SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-11-16 nr. 777

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Helmutas Šabasevičius
Bejart’as pro binoklį
2

Muzika 
• Maratono belaukiant
• Rasa Vilimaitė
Trys laiškai ir „Post Scriptum“
1
• Leonas Povilaitis (1934–2007)2
• Goda Rupeikaitė
Tarp drastiško destruktyvizmo ir lyrizmo
3
• Muzikinės alternatyvos siekis3
• KONCERTAI

Dailė 
 Julijonas Kulvietis
Sunkaus meno kūrėjas
3
• Monika Krikštopaitytė
Turistai savame mieste
31
• Ingrida Lapienė
Būtojo laiko nostalgija
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rimas Tuminas – tarp Venecijos ir Maskvos1
• „Dviejų pasaulių viešbutis“
• „Menų spaustuvė“ pristato kitokį teatrą
• „Moomsteatern“ iš Švedijos – spektaklis su ypatingais aktoriais
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kai kultūros ministrai kuria filmus
• Lietuviškų filmų desantas Bretanės pakrantėje
• Čikagos lietuviškų filmų festivalis
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Išeivijos žiniasklaida apie Vilnių

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Tarptautiniai santykiai
26

Pasaulyje 
• Kartu su ilgiausio filmo herojais
• Apginti Zeldą1

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos skelbimai

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

E.redakcijos skelbimai 
• RYTŲ MUZIKOS FESTIVALIS

Dailė

Sunkaus meno kūrėjas

Mozaikos meistro Boleslovo Klovos 80-mečiui

Julijonas Kulvietis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Boleslovas Klova. „Skrydis“. 1972 m.

Šių metų lapkričio 18 d. minėsime dailininko, mozaikos kūrėjo, pedagogo ir visuomenininko Boleslovo Klovos 80-metį. Prabėgo jau daugiau nei dvidešimt metų nuo jo mirties, tačiau sukurti darbai Lietuvos miestų pastatų interjeruose ir eksterjeruose vis tebedžiugina gyventojus, o kaip žmogus, jis vis dar gyvas draugų, mokinių, kolegų ir šeimos narių atmintyje. Minėdama šį jubiliejų, leidykla „Kronta“ ruošiasi išleisti monografiją „Žmogų puošiančios rankos“.

Posakį „mozaika – sunkus menas“ nuolat tenka išgirsti, kai kalbama apie šią monumentaliosios dekoratyvinės tapybos techniką. Turimas galvoje ne tik mozaikos kūrinių fizinis svoris, bet ir sunki bei sudėtinga jų atlikimo technologija. Gal todėl iš nemažo būrio tapytojų monumentalistų, baigusių buvusio Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto, o vėliau – LTSR valstybinio dailės instituto monumentaliosios dekoratyvinės tapybos specialybes, tik vienas kitas (ir tai – epizodiškai) dirba šia technika.

Bene vienintelis Boleslovas Klova mozaikai liko ištikimas visą savo gyvenimą. O didžiąją dalį savo mozaikų B. Klova sukūrė specialiai architektūrai. Čia jam nemažai padėjo žinios, įgytos institute, mokantis sodų ir parkų architektūros specialybės. Dėl to ir daugelis jo kūrinių yra vykę architektūros ir tapybos sintezės pavyzdžiai. Pagrindinė naudojama medžiaga – skaldyti natūralūs lauko rieduliai. Juos dailininkas pats rinko Lietuvos laukuose, pajūryje ir svetimuose kraštuose, pats gabenosi į dirbtuvę, džiaugėsi radęs gražų atspalvį. Šių iš šiaurės su ledynais atkeliavusių „svečių“ spalvinė gama – rami ir santūri. Todėl ir B. Klovos mozaikų koloritas įgyja taurumo, nors buvo bandymų panaudoti ir kitas, spalvingesnes medžiagas (skaldytą keramiką, smaltą, sintetines dervas, spalvotą cementą, metalą, epoksidines dervas). Jas dailininkas naudojo ne vien kūrinio spalvingumui padidinti, bet ir kaip kompozicijos sprendimo priemones.

