SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-12-19 nr. 594

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Viktorija Ryžovaitė
Perkonstruota realybė
10

Muzika 
• Vida Apanavičienė
Minint Johanneso Brahmso 170-ąsias gimimo metines
• Vitalija Mockutė
Suomiško vėjo dvelksmas
2
• Jurgita Skiotytė
Kaip kartu alsuojantis orkestras
• Su nauju "Muzikos barų" numeriu išleistas ir CD "Diriguoja Algis Žiūraitis"4
• Skambėjo Vytauto Barkausko kūriniai jauniesiems atlikėjams
• KONCERTAI1

Dailė 
• Lietuviai ir latviai ŠMC
• PARODOS

Literatūra 
• Giedrė Kaukaitė
Gyvenimo pamokos
1
 Svetimas laikas
• VAKARAI

Teatras 
• Jelena Šalaj
Moderni katastrofa
• Lukasz Drewniak
Žmogus iš Švedijos
• Algirdo Venskūno netekus
• Lietuvos teatro kritikų grupė susivienijo į Teatro kritikų gildiją
• Mūsų šimtamečiai kultūros ąžuolai1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Tegu kraujas liejasi linksmai
1
• Grožybės ir ne tik
• Ieškant Nemo1
• Kino dokumentininko Roberto Verbos filmų retrospektyva "Skalvijos" kino centre
• Kino dokumentininko Roberto Verbos (1932–1994) filmų retrospektyvos programa
• 2003 metų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Svetimas laikas

naujos knygos

[skaityti komentarus]

iliustracija

Valdas Papievis. Vienos vasaros emigrantai. Vilnius, "Baltos lankos", 2003, 384 p.

Besibaigiančių metų simbolis Juodoji Ožka tikrai nepanaši nei į bergždžią, nei į užtrūkusią, kad ir kaip pažiūrėsi. Užteko ir meno, ir visuomeninių įvykių, ir viešųjų bei slaptųjų technologijų. Pastarųjų fone meno įvykiai netgi nublanko. Ką ir kalbėti apie diskusijas meno tema – jos atrodo nereikšmingos ir be skausmo pamirštamos, nes nekelia pavojaus nei nacionaliniam saugumui, nei valstybės institucijoms. Todėl ir viena ausimi girdėtos kalbos apie euroromano meninius kriterijus pro kitą ausį išėjo, ir niekas nesuprato, kuo euroromanas skiriasi nuo normalaus paskaitomo romano.

Koks gi šitame nervingame, greit pamirštamų diskusijų kontekste yra ilgai lauktas ir pagaliau išvydęs dienos šviesą Valdo Papievio romanas "Vienos vasaros emigrantai"?

Euroromanu jis vargu ar taps. Pasaulyje, kuris beprotišku greičiu lekia į technologines aukštumas, kalbėti apie pamažu slenkantį laiką, eliminuojant seksą, popžvaigždes, politiką, žiniasklaidą ir skandalus, – nedovanotina prabanga, kurią nelabai kas gali sau leisti. Romano tekstą galima palyginti su sklendžiančiu voratinkliu, su švelnaus rūko nėriniais – praslys tarp pirštų, ir neužčiuopsi. Bet jei pasiseks išlaikyti nors vieną voratinklio siūlelį – jis nutvilkys, kaip gali nutvilkyti pagauto laiko akimirka. Taigi tekstas gal daugiau ne apie Paryžių, o apie prarastą ir atrandamą laiką – tam romane pasitelkiami ir žmogaus pojūčiai, ir troškimai, ir refleksijos. Tik jei kalbėtume apie prustiškąsias aliuzijas (ar iliuzijas), nereikėtų pamiršti labai svarbaus lygmens – étranger. Čia šmėkšteli jau ir Camus šešėlis, neskubiai tekantis laikas ir jame įkalinta svetimšalio būtis (o gal atvirkščiai – išlaisvinta?). "Vienos vasaros emigrantuose" netikėtai sutampa sąvokos, laikytinos priešingybėmis, arba viena sąvoka tampa dviejų prieštarų sklaida (laikas – imperija, siena, tvirtovė, o kartu ir efemeriškas rūkas, vanduo, nepastebimai pasikeitęs metų laikas). Būsenos, kurios nebeturi prieštarų ("vienatvės baimė ir baimė netekti vienatvės", p. 149), kurios viena kitą papildo (nerimas ir laukimas). Iš dalies šias būsenas galima priskirti sapnams, netgi galima teigti, kad sapnuose jos yra stipriausios, todėl ir étranger Paryžius iš dalies atrodo esąs sapnų miestas, kurio kreivos gatvelės, krautuvėlės, tiltai, architektūrinės namų detalės nuaustos iš virpančio, netvaraus rūko, vandens garų. Vanduo (Sena) šiuo atveju yra tarsi neribojamą ir nedalijamą laiką suveržęs apskritimas ir tiesioginė laiko metafora, galbūt net personifikacija (klošarė Nathalie, nesusigyvenusi ir nesusitaikiusi su įprastu gyvenimu ir įprastu žmonėms skirtu laiku). "Išplauksiu žuvimi, išskrisiu paukščiu, pasiversiu lapu, ir mane nusineš vėjas" (p. 312) – tai ne tik Nathalie atsakymas į klausimą, kur ji dings iš Senos patilčių, kai atslinks žiema. Tai visiškas atsidavimas laikui, kuris iš esmės nesikeičia – keičiasi tik pasaulis ir žmogus. Žuvis, paukštis, lapas – trys tėkmės simboliai, turintys daugiau panašumų nei skirtumų, o vėją galima apibūdinti kaip juos nešančią tėkmę, kaip stichiją, kurios bangavimą geriausiai jaučia širdis. Ir ar paties laiko V. Papievio romane negalėtume pavadinti sapno stichija? Sustingdytas akimirkų grožis, apčiuopiamomis ir matomomis verčiamos refleksijos ("mėlynas ir geltonas laukimas, žydras ir violetinis nerimas", "nerimo ir laukimo klinčių gyslelės (…), vieną dieną mėlynos, kitą gelsvos, trečią raudonos", p. 305). Daiktai, kurių tikroji būtis turbūt atveriama sapno gelmėje ("daiktai, kiekvienas į savo gelmę nugrimzdę", p. 154). Klajonės stengiantis prakalbinti gal ne tiek miestą, kiek save patį, užmigdytą ne sapno, o pačios tikriausios realybės ("fonetinės ir morfologinės jungtys, sintaksinės konstrukcijos – tai ne tik kalbos paradigmos, bet ir pirmapradės struktūros (…), suvokdamas kalbos kodą, perpranti ir miesto gramatiką", p. 41). "Dar pusiau nebylys" (p. 29) – ši sąvoka skirta ne tiek Paryžiaus gyvenimo nepažįstančiam svetimšaliui, kiek tam étranger, kuriuo mes bent kartą gyvenime pasijuntame. Todėl ne Paryžius Papievio romane svarbiausias. Ne grakštūs kalbos koliažai, pasijos ir personažai (kai kurie iš jų atrodo esą ne siužeto, o tik impresionistiškos kalbos dalys). Stebina pati romano sandara – jį sudaro fragmentiškos jungtys, impresionistiškos, impulsyvios, nutviekstos skaidrios, neįvardijamos praradimo šviesos ir išankstinio susitaikymo su lemtimi. Šie fragmentai susisiekia kaip liepsnos ("tvykstelėjusi ir iškart perdegusi balta fosforinė liepsna", p. 375), kaip bangos, kaip vėjo gūsiai ir debesys, pagaliau – kaip dar neišmoktos kalbos fonemos ir morfemos, paslaptingos ir pavojingos, galinčios tave ne tik prijaukinti, bet ir pavergti. Tarp fragmentų jungčių turbūt nėra tik žemės – impresijų ir metaforų mirties patalo, tradicinio realizmo prieglobsčio, o galbūt ir savotiškos kliūties laikui. Kadangi nėra žemės – nėra ir aistros, nėra geismo, nėra kūniškumo. Nėra siužeto, kuris neretai susijęs su kūniškumu, nėra jo vingrių peripetijų, kurias inspiruoja ir kurias taip mėgsta žemiška mūsų prigimtis. "Vienos vasaros emigrantuose" šiai prigimčiai lyg ir nieko neduota, nei galutinės tiesos, nei vieno pasaulio, nei linijinio, normalaus laiko. Neduota netgi aiškaus suvokimo malonumo. O malonumas pasidaryti aiškų reziumė – vienas iš pagrindinių euroromano privalumų ir jo meninių kriterijų summa summarum. Ką Papievis mums siūlo? Iš vandens garų nuaustos refleksijos ir abejonės, ilgesys ir virpesys, pažinimas ir nepažinumas, daiktų ir savęs paties baimė, daugybė iliuzinių pasaulių... "Nebūtis, tuštuma, niekas, kurių taip bijai, ne už daiktų, ne už tavęs, bet daiktuose, pačiame tavyje glūdi" (p.181). Argi po tokių rūsčių ir teisingų žodžių kam nors dar gali rūpėti meniniai euroromano kriterijai?.. Juk jie irgi kažkuo panašūs į daiktus – vadinasi, pilni nebūties, tuštumos, nieko. Įvardydami Nieką kaip Laiką, gelbstime savo būtį nuo tuštumos. Ir atitoliname Nebūtį, kurioje laiko nebėra.

Renata Šerelytė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 36 iš 82 
22:02:00 Apr 25, 2010   
Aug 2007 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba