SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-01-09 nr. 596

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laima Kreivytė
Būk originali arba žūk
12

Muzika 
• Robertas Varnas
Klaipėdiečių kalėdinė dovana
• Beata Leščinska
Ir studentui, ir prezidentui
11
• Operos švyturiai
• Kipras, Fiodoras ir kiti – jau Vilniuje2
• Patikslinimas
• 2003 m. "Muzikos žinios"
• KONCERTAI

Dailė 
• Kristina Stančienė
Barokinė misterija
2
• Pillė Veljataga
Papuošalas – priešas
• PARODOS

Literatūra 
• Paulius Normantas apie Rytų muziejų1
• Paskutinė premija per Tris karalius2
• Tarptautinis poezijos konkursas "Strugos tiltai"3
• VAKARAI

Teatras 
• Susipažinkime5
• Irena Aleksaitė
Raudonkepuraitė vilko glėbyje
1
 Psichologinio teatro adeptas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Ant nevaldomo keistų dimensijų plausto: Dereko Jarmano atvejis
• Tragedija ir 15 minučių1
• Ilga kelionė į pabaigą: karaliaus sugrįžimas2
• Garbingas apgavikas
• Savaitės filmai3
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• SLEIPNIR

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Psichologinio teatro adeptas

Režisieriui Henrikui Vancevičiui – 80

[skaityti komentarus]

iliustracija
Henrikas Vancevičius

Sausio 2 d. režisieriui Henrikui Vancevičiui sukako 80 metų. Kartu su grupe aktorių baigęs režisūros mokslus Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS), H. Vancevičius ilgus metus (1966–1989) buvo vyriausias Lietuvos akademinio dramos teatro režisierius. Šio teatro scenoje jis pastatė keliasdešimt spektaklių, daug dėmesio skyrė nacionalinės lietuvių dramaturgijos interpretacijoms: statė Balio Sruogos, Justino Marcinkevičiaus, Juozo Grušo veikalus, Jono Avyžiaus, Vytauto Bubnio kūrinių inscenizacijas. Režisierius sukūrė daug spektaklių ir Kauno bei kituose Lietuvos teatruose, taip pat dirbo Lietuvos konservatorijoje (dabar – Muzikos akademija).

Daiva Šabasevičienė: Kalbinu Jus ne vien garbaus jubiliejaus proga. Priklausote tiems profesionalams, kurie teatro niekada nepalieka: dažnai lankote spektaklius, sekate spaudą, visas teatro naujoves.

Henrikas Vancevičius: Nesu iškalbingas. Kažkada mano gerbiamas režisierius Juozas Miltinis pasakė: "Vancevičiau, neturi iškalbos, ir nekalbėk". Aš iš tikrųjų neturiu iškalbos ir džiaugiuosi, kai nereikia kalbėti.

D. Š.: Jūs pastatėte tiek daug spektaklių, savo tiesas turėjote įteigti tokiai gausybei žmonių...

H. V.: Tai visai kas kita. Repetuojant, dirbant šnekėjau apie reikalą: ko noriu, kaip matau veikiantį aktorių, patarinėjau arba prašiau, kad jis keistųsi į vieną ar kitą pusę.

Mes buvome "autoriaus" teatras, "žodžio" teatras. Žodžius labai vertinom, ieškojom prasmės, siekėm, kad sakinys turėtų ir potekstę, ir prasmę, ir intonaciją... O vėliau prasidėdavo darbas su aktoriumi. Pirmiausia – jo tikslai. Ko jis apskritai įžengia į sceną? Ko siekia? Koks jo tikslas? Tai klausimai, į kuriuos pirmiausia turi atsakyti artistas ir aš su juo kartu.

iliustracija
Regimantas Adomaitis Just. Marcinkevičiaus "Mindauge". 1969 m.

D. Š.: Nedaug beliko vyresnės kartos aktorių, bet jie kol kas nepakeičiami. Nuostabu matyti, kaip jie valdo energiją, kaip tiksliai dirba balsu, intonacijomis.

H. V.: Tai dėl to, kad jie prasmingai kalba. Jie kalba, siųsdami partneriui ar pastabą, ar klausimą. Kalba, kažko siekdami. Šiuolaikiniame teatre dažnai tiesiog nesigirdi, kas kalbama. Aktoriams tai nerūpi. Jiems atrodo, kad jie "tuo" gyvena, bet taip nėra. Buvau artistas, vaidinau, ir atrodė, kad vaidinau "pilna koja", bet vėliau pasirodė, kad elgiausi neprotingai.