Dailininko kūrybai teigiamos įtakos turėjo gilios Lietuvos monumentaliosios tapybos studijos, kurias jis apibendrino referate „Lietuvių sieninės tapybos pradininkai (1920–1940)“ ir monografijoje „Lietuvių monumentalioji dekoratyvinė tapyba“ („Vaga“, 1975 m.).

Plačioji visuomenė su B. Klovos kūriniais susipažino 1953 m., jam pradėjus dalyvauti dailės parodose. Juk pirmieji ir kai kurie vėlesni darbai nebuvo skirti konkrečiai architektūrinei aplinkai. Daugiausia tai portretai ir įvairios tematikos nelabai didelio formato kompozicijos. Čia minėtini kompozitorių J. Gruodžio (1953) ir J. Tallat-Kelpšos (1957), poeto J. Janonio (1959) portretai, taip pat dekoratyvinės mozaikos „Kanklininkė“ (1955), „Sodininkė“ (1958), „Vasara“ (1967), „Užgavėnės“ (1968), „Jaunystė“ (1969), „Gimnastės“ (1971), „Žemė. Saulė. Jūra“ (1972), „Bangos“ (1977) ir kt.

Bendradarbiaudamas su architektais V. Dičium, D. Grėblikiene, A. Sprindžiu, J. Viraku, A. Zdanavičium ir kitais, jis sukūrė daugelį lietuvių monumentaliosios tapybos lobyną praturtinusių kūrinių seniau statytų ar naujų pastatų eksterjeruose ir interjeruose. Didelėse erdvėse, kaip ir kamerinėse, labai ryškiai atsiskleidžia dailininko kūrybos evoliucija nuo kruopščiai ir tiksliai atlikto piešinio prie konstruktyvesnių, labiau apibendrintų sprendimų, nuo tiesioginio vaizdavimo į vaizdo sintezę.

Pastatų eksterjeruose esančios mozaikos, jau nemažai laiko bandytos, parodė monumentaliosios tapybos galimybes puikiai išlikti gana nepalankiomis mūsų klimato sąlygomis. Tai Druskininkų purvo gydyklos sienose įkomponuotos mozaikos „Nemunas“ ir „Ratnyčėlė“ (1960), Telšių Žemaitės vidurinės mokyklos fasade Žemaitės portretas (1961), gražiai modernios architektūros Kauno oro uosto rūmų galinę sieną papildęs „Skrydis“ (1972), frizas Kėdainių rajono vykdomojo komiteto pastate (1975), taip pat daugiafigūrė mozaika taikos, kūrybos ir džiaugsmo tema Pasvalio kultūros namų eksterjere (1984).

Anot menotyrininkės Nijolės Tumėnienės, „pirmasis kūrinys, kuris drąsiai įteisino mozaikos dekoratyvaus vaizdo galią ir užmezgė ryšį su to meto architektūros konstruktyvia tektonika buvo akmens mozaika „Pramonė“ Kauno Pramoninės statybos projektavimo instituto rūmų interjere (1966). Mozaika užima visą sieną, suskaidyta stambiais dekoratyviniais kvadratais, kurie sujungti susikertančių kampų ritmu. Tokia plokštuminė vaizdo sandara turi ryšį su ramia, racionalia šiuolaikinės karkasinės architektūros horizontalių ir vertikalių sąveika. Suabstraktintas pramoninio peizažo vaizdas stebina itin meniškai suvokta prasminių ir plastinių elementų tarpusavio pusiausvyra: statiškos pramonės bokštų vertikalės, kelis kartus pasikartojančios plaukiančių bangų juostos, įstrižas fabrikų dūmų kilimas aukštyn, – viskas harmonizuota, išdėstyta vienu nuosaikiu ritmu, sujungta darnia spalvų gama. Bėgo laikas, keitėsi kūrybinių ieškojimų nuostatos, o „Pramonė“ išliko lig šios dienos vienas ryškiausių lietuvių tarybinės monumentaliosios dailės kūrinių, labiausiai pritapusių prie architektūros.“

