Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2010-04-23 nr. 3281,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=16422

(PA)SKAITINIAI

Žmogiška

MINDAUGAS PELECKIS

[skaityti komentarus]




Giedroyc J., Miłosz Cz. LAIŠKAI: 1952–1963 (I tomas).
Sudarytojas Marek Kornat.
Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila.

–­ Vilnius: Mintis, 2010.

KATALIKYBĖ – PAGRINDINIS CARŲ PRIEŠAS

Kitąmet švęsime Czesławo Miłoszo (1911–2004) šimtmetį, kuriam ir skirta ši knyga. 1980 m. Nobelio premijos laureatas Cz. Miłoszas gimė Šetenių kaime (Kėdainių r.), mirė Krokuvoje. Artimos sąsajos su Lietuva pasirodys dar artimesnės, kai paskaitysime jo susirašinėjimą su Jerzy’u Giedroycu (Jurgiu Giedraičiu, 1906–2000). Minske gimęs J. Giedroycas emigracijoje (Romoje, vėliau – Paryžiuje) iki mirties leido lenkų literatūrinį ir politinį žurnalą „Kultura“ (arba „Pa­ryska Kultura“, 1947–2000). 2006-uosius Lenkijos Seimas paskelbė J. Giedroyco metais.

„Kultura“ spausdino Cz. Miłoszo, Wisławos Szymborskos (g. 1923), Gustawo Herlingo-Grudzińskio (1919–2000), Witoldo Gombrowicziaus (1904–1969), Mareko Hłasko (1934–1969), Melchioro Wańkowicziaus (1892–1974), Józefo Czapskio (1896–1996), Jano Kotto (1914–2001), Bogdano Czaykowskio (1932–2007), Marijos Janion (g. 1926), kitų rašytojų, kritikų, mokslininkų kūrybą ir tyrinėjimus. „Kultura“ suvaidino didžiulį vaidmenį, vienydama lenkus su ukrainiečiais, baltarusiais ir lietuviais: publicistas Juliuszas Mieroszewskis (1906–1976) siūlė rytinių Lenkijos kaimynų koncepciją, pavadintą ULB (Ukraina, Lietuva, Baltarusija).

Dokumente rasime daug liudijimų apie to meto visuomeninį ir politinį gyvenimą, Lenkijos, Lietuvos, Sovietų Sąjungos aktualijas, pažvelgsime į dviejų asmenybių požiūrį į politinę, kultūrinę mintį. Cz. Miłoszas ir J. Giedroycas susirašinėjo pusę amžiaus, tad šis epistoliarinis paminklas padės suvokti, kaip teigia knygos sudarytojas istorikas M. Kornatas (g. 1971), „audringą Lenkijos pavergimo ir emancipacijos laikotarpį“ (p. VI). J. Giedroycas yra parašęs savotišką intelektinį testamentą Lenkijai (jis tinka ir Lietuvai), kuriame teigiama: „Suvokdami, kad katalikybė – didžiosios daugumos tikėjimas, privalome rūpintis ir žydais, musulmonais ir protestantais bei stačiatikiais“ (p. VIII).

Dviejų šviesių protų susirašinėjimo fenomenas, šiame, pirmajame, tome užima beveik aštuonis šimtus puslapių. Jos perliukai verti to, kad jų ieškotume: „Jūs tikriausiai skaitėt apie Lietuvą. Vengrija, Lenkija, Lietuva: tai nebloga medžiaga istoriko pamąstymui. Caro politikai buvo teisūs, laikydami katalikybę pagrindiniu priešu. Spaudžiu dešinę. Czesławas“ (p. 249; rašyta 1956 m. gruodį, po Vengrijos revoliucijos).




Stanevičius A. TARAVOS ANIKĖS MĮSLĖ.
–­ Klaipėda: Eglės leidykla, 2009.

PANAŠŪS ESAM Į RAIDES

Šioje iliustruotoje apybraižoje pasakojama apie Klaipėdoje gimusį prūsų poetą Simoną Dachą (1605–1659) ir Taravos Anikę, kurios prototipu buvo Anna Neander, gyvenusi su lietuvių raštijos pradininkais vyru Johanu Patricijumi ir sūnumi Frydrichu Patricijumi. Po trijų šimtmečių, kaip pasakoja knygos autorius Antanas Stanevičius (g. 1953), į Klaipėdą grįžo ir Taravos Anikė, tapusi svarbiu miesto simboliu, ir poetas S. Dachas.

Pervalkoje gimęs S. Dachas yra rašęs, kad jo tėvas, be vokiečių, mokėjo lietuvių, lenkų ir kuršių (!) kalbas. Produktyvus kūrėjas vokiečių kalba parašė daugiau kaip tūkstantį, o lotynų – beveik tris šimtus poezijos kūrinių. S. Dachą išgarsino giesmė „Taravos Anikė“ (1637). Pagrindiniu kūrinio veikėju S. Dachas tapo Günterio Grasso apysakoje „Susitikimas Telgtėje“ (1979).

A. Neander (1615–1689), 1954 m. režisieriaus Wolfgango Schleifo (1912–1984) filmo „Taravos Anikė“ herojė, gyveno įdomų gyvenimą.

S. Dachas Karaliaučiaus katedroje Anikės ir Johano vestuvėse šią įsimylėjo, ir tas vidinis gaisras virto giesme, apipinta legendomis. A. Stanevičius pasakoja istorijas apie Taravos Anikės vyrą, kurį dėl indoeuropiečių kalbų tyrinėjimo pagyrė Vydūnas, S. Dacho įtaką Kristijonui Donelaičiui ir kitus dalykus, kuriuos jungia vienos Onutės (Anikės) iš mažo miestelio, esančio netoli karalių miesto Karaliaučiaus, paveikslas...

„Mes gyvenime šiame prilygstame spaustuvei. Panašūs esam į raides, nes Dievas mus išliejo. Iš jo mes esam gimę šios žemės karalijoj“ (p. 114), – rašė S. Dachas, galbūt nė nenutuokdamas, kad būtent tą patį teigia Koranas.




Jurkevičius P. STALTIESĖS RITMU.
– Vilnius: Tyto alba, 2010.

ODĖ GERAM MAISTUI

Italai garsūs ne tik poezija ir dainomis, bet ir geru maistu. Žurnalistas Paulius Jurkevičius (g. 1962), keliolika metų gyvenantis Italijoje, žino, kad gastronomija – rimtas dalykas (kaip ir humoras), todėl valgyti bet ką ir bet kaip gali tik kvailys. Ne veltui būtent italai išrado pasaulinį „Lėto maisto“ judėjimą. Tai nėra Jameso Oliverio, Lino Samėno ar kitų kulinarų patarimų knyga, veikiau bandymas per gastronomiją pažinti kultūrą.

P. Jurkevičius pateikia gausybę detalių, kaip gyvena gastronomijos šedevrais besigiriantys italai. Sužinosime, kokie valgiaraščių literatūros ypatumai. Pabandykite iššifruoti, kas yra „Sardinijos ganyklose natūraliu būdu užauginto, pienu maitinto ėriuko nugarinė, kepta ant žarijų, apšlakstyta tradiciniu 20 metų brandintų Modenos balzaminiu actu, su Pietų Tirolio Alpių šviežiais baravykais ir 24 mėnesius brandinto parmezano drožlėmis“. Tai – paprasčiausia avienos nugarinė su baravykais ir parmezanu (p. 94).

Knygos įvade italų baltistas Pietro Umberto Dini’s primena, kad iki Bonos Sforcos atvykimo į Lietuvą mūsų šalyje niekas nežinojo salotų, kopūstų. Pasak P. U. Dini’o, svarbiausia suderinti gerą skonį su sveikata, arba, kaip rašė „Don Kichoto“ autorius Miguelis de Cervantesas, „viso kūno sveikata kalama skilvio kalvėje“ (p. 8; vertė Pulgis Andriušis).

Italijoje egzistuoja 540 sūrio rūšių. Nejau mes prastesni? Ekologiški turgeliai Lietuvoje klesti, ir tai rodo, kad pradedame suprasti, kas yra skonis ir maisto kokybė (nors dažnai tam pinigų ir nėra). Kaip teigia P. Jurkevičius, turime mokytis, kad vėl grįžtų staltiesės ir prarasta gastronominė atmintis.

„Šviežias, ekologiškas maistas – tai labai paprastas daiktas. (...) Nieko šlykštaus į dešrą nededi – ir ji tampa ekologiška“ (p. 61). Vis dėlto Lietuvoje dar mažai kas supranta, kad negalima vartoti produktų, kuriuose yra E251 (natrio nitratas, naudojamas dinamito gamyboje), E621 (glutamatas, dirginantis nervų sistemą) ar E450 (unitazams plauti naudojamas stabilizatorius).




Rushdie S. FLORENCIJOS KERĖTOJA. Romanas.
Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė.

– Vilnius, Alma littera, 2010.

VARGŠAI RAŠTININKAI

Kašmirų (košurų) tautybės rašytojas Salmanas Rushdie’s (g. 1947) išgarsėjo tuo, kad 1989 m. vasarį Irano ajatola Ruhola Chomeinis paskelbė jam fatvą – prakeikimą, kuris persekios visą gyvenimą islamo bendruomenės akyse. Nuo to įvykio sunku skaityti S. Rushdie kaip ne „Šėtoniškų eilių“ autorių: vis atrodo, kad kiekviena kita jo knyga turėtų tarsi pateisinti prakeiksmą.

Tačiau S. Rushdie magiškasis realizmas nėra satanizmas. Naujas jo romanas „Florencijos kerėtoja“ (2008), pasak autoriaus, yra bene sudėtingiausias jo kūryboje, nes jam parašyti prireikė „daugybės metų skaitymo“. Romane kalbama apie Mugalų (Mogolų) imperatoriaus Akbaro rūmus ir tai, kaip juos aplanko europietis, teigiantis, kad jis yra tolimas pradingęs Akbaro giminaitis, gimęs Florencijoje Indijos princesei. Istorijoje peržengiamos kontinentų sienos, maišomos istorijos, fantastikos ir pasakos žanrų kortos – tai S. Rushdie’s daro meistriškai.

Istorinės tiesos čia esama. Mugalų (Mogulų, Mogolų, Gurkanių) imperija egzistavo daugiau kaip tris šimtus metų (1526–1858), o Didysis Akbaras (Džalaludin Muhammad Akbar, 1542–1605) buvo trečiasis šios imperijos valdovas, dinastijos įkūrėjo Baburo vaikaitis. Prieš Akbaro mirtį Mugalų imperija apėmė visą šiaurinę Indiją.

Romano herojaus pasakojama istorija svaigi kaip „1001 naktis“. Akbaras patiki svetimšaliu, bet ar šis sako tiesą? Pasakojimas, pripildytas S. Rushdie būdingo sarkazmo, erotikos ir netikėtų personažų (pvz., grafo Drakulos), – gyva psichodelikos klasika.

„Viskas, ką myli, yra čia pat“ (p. 123). „Raštininkai nesipisa“ (p. 125). „Tikras velnias“ (p. 142).

 
Rodoma versija 1 iš 1 
19:45:42 Apr 25, 2010   
7 AM 7 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba