SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-09-22 nr. 723

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laima Kreivytė
Visos gėlės
13

Savaitė 
• Trys Gilo Kenano tėvai

Muzika 
• Asta Bražinskienė
Žvilgsnis į jubiliejinį dešimtmetį
• Rytis Ambrazevičius
Kas rūpi muzikos psichologams?
4
• Naujos galimybės muzikos mokytojams kelti profesinę kvalifikaciją1
• Baleto gastrolės Varšuvos didžiajame teatre
• Skambės Čiurlionio muzika2
• „Banchetto musicale“ atgaivina praėjusį laiką
• Valstybinis simfoninis orkestras skelbia XVIII sezono pradžią
• KONCERTAI

Dailė 
• Piešiu vienas – esu su visais
• Marija Gudelytė
Išdalytos vizitinės kortelės
• Kristina Budrytė
Linksmasis menas
1
• Spalį Vilniuje ir Kaune vyks kultūros dienos „Japonija – Lietuva“
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Destina Našlaitytė
„Sirenose“ – netradicinis teatras
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Tas, kuris mąsto, nėra vienišas
• Kiekvienam savo padaras
• „Skalvijoje“ – 3-iasis tarptautinis Vilniaus vaikų ir jaunimo filmų festivalis
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
 Korkas: kultūra „iš apačios“4

Pasaulyje 
• Apie nesupratimą (satyros)5

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Vilnius - Europos kultūros sostinė

Korkas: kultūra „iš apačios“

Gyvenimo tiesa yra pirmiau vietinė, nei visuotinė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Pradėkime nuo antraeilio Airijos miesto Korko – jis Europos kultūros sostine buvo 2005 m., taigi visai neseniai. Viskas prasidėjo taip: „2005 m. sausio 8 d. Korke įvyko kai kas nepaprasta. Nustojo lyti. Per šią stebuklingą pertraukėlę tarp ilgalaikių bjaurių orų 100 000 žmonių išėjo į gatves švęsti Korko – Europos kultūros sostinės – kadencijos pradžios.“

Korkas Europoje

Korkas – Atlanto vandenyno uostas. Čia kadaise vikingų laivai atplaukė ieškoti keltų aukso ir atplukdė istoriją: vikingai atnešė amatus ir pinigų kalimą, anglai – kalbą, olandų pirkliai – prekybą ir bankininkystę, prancūzų hugenotai – sidabrakalystę ir jūreivystę, žydų bendruomenė – literatūrą ir kiną. Korke visais laikais tekėjo pasaulio piliečių kraujas, tebeteka ir dabar – miesto gatvėse galima nuolat girdėti prancūzų, vokiečių, latvių, rusų ir, žinoma, lietuvių kalbas. Korkas, galima sakyti – globali erdvė.

Bet iki atplaukiant vikingams, Korkas, žinoma, nebuvo tuščia erdvė – pasaulio erzelis čia maišosi su airių kultūra, senąja gėlų kalba, kuria rašė poetai Eibhlķnas Dubhas Uķ Chonaillis ir Seįnas Ó Riordįinas. Vietinę kultūrą čia nuolat skalavo svetimų kultūrų potvyniai – taip ir formavosi miestas.

Būtent šią – kultūrų bendradarbiavimo – idėją ir akcentavo Kultūros sostinės renginių organizatoriai. Šiuo aspektu jie pasiūlė žvilgtelėti ir į Europą – ne nacionalinių valstybių konglomeratą, bet kultūrų bendruomenę. Korkas klausė: „Kas yra Europa ir kuo ji gali tapti?“ Norint suvokti tapsmą, reikia permodeliuoti centro ir periferijos santykius, akcentuojant būtent periferijos vertę.

Į tai orientuoti ir renginiai. Todėl kurta naujų Europos Sąjungos šalių svetainė, o Miunsterio literatūros centras siuntė Korko poetus į vertimų keliones, kaip teigiama, „kartojant dvasines keltų mokslininkų keliones prieš tūkstantį du šimtus metų“. Paroda-rašymo projektas „Naujieji jauni europiečiai“ skatino dialogą tarp „vietinės“ ir „imigrantų“ kultūros – čia dalyvavo dešimt korkiečių ir dešimt imigrantų iš viso pasaulio. Liko dalyvių tekstai, pavyzdžiui: „Nebenoriu kitur keliauti. Noriu likti Korke. Čia saugu ir ramu. Iš Somalio man liko liūdni ir sunkūs prisiminimai. Apie kai kuriuos dalykus tiesiog per sunku kalbėti“ arba „Manau, jog tai, kad žmonės atvyksta į Airiją su savo kultūromis – nuostabu. Negi norime, kad visas pasaulis dalytųsi kultūromis ir skirtinga patirtimi, o Airija sakytų: „Mums gerai ir vieniems, ačiū“?“ Tokiais projektais Korkas kvietė atsinaujinti ir pačią Europą – pradedant periferijomis ir judant centro link, o ne atvirkščiai, kaip būta visada – idėjoms sklindant iš centro į periferiją. Nes būtent periferija, kaip ir Korko uostas, yra „susitikimo su platesniu pasauliu frontas“.