Dailininkas B. Klova daug meniškų akcentų sukūrė ir Lietuvos visuomeninių pastatų interjerams. Darbus, kur naudojama keramika, B. Klova įgyvendino drauge su keramiku A. Pivoriūnu. Iš jų vertėtų prisiminti įdomaus kūrybinio bendradarbiavimo vaisius – mišrios technikos mozaiką „Neringa ir Naglis“ buvusiame Kauno kino teatre „Naglis“, dekoratyvinį pano „Lietuviai barzdočiai dūmoja“ „Nemuno“ restorane Jurbarke ir kai kuriuos kitus.

Sunku suminėti visus B. Klovos kūrinius, nemažai minčių dar liko darbštaus ir kūrybingo dailininko neįgyvendintuose projektuose. Už kūrybą dailininkas buvo apdovanotas aukštais to meto apdovanojimais, tarp jų yra Liaudies ūkio pasiekimų parodos sidabro medalis (1966), LTSR nusipelniusio meno veikėjo vardas (1977), daugybė smulkesnių.

Vien meninė kūryba anaiptol neapėmė viso B. Klovos gyvenimo. Daug savo brangaus laiko jis skyrė pedagoginiam ir visuomeniniam darbui. Bendradarbė Laima Vaitytė prisimena tuos laikus su nuoširdžia šypsena: „Prisimenant Boleslovą Klovą, pirmoji mintis: malonus inteligentiškas žmogus. Būtent jis ir menotyrininkas Algirdas Dūda kūrė tą tolerantišką erdvę, kuri vyravo Kauno dailės mokykloje. Boleslovas Klova, dirbdamas direktoriaus pavaduotoju, ypač rūpinosi visapusišku mokinių ugdymu, dažnai organizavo paskaitėles dailės, muzikos, literatūros temomis, kvietė įdomius žmones, pats skaitė paskaitas. Atmenu jo paskaitą apie žymiausius pasaulio tenorus, grojant senu patefonu operų arijas. Matau jo kresną figūrėlę, zujančią tarp pirmųjų ir antrųjų mokyklos rūmų. Pastebėję pro langą jį ateinantį, mokytojai sakydavo: „jau vėl inspektorius kažką organizuoja“. Kasmet, besibaigiant mokslo metams, rengdavo mokinių darbų parodas. Tai buvo nelengvas darbas.“

Dailininkas dirbo pedagoginį darbą ir Kauno A. Sniečkaus politechnikos institute (nuo 1976 metų docentas), daug metų su pertraukomis buvo renkamas LTSR dailininkų sąjungos Kauno skyriaus atsakinguoju sekretorium. Nė vienas parodos atidarymas, dailininkų kūrybinis jubiliejus ar apdovanojimų įteikimas nepraeidavo be jo įžanginio žodžio, kūrybos analizės. Jis nuoširdžiai ir kolegiškai elgėsi su jaunimu, patardamas jiems ir skatindamas kiekvieną imtis kūrybinės veiklos. Visi tuomet pradedantys kūrybinį kelią dailininkai buvo dėkingi už nuoširdumą, paprastumą ir geranoriškumą.

Boleslovas Klova aktyviai skaitė paskaitas, pranešimus daugelyje mokslinių konferencijų, reiškėsi ir kitose visuomeninio gyvenimo srityse. Šio linksmo ir gero žmogaus buvo pilna visur.

 

Skaitytojų vertinimai


11561. kaip taip2007-11-19 01:14
"Visi tuomet pradedantys kūrybinį kelią dailininkai buvo dėkingi" - tai kiek ju buvo, kad jau visi taip? net popieziaus "Visi" nemyli. Siaip tai visi reiskia - niekas......

11633. vl.2007-11-23 21:21
l. aciū visų "naujalinės" auklėtinių vardu už Mokytojo paminėjimą.

11635. kiskis p - vl2007-11-24 15:45
niekuomet nieko nereikia sakyti visu vardu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 39 iš 85 
21:36:03 Apr 25, 2010   
Aug 2007 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba