 | Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis 2010-04-23 nr. 3281 |
|
| Spausdinti | Archyvas | Redakcija | |
VERTIMAI Saulės akmuoOCTAVIO PAZ Meksikiečių poetas Octavio Pazas (1914–1998) priklauso didžiųjų XX amžiaus ispanakalbių rašytojų plejadai. Jaunystėje mokęsis iš prancūzų siurrealistų ir T. S. Elioto, Pazas pats tapo įkvėpimo šaltiniu ne vienai Lotynų Amerikos poetų kartai. Jis žinomas ne tik kaip lyrikas, bet ir kaip eseistas – knyga „El laberinto de la soledad“ („Vienatvės labirintas“) laikoma geriausiu meksikiečių kultūros atspindžiu. Literatūriniai žurnalai, kuriuos iki pat mirties redagavo rašytojas, buvo bene svarbiausias Lotynų Amerikos menininkų ir intelektualų forumas. 1990 m. O. Pazui suteikta literatūrinė Nobelio premija. Poema „Piedra de sol“ (1957) pavadinta pagal akmenyje iškaltą actekų kalendorių, kuriame būta 584 dienų – tiek, kiek poemoje eilučių. Dinamiškas ir vaiskus tekstas jungia asmeninę patirtį, Meksikos istoriją ir metafizinius svarstymus. Poemos vertimas prieš kelerius metus buvo spausdintas jau nebeleidžiamame žurnale „Istorijos“ ir mažai kieno pastebėtas. „Literatūros ir meno“ skaitytojų dėmesiui siūlome „Saulės akmens“ pirmąją dalį. tas gluosnis iš krištolo, tuopa iš vandens, aukšta čiurkšlė, kurią nulenkia vėjas, ir medis šokantis, nors gilios šaknys, ir upė, kuri teka ir vingiuoja, artėja, traukiasi, padaro lankstą ir pasiekia tikslą: ramiai taip juda žvaigždė ar nerangus pavasaris, vanduo, kurs nepramerkdamas akių, per visą naktį alma pranašystėm, gyvybė, kuri glūdi bangų mūšoj, tol nenurims, kol visko neapsems, nežlunga niekada žalumos valdžia nelyginant sparnai, aukštai padangėj blykstelėję išsiskleisdami, tasai keliavimas per ateities dienų brūzgynus, nelaimės pragaištingas žibesys tarytum paukščio trelių, kurios paverčia girią akmeniu ir lūkuriuojantys džiaugsmai po šakomis, kurios nudžiūva greitai, paukščių sulestos šviesios valandos, lemties ženklai, išsprūstantys iš rankų, gyvybė lyg staiga suskambusi daina, lyg vėjas, giedantis liepsnoj, lyg žvilgsnis, kurs pakibusį išlaiko pasaulį su visom jūrom ir kalnais, šviesos kūnas, prasisunkęs pro agatą, šviesos šlaunys, pilvas, šviesos įlankos, uola iš saulės, kūnas debesų spalvos, greitai striksinčios dienos spalvos, valanda žaižaruoja, ji turi kūną, pro tavo kūną aš matau pasaulį, tokį vaiskų pro tavąjį vaiskumą, einu ilgom garsų galerijom ir srovenu tarp aidinčių gyvybių, einu vaiskybe tarsi neregys, ištrintas blyksnio, užgimstu kitam, o kolonų miške, užburtas miške, aš pro šviesos skliautus žengiu į rudenio skaidrius koridorius, keliauju tavo kūnu lyg pasauliu, tavo pilvas – saulės užlieta aikštė, tavo krūtys – dvi bažnyčios, kur kraujas švenčia savo išvirkščias misterijas, nelyg gebenės tave apraizgo mano žvilgsniai, esi jūros apgultas uostas, esi siena, spindulio padalyta į dvi persiko spalvos puses, druskingas plotas, paukščiai ir uolynai nustebusio vidudienio valdžioj, pasidabinus mano geismo spalvom, kaip mano mintys keliauji sau nuoga, tavo akim brendu lyg vandeniu, iš tų akių sapnus geria tigrai, jų liepsnose sudega kolibris, keliauju tavo kakta tarsi mėnuliu, kaip debesis slenku tavom mintim, tavo pilvu nelyginant sapnais, vilnija ir gieda tavo lapų sijonas, krištolo sijonas, vandens sijonas, plaukai ir lūpos, tavo žvilgsniai, lyji kaurą dieną, kiaurą naktį, vandens pirštais atveri krūtinę man, vandens burna užmerki akis, lyji ant mano kaulų, tiesiai krūtinėn vandens šaknis įleidžia takus medis, einu per tavo juosmenį kaip upę, einu per kūną kaip per mišką, kaip takeliu aukštai kalnuos, kuris pasibaigia nelaukta praraja, einu per tavo duriančias mintis, ir puola prie baltos kaktos angos mano šešėlis ir sutrūkinėja, renku savo nuotrupą po nuotrupos einu toliau be kūno, apgraibom, o atminties koridoriai be pabaigos, į tuščią menę atsivėrė durys, kur trūnija visos vasaros, kur susmilksta troškimų auksas, veidas, kuris pranyksta, vos jį prisiminus, ranka, suyranti vos ją palietus, maištingos voratinklių šukuosenos virš šypsenų prieš daugel daugel metų, išeinu iš savo kaktos ir ieškau, nesėkmingai ieškau akimirksnio, ieškau žaibo veido ir veido audros, šėlstanačios vidurnaktį tarp medžių, ir veido lietaus aptemusiam sode, klampaus vandens, kurs žliaugia mano šonais nesėkmingai ieškau, rašau vienas, nebėr jau nieko, baigias diena ir metai, baigias mirksnis ir aš teškiuos į dugną, virš veidrodžių su mano sudaužytu atspindžiu vingiuoja slaptas takas, žengiu dienom, sumintais akimirksniais, einu per savo šešėlio mintis, žengiu savu šešėliu ir ieškau mirksnio, ieškau datos, spurdančios kaip paukštis, ieškau saulės penktą po pietų, kurią sutramdė tezontlio* plytų sienos: ten valanda nokino savo kekę, ir jai prasprogus iš rausvos gelmės išėjusios mergaitės išsisklaidė mokyklos akmeniniuose kiemuos, viena, rudens aukštumo, pro skliautą ėjo įsisupusi švieson, ir dosni erdvė ją padabino dar vaiskesne, nuauksinta oda, šviesos spalvos tigras, rusvas elnias nakties pakraštyje, probėgšmais regėta mergaitė, persisvėrusi per žalius pliaupiančius balkonus, kažin kelintas mergaitiškas veidukas, pamiršau tavo vardą, Marija, Meluzina, Laura, Izabele, Persefone, turi visų veidus ir niekieno, esi visos valandos ir nei viena, tu panaši į debesį ir medį, visi tu paukščiai ir viena žvaigždė, tu panaši į kardo ašmenis ir budelio kraujuotą taurę, gebenę, kuri stiebias, vejas ir išrauna sielą, atplėšia ją nuo savęs, ugniniai rašmenys ant jaspio, plyšys akmenyje, gyvačių karalienė, garo stulpas, šaltinis iš uolos, mėnulio cirkas, kalnuos erelių lizdas, anyžiaus grūdas, mažytis ir marus spyglys, kuris suteikia nemarias kančias, povandeninių slėnių piemenaitė ir mirusiųjų slėnio sargė, liana, pakibusi virš apsvaigimo skardžio, vijoklis, nuodingiausias augalas, prisikėlimo žiedas, gyvybės uoga, perkūnijos ir fleitos viešpatė, jazminų keras, ant žaizdos druska, sušaudytajam juodų rožių puokštė, rugpjūčio sniegas, kartuvių mėnulis, jūros rašmenys bazalto uoloje ir vėjo rašmenys dykumoje, granatas, javas, saulės testamentas, ugnies liežuvių veidas, suėstas veidas, mergaitiškas veidukas, kamuojamas vaiduokliškų metų, cikliškų dienų, kurios gimsta tam pačiam kieme ir sienoj, liepsnoja mirksnis, ir visi veidai, šmėkšintys liepsnoj, yra vienas veidas, visi vardai yra vienas vardas, ir visi veidai yra vienas veidas, visi amžiai yra vienas mirksnis, ir nuo pačios pradžios per amžių amžius dvi akys užstoja kelią ateitin, priešais mane nėra nieko, tik mirksnis, šią naktį išsilaisvinęs iš sapno susivijusių daiktan vaizdinių, tvirtu mostu iškirstas iš sapno, išplėštas iš šitos nakties nieko, į saują surinkta raidė po raidės, bet laikas ten anapus pasibaido ir į sielos langines paklebena pasaulio kraugeriški kalendoriai, tiktai akimirksnis tuomet, kai miestai, vardai ir skoniai, ir visa tai, kas gyva, subyra mano aklinoj kaktoj, tuo metu, kai nakties slogutis man sukūprina mintis ir nugarą, ir kraujas gyslose lėčiau tėkėti ima, ir dantys išsiklibina, aptemsta akys, o dienos ir metai beprasmiškas baisybes tekaupia, tuomet, kai laikas suskliaudžia vėduoklę ir nebelieka nieko už jo vaizdinių, akimirksnis nugrimzta į save ir plūduriuoja vidury mirties, grasinamas nykių naktinių žiovulių, grasinamas gyvybe prisidengusios mirties, jos barbariškų tauškalų, akimirksnis nugrimzta, įsiskverbia savin, tarytum kumštis susigniaužia, tarytum vaisius, kurs savy prinoksta, kurs save išgeria ir išsilieja, užsiveria vaiskus akimirksnis ir noksta viduje, šaknis išleidžia, ir auga manyje, ir visą apima, jo kliedinti laja mane lauk varo, ir mano mintys – tiktai jo paukščiai, jo gyvsidabris teka mano venom, sąmonės medis, laiko skonio vaisiai, gyvenime prabėgęs ir prieš akis, o laike, kurs sugrįžti bangų mūšoj ir net neatsigręžęs atslūgsti, praeities nebuvo, ji dar vyksta, ji tylutėliai įteka į kitą akimirksnį, kuris tuojau pranyksta. ____________________________________ * Vulkaninės kilmės akmuo. Iš ispanų kalbos vertė JURGA KATKUVIENĖ ir LAURYNAS KATKUS |
| ← | → |
Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Balandžio
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | |||
| 5 | 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 |
| 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 |
| 19 | 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 |
| 26 | 27 | 28 | 29 | 30 | ||
| 1 | 2 | |||||
| 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 |
| 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 |
| 17 | 18 | 19 | 20 | 21 | 22 | 23 |
| 24 | 25 | 26 | 27 | 28 | 29 | 30 |
| 31 | ||||||
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | |
| 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 | 13 |
| 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 | 20 |
| 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 | 27 |
| 28 | 29 | 30 | ||||
Nuorodos
Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas
„DAILĖ“, „VILNIUS“,
„7 MENO DIENOS“,
„ŠIAURĖS ATĖNAI“,
„LITERATŪRA IR MENAS“,
„NEMUNAS“,
„UŽUPIO ŽURNALAS“
Lietuva internete