D. Š.: Ko reikia aktoriui, kad jis suvoktų savo profesijos pašaukimą?

H. V.: Anksčiau aktoriai buvo nė kiek ne labiau išsilavinę nei dabar. Bet jų sceninė veikla daugiau rėmėsi vidine veikla. Aktoriui turi gimti noras kažką pasakyti, padaryti, siekti ir nukreipti tai į savo partnerį. Ir iš jo sulaukti atsakymo arba pasipriešinimo. Tai ir yra toji vidinė veikla. Ji turi gimti iš veikėjo norų, siekimų, pastangų, kuriuos jis nusibrėžia, kurie jam iškyla. Ir tai suformuoja aktoriaus norą su partneriu bendrauti vienaip arba kitaip. Mūsų teatre bene svarbiausia atrodė valdyti tekstą.

D. Š.: Bet teatras – kintantis dalykas. Juk negalima sakyti, kad Jūsų teatras buvo vien žodžio teatras.

H. V.: Mes irgi ieškojom naujų raiškos priemonių. Bet kadangi buvau psichologinio, realistinio teatro režisierius, tai raiškos priemones rinkausi ypač kruopščiai. Dabar dažnai matau daug blaškymosi, daug judesio ir kartais pagalvoju, kažin ar jis reikalingas, daug ką būtų galima ir "apkarpyti". Savo spektakliuose mes negalėjome žengti žingsnio nežinodami, kodėl jį žengiam. Ir aš tuo tikėjau. Tai anaiptol nekausto teatro. Nieko panašaus. Bet reikia daug reikalauti iš savęs.

iliustracija
F. Garcia Lorcos "Bernardos Albos namai" Kauno dramos teatre. 1964 m.

D. Š.: Kas Jums buvo stimulas, dėl ko statėt spektaklius?

H. V.: Nieko kito daryt nemokėjau: nemokėjau rašyt, muzikuot... Tai, ką nešiojau širdy, galėjau išreikšti tomis priemonėmis, kurios man suprantamos. Mano teatras – žmogaus dvasios gyvenimo teatras. Beje, mes turėjome savo žiūrovą, mus mėgo, mylėjo. Net papuolęs į ligoninę nustebau, kai gydytojas suriko: "Gerbiamas režisieriau, aš jūsų "Herkų Mantą" mačiau". Nuostabu, kai po tiek metų kažkas to žmogaus atmintyje pasiliko.

D. Š.: Ką jaučiate šiandien atėjęs į teatrą?

H. V.: Kai teatre atsisėdi į kėdę, jaučiuosi kaip žiūrovas. Žiūriu kaip žiūrovas. Paskui galvoju. Teatras mane traukia. Lankausi spektakliuose, ne tik savo buvusiame, dabar Nacionaliniame, teatre. Dabar čia tik sienos artimos, mano artistų – labai nedaug. Būna graudžių valandų, kai reikia atsisveikinti su kokiu aktoriumi, palydėti į Antakalnį. Atsimenu, per Mironaitės laidotuves Noreika savo kalboj tik paminėjo, kas čia guli. Čia visas teatras guli... Mūsų teatras iškeliavo, bet paliko labai daug nepamirštamų prisiminimų. Ateini į teatrą, norėdamas pabūti tarp tų sienų, pamatyti, kas darosi scenoje šiandien naujo, palyginti su tuo, ką mes darėm, kaip tai atrodo šiandien...

D. Š.: Ko palinkėtumėte jauniesiems aktoriams? Kas yra ta sakralinė regula, kurios reiktų laikytis žengiant teatro žeme?

H. V.: Svarbiausia – reikalauti iš savęs žinojimo: kodėl aš žengiu į sceną, kodėl pasakau pirmą repliką, ką tai reiškia, ko aš noriu. Reikia pažadinti savyje siekį, tikslą. O svarbiausia – partnerystė.

D. Š.: Labai ačiū už pokalbį. Ilgiausių metų!

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 32 iš 78 
21:57:13 Apr 25, 2010   
Aug 2007 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba