio autorius, polemizuoti ketinu ne su pačia pozicija. Ir nuo tokios polemikos susilaikysiu dėl dvejų priežasčių. Pirma yra ta, kad kiekvienas turi teisę į savo nuomonę, ir netgi daugiau – esu nuoširdžiai įsitikinusi, kad kiekvieno pozicija gali būti vienodai teisinga. Kita vertus žmonės, atstovaujantys tokiai pozicijai, nudienos laikais tapo tikruoju anachronizmu (beje tai pripažįsta ir pats ponas Martinkus), o jų propaguojamos idėjos tapo permažai populiarios, kad galėtų kelti atrodyti grėsmingos ir skatinti pasipriešinimą. Moralizuojantys autoriai kartais atrodo tokie anachroniški ir "nepritampantis, kad su jais netgi neįdomu polemizuoti. Jeigu ikimoderniuosius laikus galime vadinti moralistų amžiais, o modernizmo laikotarpį – kovų ir pasipriešinimo metais, tai postmodernizmo epochoje visi tvirtai žinantis, kas yra "gera" ar "bloga", "norma" ar "iškrypimas" apskritai liko "už borto". Straipsnyje Kitas, tolerancija ir skirtumų Dievas kritikos labiau "prašosi" pats būdas, kuriuo autorius interpretuoja įvairius mąstytojus bei būdas, kuriuo jis kreipiasi į skaitytoją. Galbūt nutarsite, kad tai yra "kabinėjimasis prie smulkmenų", tačiau postmoderniojo ir poststruktūralistinio diskurso kontekste tokios "smulkmenos" neretai laikomos itin svarbiomis. Painiavos įveda straipsnyje vartojamų terminų neapibrėžtumas. Martinkus apsišarvuoja neaiškiu "tikrojo kito" terminu ir pareiškia, kad tolerancija viskam, kas neatitinka jo "tikrojo kito" įvaizdžiui, anaiptol nėra jokia tolerancija. Tačiau skaitytojui sunku suprasti, kas yra tas "tikrasis kitas" bei kuo jis skiriasi nuo "netikrojo kito". Ir kada turime žinoti, kad tai, kas stovi prieš mums yra "tikrasis kitas"? Aiškiau apibrėžti derėtų ir homoseksualams priskiriamą kitoniškumą. Pavyzdžiui autorius pareiškia, kad negalima įteisinti homoseksualių santuokų. Kadangi – teigia jis – tai padaryti galima būtų tik "remiantis prielaida, kad toji "santuoka" ir ją sudarantys asmenys yra tokie patys kaip ir heteroseksuali santuoka ir ją sudarantys asmenys. Bet tai labiau primena ne toleranciją, o nihilizmą". (Nemanau, kad šiuo atveju korektiška vartoti nihilizmo termino, tačiau šio klausimo nenagrinėsiu) Šioje vietoje autorius būtinai turėjo apibrėžti kaip jis supranta terminą "tokie patys". Nekelia abejonių, kad vienais atžvilgiais homoseksualai (straipsnio autorius juos vadina "neheterosekseualais", matyt tokiu terminu norėdamas pabrėžti jų "nenormalumą", "iškrypėliškumą") nėra tokie patys kaip heteroseksualai ("normalūs žmonės), o kitais atžvilgiais – yra. Tačiau kadangi autorius neapibrėžia kursyvu išryškinto termino "tokie patys", tai ir visas jo silogizmas tampa tiesiog logiškai beprasmis. Krenta į akis, kad gerbiamas Martinkus demonstruoja stebėtinai menką kai kurių socialinių problemų išmanymą. Tikrai sunkų būtų sutikti su jo teiginiu, kad prostitucijos legalizavimas lemia, jog žmogaus "ego nėra trikdomas baimės užsikrėsti". Galbūt autorius remiasi savo patirtimi? Beje ir aš pažįstu žmones, kurie yra nuoširdžiai įsitikinę, jog narkotikų legalizavimas apsaugos juos nuo priklausomybės. Todėl apsilankydami Olandijoje jie intensyviai ruko žolę. Tačiau net jeigu gerbiamas Martingus remiasi panašia patirtimi, jis bet kokiu atveju neturėtų jos absoliutizuoti, nes tokiu būdu jo pareiškimas tampa tiesiog absurdiškas ir naivus. Įtarimą, kad straipsnio autorius menkai išmano psichologinius, emocinius ir sociologinius tarpžmoniškus santykius, sukelia ir jo pareiškimas, jog "smurtas šeimoje ir skyrybos yra dvi netolerancijos formos, du kito kitoniškumo atmetimo būdai". Galbūt galima sutikti, kad smurtas visada atskleidžia netoleranciją kitam, tačiau skyrybos įvyksta dėl labai įvairių priežasčių ir teigti, kad jos visada yra "netolerancijos forma" yra tiesiog nerimta. Šis straipsnis byloja ir apie autoriaus menką kultūros istorijos išmanymą, arba tiesiog stebėtiną nedėmesingumą savo paties tekstui. Štai jis kalba apie "Marxą, Hitlerį ir kitus didžiuosius XX a. [??? A.J.] diktatorius". Kitkoje vietoje jis cituoja Konfucijaus mintį, kad už blogį nederėtų atsakyti gėriu, bei (su moralistams būdinga panieka, maskuojama po užuojautos skraiste) reziumuoja: "Filosofus galima suprasti – jų skepsis kilo iš karčios Vakarų istorinės patirties". Specialiai atsiriboju nuo autoriaus pozicijos ir vertinimo motyvų bei absiribosiu tik vienu klausimu: Argi gerbiamasis Martinkus norėtų teigti, kad Konfucijus buvo Vakarų filosofas? Kursyvu išryškinau abu paskutinius žodžius, kadangi "filosofo" statusas šiam kinų mąstytojui "tinka" tiek pat, kiek ir jam inkriminuojama "karti Vakarų istorinės patirties įtaka". Prastą Rytų kultūros išmanymą atskleidžia ir autoriaus pareiškimas, kad "budizmas, lyginant su krikščionybe plito itin lėtai". Nuo pat savo įkūrimo budzmas plito labai greitai, tuo tarpu krikščionybė pirmaisiais šimtmečiais kelią skynėsi išties pakankamai sunkiai. Tačiau "tragiškiausiu" vadinčiau gerbiamo Martinkaus santykį su filosofija. Vena vertus autorių suprasti lengva: juk jis mano, kad filosofai yra skeptikai, apnuodyti "karčios Vakarų istorinės patirties". Tad nelogiška būtų iš autoriaus reikalauti, kad jis pultų studijuoti tuos "nevykėlius". Tačiau tokiu atveju patartina tiesiog palikti juos ramybėje. Beje taip būtų patogiau ir pačiam autoriui, kadangi kai kurie jo bandymai pasipuikuoti savo erudiciją, veikiau atskleidžia diletantizmą. Štai jis teigia: "viena iš svarbiausių problemų, kurią vienaip ar kitaip priversta spręsti kiekviena kultūra, yra santykio tarp ‘savo’ ir ‘svetimo’, tarp ‘aš’ ir ‘jis’ (arba ‘tu’, ‘tai’ anot M. Buberio), tarp ‘aš’ ir ‘kitas’ nustatymas". Ir kuriam galui reiškėjo čia kišti tą Buberį? Kyla įtarimas, kad autorius viena ausimi nugirdo kažką apie "Buberio `tu`, `tai`", tačiau pats visiškai nesigaudo jo dialogo filosofijoje. Mat netgi paviršutiniškas buberiškojo santykio išmanymas leistų gerbiamam Martinkui suprasti, kad jo minimi "santykiai, kuriuos privalo spręsti kiekviena kultūra" atitinka tam, ką Buberis pavadina "Aš-Tai" santykiu. Lyginimas su "`tu`, `tai` anot Buberio" šiuo atveju yra visiškai netinkamas. Ir apskritai pas Buberį nėra jokio "tu" arba "tai": jis kalba tik apie "Aš-Tu" ir "Aš-Tai" kaip apie santykį! Ne ką geresnį įspūdį daro Martinkaus teiginys, kad "Sartre`ui kitas kėlė šleikštulį". Tai, kad Sartre`o romano Šleikštulys pagrindiniam herojui Rokantenui daiktų svetimumas kelia šleikštulį anaiptol nereiškia, kad pats Sartre`as jautė šleikštulį kito atžvilgiu. Nemanau, kad turime teisę autoriui primesti tai, ką jis išsako savo herojų lupomis. Šiuo atžvilgiu protingiau būtų pažvelgti į Sartre`o filosofinius traktatus, kuriuose jis kalba savo, o ne literatūrinių herojų lupomis. Taigi Būtyje ir laike filosofas kalba apie hegelišką ponų ir vergų kovą bei apie troškimą pavergti kito žmogaus laisvę. Šiame veikale kitas jį atstumia ir trauki, baugina ir žavi, tačiau negalima teigti, kad jis kelia šleikštulį. Juo labiau, negalima rasti pasišlykštėjimo kitu Sartre`o veikale Egzistencializmas yra humanizmas – mat čia autorius teigia, kad reikia gerbti kitą ir būti už jį atsakingu. Šiame veikale veikiau kalbama apie susižavėjimą kitu. Kyla įtarimas, kad teigdamas, jog "Sartre`ui (kaip ir Stalinui) kitas kėlė šleikštulį" gerbiamas Martinkaus tiesiog nori "susidoroti" su nemėgstamu (ateistiniu) filosofu". Tačiau tokiu atveju autoriui reiktų dar atidžiau sverti kiekvieno kaltinimo pagrįstumą. Potmodernistai neretai ironizuoja iš filosofijos klasikų bei įvairiais būdais parafrazuoja jų mintis. Tačiau tai nereiškia, kad jie nėra nuodugniai susipažinę su tų klasikų idėjomis. Atvirkščiai – aršiausi klasikinių vertybių kritikai neretai išsiskiria stulbinančia erudicija. O Martinkui, kuris atstovauja tradicijai ir klasikinėms vertybėms, juo labiau derėtų pagarbiau žiūrėti į filosofijos klasikus ir neminėti jų taip paviršutiniškai, remiantis atsitiktinėmis, kažkur prabėgomis nugirstomis asociacijomis. Patarčiau labiau gerbti ne tik cituojamus klasikus, bet ir skaitytojus. Skaitytojas nuolatos susiduria su neaiškumais, kurie matyt kyla iš to, kad autorius nesivargino dėmesingai paskaityti savo tekstą. Tai dažnai stipriai apsunkina skaitymą ir trukdo pagauti prasmę. Pažvelkime kad ir į pradžią: "Žmogus yra agresyvi būtybė. (...) Mažai yra rūšių, kurioms būdinga tokia arši ir nekompromisinė konkurencija tarp savo pačios atstovų, kaip homo sapiens. Per 30 000 egzistavimo metų dėl karų, maištų, nusikaltimų žuvo tiek žmonių, kiek mirė nuo tokių niekingų [kursyva A.J.] gyvybės formų kaip maro, choleros, tuberkuliozes bakterijos ir AIDS virusas" – teigia autorius. Sunku pagauti šios pastraipos prasmę. Autorius teigia, kad žmogaus prigimtis yra agresyvi ir pabrėžia, jog žmonių giminei būdingas polinkis naikinti savo rūšį. Tačiau čia pat jis teigia, kad "per visus metus karuose žuvo tiek pat, kiek dėl niekingų virusų" – o tai reikštų, kad palyginus nedaug (galingo priešo nevadinama niekingu). O tokia išvada visai nedera prie pastraipos pradžios ir jos konteksto. Tad, norėdamas iššifruoti šios (ir kitų) pastraipos prasmę, skaitytojas privalo vargti su netvarkingai sudėliotomis ir viena kitai prieštaraujančioms mintimis. Patarčiau atidžiau konstruoti savo tekstus, pavyzdžiui šiuo atveju patartina būtų "tiek pat" ištaisyti į "ne mažiau", o "niekingų" – į "pavojingų". Arba tiesiog išbraukti. Na bet gana, nes iš tiesu – kiek galima kabinėtis prie smulkmenų. Juo labiau, kad dabar postmodernizmas ir kiekvienas rašo kaip nori! Beje kai kurių (netgi pasaulinio garso) rašytojų tekstuose logikos ir prasmės berods yra tikrai nedaugiau, negu jos galime įžvelgti straipsnyje Kitas, tolerancija ir skirtumų Dievas. Tačiau derėtų pridurti, kad "trūkumai" anų autorių tekstuose dažniausiai yra sąmoningi ir konceptualiai pagrįsti. O

13244. nemartinkus2004-02-27 14:23
Agnieska: "žmonės dažniausiai tiesiog nerūpestingai nusijuokia" Už nerūpestingumą reikia mokėti. Kodėl turiu mokėti už nerūpestinguosius?

13254. Žodynelis žaliems2004-02-27 18:01
"Prostitutės kūnas, Sidharta Gautama, ontologinė netolerancija, AIDS virusas, Būtent šiuo antruoju keliu ir siūlė eiti filosofai." Galima dėlioti sakinius kokiu nori algoritmu, vistiek išeina neblogai.

13264. skeptikas2004-02-27 18:39
Ar verta rasyti apie tolerancija ir koneveikti visus gejus, ateistus, issiskyrusius ir kitus "nenormalus"? Ar tai nera tiesiog veidmainiska? As tai sutinku su Agnieska. Tiesiog neskanu darosi kai skaitai martinkiskus postringavimus

13289. ai2004-02-28 10:48
šiandien, vasario 28, spausdinamas martinkaus teksto tęsinys, manyčiau, visiškai sugriauna Agneskos argumentus. Iki galo reikia perskaityti tekstus, prieš į juos reaguojant. manau, kad iš esmės vistiek išliks priešingos pozicijos, bet bent jau absurdiškų teiginių kritikuojnat išvengta būtų. Būtent agnieškos siūlomas variantas "kitą" iš esmės sunaikina, absorbuoja;)

13294. Rimas2004-02-28 11:45
O aš sakyčiau, kad šiandien parirodęs tęsinys patvirtina Martinkaus netoleranciškumą. Juk jis gi tendencingas ir dogmatiškas. Aš irgi neįsivaizduoju kaip tai gali būti suderinta su tolerancija :(

13302. Plaktukas2004-02-28 14:42
Kas nežino autoriaus, įsivaizduoja jį mažo ūgio, vaikystėje patyrusį visas literatūroje aprašytas perversijas, godų maistui ir moterims, nuolat besilažinantį, tačiau prakištas lažybas netęsentį literatą. Todėl būtų neblogai šalia straipsnių spausdinti ir jų autorių nuotraukas.

13311. varna2004-02-28 17:28
Šaunuolė Agnieška. O aš dar pridurčiau, kad Martinkaus kultūros, kaip įrankio agresijai legitimuoti, apibrėžimas turi prastą kvapą - kad ir deginamų knygų kvapą.

18471. Jautis :-) 2004-06-20 13:54
O Dieve, kiek zmoniu, paskaiciusiu straipsni kreivai interpretuoja Martinku. Agnieska, Skeptikai atsipeikekit, - kur Jus matot Martinkaus netolerancija homoseksualams? Visas straipsnis apie tai, kad tikroji tolerancija, anot Martinkaus, yra tik tokia kuri pripazista KITUS, ju kitoniskuma ir nebando KITU paversti tokiais kaip mes. As suprantu, kad geju/lesbieciu atveju Martinkus, kaip ir daugelis postmodernistu butent siulo nesituokti, nepasiduoti hegemoninio seksualumo normoms, t.y. netapti tokiais kaip ir streitais (naturalais, nesituokti, ir nesekti seimos modeliais, kurie yra sukurti heteroseksualams. Tik su vienu dalyku sutinku, rasant toki grandiozini straipsni apie tolerancija - galima butu vengti bjauriu epitetu, kuriuos Martinkus vartoja (savo) KITIEMS -"nevisiškai normalus ir visiskai nesiuolaikiski". O siaip Martinkus saunuolis - parode, kad krikscionybe yra tolerantiska.

25363. xena2004-11-30 09:26
filosofu burelis :)

Rodoma versija 6 iš 23 
22:49:35 Apr 25, 2010   
Aug 2007 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba