Kepurė

Gurkšnis vandens geltoname fone. 1998–1999 Adomas Jacovskis

Mano vaikystėje nebuvo dramblių. Dar kai ko nebuvo, tačiau dramblių ypatingai trūko, labai norėjosi įsiminti nors vieną visam gyvenimui. Tigrų tarsi šiek tiek buvo. Po miškelį nevaikščiojo (stirnos tada dar vaikščiojo, mūsų kišenes uostydamos), tačiau įvairiuose narvuose – prašom, be to, kiekvienoj pakampėj kniaukė jų smulkieji pakaitalai, taip ir knieti pasakyti – protezai.

Dramblio stigo, o tokio didumo kaip jis buvo tik pati žemė. Kiekvieną pavasarį atsitūpęs stebėdavau drėgną dirvožemį, kažkoks gražus jis man buvo, nors atrodė lyg apsmukęs, suprakaitavęs, neišsimiegojęs. Tik po daugybės metų supratau jį buvus panašų į rytinius merginų veidus, o tąsyk neturėjau su kuo palyginti.

Tad ką prisiminti parkų ir tvenkinių įrėmintam vienišam vaikui, kurio vaikystėje nebuvo dramblio? Kažkodėl – vieną niekuo neišsiskiriančią dieną.

Mažiausias namo kambarėlis, kuriame iš pradžių gyveno bekojis mano prosenelis, vėliau aš. Kambarėlis atminty išliko kaip balkšvas šviesos kubas, užėję žmonės – kaip juodi siluetai debesyse panirusiomis galvomis. JFK nužudymo metais dar niekam nesiekiau iki diržo, tad išsyk viršum jo suaugusieji man atrodė kaip medžiai: išsifokusavę ir ošiantys. Solidus dramblio artumas čia gal būtų pravartus atkuriant tikruosius mastelius, tačiau sakau paskutinį kartą: dramblio nebuvo.

Ko jie visi atėjo? Manęs pažiūrėti? Nežinau. Kažką ošė apie kažką, nepamenu. Tik susiruošęs namo vienas kaimo žmogus pasakė: Eisiu. Kur mano kepurė? Taip švelniai ir rūpestingai. Tai buvo pirmas mano visam gyvenimui įsimintas sakinys. Kodėl? Nežinau. Keturi žodžiai, pagrindiniai trys. Kepurė kaip jo pasaulio dalis. Dabar – kaip tiltas tarp jo ir mano pasaulių. Nes negali būti blogas pasaulis, kurio žmogus taip gražiai ir taip paprastai pasako. Kur mano kepurė? Eina sau, kaip gražu.

Paskui jis pakėlė savo kepurę, ji išnyko debesyse ir ten pat įtraukė jį visą, net su mano gerai apžiūrėtais auliniais.

Stebimas dirvožemis, žinoma, buvo man suvokiamo dydžio, nes žvilgsnis pats tą dydį reguliuodavo. Visas kitas pasaulis buvo akivaizdžiai per didelis, sukurtas išaugti. Radvilų parkas, kurio krašto nesimatė, močiutės iškasti tvenkiniai, atrodę lyg Žilvino jūros. Rūmai, kurių koridoriumi eidamas į valgyklą slyvų sulčių dažniausiai išsitiesdavau ant parketo pailsėti. Su aukle nuėjus į kaimo bažnyčią laikas ir erdvė apskritai pakisdavo, lyg ilgai kabėjus ant šakos žemyn galva, tad grįždamas regėdavau daug daugiau švytinčių akmenų nei prieš tai. Norėdavosi pastovėti šalia, bet auklė vis perkalbėdavo ir tekdavo palikti juos blėsti tuščiai.

Auklės draugė gyveno už kaimo, paėjėjus tuščiu keliu, supamu bekraščių obelynų, ir įžengus į kviečių laukus. Mažytė jos trobelė buvo beveik meduolinė, nes iš pasakų. Auklės draugė verpė, niūniuodama audė raštuotas drobes, girnomis malėsi pačios prisikultus grūdus ir kepė duoną, o vakarais ant krosnies, veik aklinoje, bet jaukioje tamsoje sekdavo pasakas. Tamsa buvo didžiulė, tačiau pasakos jai suteikdavo formą, krosnis kvapą, be to, žinojau, kas apačioje: ratelis, staklės, girnos, ližė. Nakties sargyba.

Vieną rytą perbridau kviečių girią. Už jos atsivėrė tarsi man sukurta pasaulio replika. Mažytis slėnis. Viskas čia buvo mano ūgio ir proporcijų. Upeliukas, mažas lieptelis per jį, mano ūgiui tinkami medžiai, vaikiškų knygelių ryškumo žolė ir du jauni sniego baltumo pumpotaukšliai joje. Sėdėjau ten ilgai ir tyliai, žinojau, kad sujudėjus viskas išnyks. Niekada nebemačiau tiek mane sukrėtusio peizažo. Niekada neberadau ir šito, išėjus išnyko išsyk. Dabar labai dėl to džiaugiuosi.

Į rūmuose įrengtą salę atvažiuodavo visokių artistų. Nuo Leningrado cirko iki Kauno muzikinio, rodydavusio kokį nors „Kur Čarlis?“. Bet kartais eidavome ir dieną, žiūrėti bet ko, nuo dūdų orkestro repeticijų iki medelyno darbininkų susirinkimų. Vaikystėje juk viskas vienodai įdomu ir vienodai neįdomu.

Sykį kaimo pionieriai išsirikiavo su draugovės vėliava prieš pilną salę žiūrovų. Vadai ir vadukai sakė kalbas kalbeles, o pionieriai stovėjo salės vidury su visa paradine uniforma ir publikos kontekste atrodė mažiausiai kaip flamingai. Pionierė Vaida, keleriais metais vyresnė už mane, stovėjo ketvirta iš kairės. Ilgai stovėjo. Staiga iš po jos trumpoko sijonėlio pradėjo tekėti silpna srovelė, tiesiai per baltas kojines iki kelių. Vadukai toliau sakė kalbeles, pionierė Vaida toliau stovėjo. Srovelė vis stiprėjo, kol pradėjo švirkšti lyg pramušus vamzdį. Pionierė Vaida stovėjo lyg niekur nieko, išdidi ir pasitempusi. Visi sėdėjo lyg niekur nieko, net vėjas pro langą neįlėkė, ir vėliava toliau kabojo, pilna subanguotų raidžių. Dar po dešimties minučių pionieriai iškilmingai pasisuko ir su būgnais bei skanduotėmis išžygiavo pro duris. Juos pakeitė komjaunuoliai, kurių montažas vyko, na, galima sakyti, ant kranto. Bet viskas išdžiūvo ir žmonių niekad negirdėjau apie tai šnekant. Keista.

Dar keisčiau, kad mano nuotraukų albume – vienintelė tų laikų mergaitės nuotrauka. Pionierės Vaidos. Nesuprantu iš kur, nepažinojau jos, nebendravome. Kartais įsivaizduoju, kad turiu tą nuotrauką vienintelis pasaulyje.

Labai nenorėjau išvažiuoti iš kaimo, tačiau buvau prievarta teleportuotas į Žaliakalnį ir vien dėl to jūs skaitote šias eilutes. Senelis dar keleriems metams liko mūsų sodyboje ir kiekvieną vasarą važiuodavau paslapčia laižyti jo likerio iš spintelės ir žaisti kryžiuočių. Tačiau buvau jau nebe savas, galima sakyti, nebegyvas, emigrantas, didysis magistras par excellence. Ir dužo mano skydai nuo lietuvių kuokų.

Tačiau yra ir kiti metų laikai, ir jų metu tėviškės kraštovaizdžiui neblėsti padėdavo močiutės haute couture. Močiutė siuvo bažnytinius rūbus. Gausiai, su užmoju, visai Lietuvai. Tuo tarpu slaptoji partnerė siuvinėtoja, galėjusi pasišvilpaudama išsiuvinėti patį Dievą, gyveno Ukmergėje. Kartą per savaitę važiuodavau ten su slapta misija. Išlipęs apsidairydavau, ar priešai neseka, pasitaisydavau kepurės snapelį ir A. Delono žingsniu eidavau į stoties bufetą valgyti vis to paties žuvies kotleto. Jo skonis pro ten važiuojant ligi šiol grįžta į burną. O paskui – kaip norėsiu. Gal eisiu pro čia, gal pro čia. Gal kurį laiką neisiu, pasivaikščiosiu. Laisvės skonis pro ten važiuojant irgi ligi šiol grįžta.

Vakare parveždavau į Kauną neįkainojamus siuvinius ir stebėdavau, kaip močiutė ardo šimtamečius arnotus (pasenę juk) ir persiuva juos į ryškiaspalvius naujesnius su visokiom „rožėm bei rozetom“. Pilni namai buvo senoviškų auksuotų juostelių, prašmatnių audinių ir blizgučių. Vėlesniais laikais, dirbdamas Kauno restoranuose, nešdavau visa tai varjetė šokėjoms. Tegu ši kantri materija, sugėrusi tūkstančių mišių smilkalus, nors į dienų galą pauosto, kuo kvepia nuodėmė. Neabejoju, kad tai buvo vienintelė pasaulyje tokios konversijos vieta.

Mieste dirvožemio buvo mažiau, dramblio nebereikėjo, tad teko užsiimti miestui derančiais žaidimais. Po pamokų su klasės draugu Baka, kaip paprastai permetę per tvorą tokio Dainiulio portfelį, grįždavome namo ir žiūrinėdavome savo filatelines bei numizmatines kolekcijas. Turėjom tokias, gana mėgėjiškas, bet visgi. Eidavom į kolekcininkų sueigas ir tarp visų tų senukų atrodydavom kaip du žali žirneliai maiše džiovintų.

Sykį pamanėme, kad būtų įdomu ir patiems leisti pinigus bei pašto ženklus. Tai ir leiskim. Užsikūrė didžiulė leidybos mašina. Pirmieji mūsų ambicingų sumanymų vaisiai ypatinga grafine kokybe pasigirti negalėjo, tačiau investavę į esmingai didesnį flomasterių rinkinį beveik pasiekėm tropinių šalių lygį. Kiekvienas kvadratinis mikronas buvo skirtingai spalvotas.

Mums teko susigalvoti šalis, suskirstyti jas provincijomis, kurių kiekviena leido atskirus pašto ženklus. Provincijas atitiko konkrečios Žaliakalnio gatvės. Kartais provincijos kariaudavo ir, viena kitą užgrobusios, perštampuodavo pašto ženklus (papildoma filatelinė vertybė). Pašto ženklus leidome pagal visas filatelijos taisykles. Egzistavo specialus štampavimas, vadinamieji pirmosios dienos vokai, net tų ženklų katalogai su vis kintančiomis kainomis.

Pinigai atrodė pastovesnis dalykas. Manieji buvo frankai, Bakos – svarai. Manuosius puošė liūtagalvis erelis, Bakos – kažkoks neaiškus disnėjinis slibinas su kalaviju. Kiek pamenu, pinigai nelabai aiškiu būdu buvo padengti mūsų turimomis kolekcijomis ir turėjo perkamąją galią. Vėlesniu metu buvome pradėję leisti akcijas su kintančiu kursu ir rengti abiejų „šalių“ radijo laidas.

Nežinia, kuo čia viskas būtų baigęsi, bet atėjo džinsų, diskų bei diskotekų metas ir mūsų valstybės tyliai žlugo. Manoji vadinosi Sadarando, Bakos – Keudba. Panašiai skambėtų: Lemūrija ir Atlantida. Išnykusių valstybių pašto ženklai ir banknotai ligi šiol mano stalčiuose. Ir kažkodėl iš apatinių pamažu lipa į viršutinius. Kada nors už juos nusipirksiu sau naują vaikystę.

Prieš gerą dešimtmetį viešėjau bičiulio sodyboje prie Ukmergės. Vieną pavakarę kalbos dar nesibaigė, o gėrimai – deja. Nebuvo mums jie tokie ir būtini, abu būtume apsiėję, tačiau pasikinkėme arklį ir išvažiavome ieškoti. Šiaip sau, kad būtų kas veikti. Po aplinkinius vienkiemius, nes kitos galimybės nebuvo.

Važinėjome keturias valandas. Bičiulis visus gyventojus pažinojo. Užvažiavę pasilabindavome, paklausinėdavome apie Abu Dalykus (gyvenimą ir sveikatą), kai kur – išgerdavom arbatos. Jokio alkoholio. Tačiau daug svaigiau mane veikė asketiška tų žmonių buitis, spalvos, pokalbių temos. Kvapai! Ir – nesibaigiančios šypsenos. Ir nuostaba, kad jie kalba ne suahili.

Paskutinėje sodyboje, jau bekylant išvykti, šeimininkas išdidžiai pasisiūlė parodyti vanagą. Radęs sužeistą, išgydęs, laikąs triušių narve (tuščiame, tuščiame), pavadinęs Cypa. Taip, mes būtinai norim pamatyti, beveik to ir atvažiavom – linksim galvom. Šeimininkas, eidamas pro duris, atsigręžia į žmoną: Kur mano kepurė? Švelniai ir rūpestingai.

Lyg būčiau virtęs kino kamera, lėtai slydau žvilgsniu jo sienomis, daiktais, kelių senų knygų nugarėlėmis, žiūrėjau į lėkštes, ką jis valgė, į sukabintus ant sienos drabužius, ką dėvi. Visą gyvenimą tuštumoje kabojusią frazę jis man akimirksniu pavertė vaizdu, per jį pajutau, kaip galėjo gyventi tas atsitiktinis mano vaikystės žmogus su kepure, veikiausiai seniai jau miręs. Tie patys žodžiai, ta pati intonacija, tas pats judesys. Švelniai ir rūpestingai užsidėti kepurę, savo pasaulio ženklą, tapatybės ir saugumo dalį, reiškiančią tą patį kaip mano auklės draugei tradiciniai amatai, pionierei Vaidai – išdidumas ir pareiga, močiutei – kolegės siuvinėjimai, mums su Baka – mūsų valstybės su visais jų suverenumo ženklais, o žaliausiai mano vaikystės pievelei – du skaisčiai švytintys pumpotaukšliai.

Jis juk negalėjo gyventi kitaip, tas mano vaikystės žmogus, net brangiausias jo turtas – dabar jau žinau – irgi buvo iš dangaus nukritęs vanagas.