Korko istorija – tai ne tik konkretaus mažo miestelio Europos periferijoje istorija, bet daugybės panašių Europos miestų istorija. Panašiai gyvenama daugelyje Europos miestų. Kultūros sostinės renginiais Korkas tarsi deklaravo, kad „Europa, matoma iš didžiųjų metropolinių galios centrų, yra ne ta Europa, kurią mato daugelis mūsų. Su šiais didžiaisiais miestais turime bendrą kultūros žemėlapį, bet žinome, kad gyvenimo tiesa yra pirmiau vietinė, nei visuotinė.“ Buvimą Europos kultūros sostine Korkas suvokė kaip procesą: „Mums pokalbis prasideda nuo mūsų, bet mumis nesibaigia“. Nepakanka tiesiog per metus surengti daugiau festivalių ir viešų renginių, korkiečių tikslas buvo reaguoti – intelektualiniu, socialiniu, emociniu diskursu, kuriuo „kvėpuoja Europa“. Taigi kultūros politikos požiūriu matome grakščiai suderintas vietines ir „eurosąjungines“ intencijas.

Pasiruošimo procesas

Kitaip nei daugelyje kitų miestų, Korke kultūros sostinės renginių organizatoriai nusprendė paskelbti viešą kvietimą siūlyti idėjas, nes esą nenorėjo, kad kultūros reiškiniai būtų „nuleisti iš viršaus“. Jų manymu, pervargusių specialistų „už uždarų durų“ sukurpti scenarijai dalyvius paverčia pasyviais vartotojais. Vien spalvingų renginių, kurie mases gundo šviesos efektais ir fejerverkais, neužtenka. Reikia pateikti Korką kaip kūrybinę erdvę. „Gyvybinga kultūra – darymo, kūrimo, supratimo rezultatas,“ – pareiškė organizatoriai.

Antraeilis Airijos miestas Korkas gali pasigirti tuo, kad yra vienas Airijos leidybos centrų, festivalių miestas, turi Korko kino centrą, čia daug galerijų, veikia Nacionalinis skulptūros fabrikas ir t.t.

Anot organizatorių, Korkas nuolat pasiruošęs kultūriniam veiksmui. Todėl jie paskelbė viešą idėjų konkursą visoje Europoje, tikėdamiesi galingo atsako. Ir jo sulaukė – buvo daugiau kaip 2000 paraiškų, iš jų sudaryta 70 procentų programos. Svarbiausias administracijos darbas ir buvo šio „derliaus“ viešinimas, reklamavimas ir vertinimas.

Todėl, rengėjų manymu, 2005-ųjų programa yra „pati tiksliausia ne tik Korko, bet ir visos Europos kultūrinių veiksmų nuotrauka“. Jie siūlo ir kitiems pasinaudoti Korko patirtimi: viešai paskelbti kvietimą siūlyti idėjas ir savo Kultūros sostinėje atrasti erdvės mažumų kalbai.

iliustracija

Kultūra iš didžiosios raidės

Savaime suprantama, Europos kultūros sostinės programoje dominavo profesionalusis menas – dailė, teatras, kinas, šokis, fotografija, muzika ir t.t. Kaip visada, reikėjo ir meno pasaulio žvaigždžių. Mat būtent žvaigždės, o ne vietinę kultūrą šlovinantys renginiai pritraukia tarptautinę publiką, o ši ta pačia proga pasidomi ir miestu.

Korke žvaigždžių buvo nemažai (įdomu, ar Vilniui pavyks jų prisikviesti?): ispanų šokio meistro Solo Picó pastatyta „La Dona Manca o Barbi-Superstar“ tapo hitu, visą savaitę grojo aukščiausios klasės styginių kvartetai iš visos Europos, savo darbus eksponavo vienas žymiausių pasaulio fotografų Sebastićo Salgado. Savo tekstus skaitė pasaulio literatūros meistrai: Nobelio premijos laureatas Seamusas Heaney, Doris Lessing ir Kenijos rašytojas Ngugi Wa Thiong ’O. Apskritai žiūrinėjant programos lentelę atrodo, kad literatūra Korkui (o turbūt ir visai Airijai) – vienas svarbiausių menų. Kultūros sostinės renginių metu čia buvo pagerbtas Franko O’Connoro atminimas, pirmą kartą skiriant O’Connoro tarptautinę premiją už apsakymą (rėmėjas – „O’Flynn Construction“). Ji atiteko kinų rašytojui Yi-yun Li.

Vienas „karščiausių“ įvykių, regis, buvo žymaus eseisto, romanisto, scenaristo, dramaturgo ir kritiko Johno Bergerio piešinių, sukurtų kartu su ispanų menininke Marisa Camino, paroda. Prieš porą dešimtmečių Bergerio televizijos laidų ciklas „Matymo būdai“ pakeitė meno suvokimą. Jis visada teikė pirmenybę ne individualiai kūrybai, o bendradarbiavimui – su žmonėmis, vietomis, bendruomenėmis, kitais rašytojais ir mąstytojais. Taigi Camino kūrė trapius, peršviečiamus piešinius, kurie susiliejo su Bergerio rašysena. Bergeris aprašė bendros kūrybos procesą: „Vienas mūsų pradeda piešinį ir siunčia paštu kitam, šis jį pratęsia ir siunčia atgal. Ir taip toliau. (...) Mes niekada nediskutuojame žodžiais, tik anglimi, spalvomis etc. Kai piešiame atskirai, piešiame kitaip. Bet piešiant kartu dažnai tampa sunku suvokti, kuris iš mudviejų ką padarė.“ Taip tarsi atsiranda „trečias menininkas“.

Renginiai nematomiems žmonėms

Šalia matomų renginių labai svarbūs ir nematomi, skirti įvairioms bendruomenėms. Pavyzdžiui, menininkas Danny McCarthy instaliacijoje „Garsas (Į)žvalga“ pamėgino atkurti garsinį aklųjų vedlių šunų pasaulį. Jis keletą mėnesių praleido Airijos šunų vedlių draugijos štabe, kur įrašinėjo darbuotojų, klientų ir gyvūnų balsus, taip pat kartu su jais vaikštinėjo po miestą. Paskui, visa tai perdirbęs, jis sukūrė unikalią garsinę įžvalgą į šį regintiesiems nepažįstamą pasaulį.

Prie tokių renginių priskirtina ir retrospektyvinė Kilkenio dizaino dirbtuvių (1963–1988) paroda „Kuriant Airiją“. Septintajame dešimtmetyje įkurtų valstybinių dirbtuvių tikslas buvo parodyti airių gamintojams gero dizaino komercinę reikšmę. Čia buvo kuriama viskas – nuo logotipų iki šiukšlių dėžių. Kilkenio dizaino dirbtuvių produkcija formavo Airijos vaizdą daugiau nei dvidešimt metų.

„Daghdha“ šokio kompanija projektu „Iris“ įtraukė praeivius į keistą šokį. 8,5 tūkstančio lenkų dizainerio Rafalo Kosakowskio sukurtų plieninių žiedų buvo išbarstyti po Korką. Projekto pabaigoje jų liko tik šimtas, o tai reiškė, kad dabar jie puikavosi ant korkiečių, taip pat miesto svečių pirštų. Tuomet tie atsitiktiniai projekto dalyviai buvo paprašyti papasakoti susitikimų su kitais žieduotaisiais istorijas. Istorijos išėjo maždaug tokios: „Turguje pamačiau dvi moteris, abi buvo su žiedais ir abi tai staiga suvokė ištiesusios rankas paimti grąžos“ arba „Autobuso vairuotoja pasiūlė važiuoti nemokamai, nes ir ji mūvėjo žiedą“.

Ypač intriguojantis projektas – megztas Korko žemėlapis: ne koks nors įprastas sustingęs miesto plano vaizdas, bet nuolat kintantis, reaguojantis į miesto pulsą. Jis buvo kuriamas visus metus stebint įvairius miesto gyvenimo aspektus – žmonių ir transporto judėjimą gatvėse, orus, vėją ir t.t. Paskui visa tai buvo verčiama raštais, kuriuos kasdien mezgė penkiasdešimt žmonių. Čia rinkosi draugai ir pažįstami – kurti ir kartu pabendrauti. Jie mezgė savo pačių namus ir save gatvėse. Taigi dabar šis žemėlapis yra pats tikriausias Korko, kaip kultūros sostinės, metų dokumentas.

Pabaigai

Galiausiai Gina Moxley ir Donalas Beecheris savo teatrališkame šou smagiai pasišaipė iš visos Kultūros sostinės idėjos supriešindami du žmonių sluoksnius: tuos, kuriems poezija, spektakliai ir paveikslai „iki lemputės“, su tais, kurie mielai siurbčioja vynelį parodų atidarymuose: „Iš tikrųjų tai nežinau, kam tos kultūros sostinės. Daug verkšlenta ir tampytasi Korke, ir labai prisėta nesantaikos, bet mūsų spektaklis visa tai pakeis – ruoškitės…“

Taigi – ruoškitės, galbūt didysis kultūros sostinės spektaklis iš tikrųjų visa tai pakeis…

P. S. Korko renginiuose dalyvavo septynis kartus daugiau žmonių, nei mieste yra gyventojų.

Parengė A. N.

 

Skaitytojų vertinimai


15518. dbfd :-( 2009-01-13 14:49
sudas

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 30 iš 76 
21:58:57 Apr 25, 2010   
Aug 2007 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba