Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-04-23 nr. 3281

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MIKUTA.
Akompanuotojas

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Mūsų Urbo kalnas
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo
Kreipimasis
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo, įvykusio 2010 m. balandžio 16 d.,
Rezoliucija
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Kavutė Goethe’s institute
• Vilniaus apdovanojimai – vilniečiams

ESĖ 
• SIGITA JENEVIČIENĖ.
Airiškos paskalos

LITERATŪRA 
• ALGIMANTO BUČIO pasikalbėjimai su VYTENIU ROŽUKU.
Vienos lietuviškos knygos invazija į 12 šalių

ŠOKIS 
• TAMARĄ KALIBATAITĘ kalbina MARIUS KRAPTAVIČIUS.
„Aš kojom žemės nesiekiau“

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Bendros patirties vienijamas teatras. Motinystė
• „Baltoji Stirna“ – veiksmo drama su kanopomis

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Grafika su fotografijos prieskoniais

MUZIKA 
• Su JONU SAKALAUSKU kalbasi SIMONA SMIRNOVA.
Jonas Sakalauskas – sėkminga NOA „korta“
• Ukrainos muzikos festivalyje violončelėmis grieš diplomatai

FOTOGRAFIJA 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Laisvo judėjimo trajektorija
• Pokalbis su ALGIRDU ŠEŠKUMI.
Šeškaus meno virtuvė

POEZIJA 
 JONAS JAKŠTAS.

PROZA 
• TOMAS ŠINKARIUKAS.
Išmetimas
• TOMAS ŠINKARIUKAS.
Solobomber

VERTIMAI 
•  MANFRED OSTERFELD .
Nedaug tetrūko
1
• OCTAVIO PAZ.
Saulės akmuo

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Žmogiška

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Iš artimo krašto

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• EVELINA BONDAR.
kaip aš susipažinau su algimantu m.
• ILONA JANULIENĖ.
Giesmė apie Kęstutį Navaką 
• ACHILLE CAMPANILE.
Aštuonkojo nelaimės
• SONATA MOGYLAITĖ.
Šlamantieji
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

POEZIJA

JONAS JAKŠTAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus nuotrauka

          Iš paukščio plunksnų...


          Aš kartais pajuntu – už nugaros man stovi
          kažkas. Atsisuku: našlaujanti tyla.
          Lyg būtų stumtelėjęs kas mane į griovį,
          ar būtų tykojus įtūžus pasala.

          Arba – pasijuntu dienų klastinguos vingiuos
          lyg būčiau personažas pjesės užmirštos.
          O savo atminties kampučiuose skirtinguos
          slepiu žinojimą: ir vėl pasikartos!

          Gyvena žmonės – kaip kas nori, kaip išmano,
          o aš gerai nesuprantu, kaip gyvenu.
          Tik neatimkit iš manęs šešėlio mano,
          kuris neleidžia man pavirsti bastūnu.

          Nemoku aš gyventi neklaidingai, oriai
          Prie vandenų – ir ūkanotų, ir šaltų.
          Gyvenimą aš susikursiu – kokį noriu –
          Iš paukščio plunksnų, skrendant pamestų.



          Kas į ką išmainys


          Po erdvių, po laikų, po žuvų ir žmonių –
          veidrodžiai ir šešėlių šešėliai raibi.
          Po vilčių ankstesnių, po jausmų vėlesnių –
          labirintai pasąmonės keturgubi.

          Ir nuo šitos keistos (gal kaltos) valandos,
          man atrodo, ir žodžių daugiau nebėra.
          Tik ženklai laikinumo, kaip ir visados,
          tik nykios esantybės pavargus tvyra.

          Štai nuskendo jau upės ir jūra taip pat.
          Žvėrys uodžia vis orą ir dairos mąsliai.
          Žodį dar suradau, bet kalba bus trumpa:
          mes visi dabarties nuvaryti arkliai.

          Kone viskas šioj žemėj – tiktai pažadai.
          Nuolat šaipos iš mūsų bet koks esinys.
          Tik sapnų kristalus po nakties atradai.
          O gyvenimą šį – kas į ką išmainys?



          Iš lėto švinta...


          Toks karštas, geliantis gyvybės virpesys.
          Iškelkime aukštyn liepsnojantį žibintą –
          apšvieskim tai, kas šiandien mums matyt užginta,
          ką apgina kiekvienas mūsų judesys.

          Pulsuojanti daiktų būtis ir esatis
          savos energijos kol kas dar neiššvaistė,
          anapus šypsenų – poliarinė pašvaistė,
          o šiapus – šaltversmiai ir išmintis rūsti.

          Apsiautusioje atmintį šioj migloje –
          nyku. Ir nieko nepažinta, negrąžinta.
          Minčių pilkšvoj dykumoje iš lėto švinta,
          tačiau kažkas ilgam dar pasiliks joje.

          O gatvės vingyje, beje, bet kuriame
          sutinkam tuos, kurie kažką nuo mūsų slėpė.
          Ir dovanas visiems dalys štai ši palėpė.
          O durys trankos, trankos tuščiame name.



          Apsirenki erdve


          Kaitroje peršuliai, nuogąstys išsipildė.
          Gal jų liko kažkiek atminties miglose.
          Apsirenki erdve, apsirenk begalybe.
          Susisiek su žvaigžde – nors mažyte, vėsia.

          Ir išgirsi: žvaigždynai bilsnos viens į kitą.
          Jie panašūs į mėlyną ilgesį bus.
          Nusileisi atgal. Stebėsies – nieks nepakito.
          Daug esybių laimių̃ tavyje atsibus.

          Tartum pėdsakas vos pamatyto bolido
          pasiliks vaizdinys – toks trapus ir jaudrus.
          Visos tvoros ir akmenys šelmiškai žydi.
          Šit ir oras siūbuoja. Jisai – toks žiaurus.

          Iš anapus tamsos, iš akivarų tų,
          kur ne vienas aržos, niūrio atsikratys,
          eis ateis čia kažkas ir balsu klaus keistu:
          – Ką gi slepia benamė daiktų prigimtis?

          Sklinda, sklinda balsai žalsvame bėgesy
          vandenų ir žolių – iš balandžio, iš to,
          kurs  pražydo kadais, žydo man pirmąsyk.
          Kur dabar? Kur paskui? Kur galiausiai sustot?



          Gyvenimą lyg malkas


          Ir už skaudį, už džiaugsmą mums reikia mokėti.
          Gal todėl ir niūra, gal todėl atžara.
          Bet sunkiausia žiūrėti pro langą dulkėtą,
          už kurio, tu žinai, kad jau nieko nėra.

          Šit jau perskrodė paukštis regėjimą tavo –
          gal dar pančioja kojas grublus apšalvys.
          O šit šauksmas jaudrus iš kažkur atsiūbavo,
          ir tave šitas šauksmas visur pasivys.

          Mums norėtųsi kartais gyventi dar alkais.
          (Aš prieš ąžuolą šventą su kriviais meldžiaus.)

          Bet gyvenimą savo kapojam lyg malkas:
          šičia jo gal daugiau, o tenai – gal mažiau.



          Mito tęsinys


          Aš praplaukiau pro savo tolstančius metus,
          ne vien tik savo – ir kitų. Kančia bergždžia
          ir džiaugsmas bergždžias, jeigu vos kelis kartus
          sustojai ties vieta skaudžia ir apmaudžia.

          Nauja data kol kas dar neapčiuopiama.
          O kasdienybė – tai tik mito tęsinys.
          Jinai nueidama ar vėl sugrįždama,
          žiūrėki, kažkada pradings, visai išnyks.

          O kas gi prieš akis? Ar vėl diena trumpa,
          ar ilgas vakaras, o gal naktis ilga?
          Jau tuščios akys; kaulai – vis labiau trupą –
          Regėjimo gilaus Pradžia ir Pabaiga.



          Kitų būtybių valanda


          Peizažas užmirštas. Žalsvai, bet nelengvai –
          tarytum kas užmintų tebegyvą randą.
          Ir klaidžioja kažkur pagoniški dievai,
          bet niekur priebėgos ramios nebesuranda.

          Stovėkim čia, šešėlyje štai šio portalo,
          kol visos upės plaukt staiga atgal pradės.
          Stovėkim, kol visi veidai dar neišbalo,
          kol šiapus ir anapus nebelinks brydės.

          Nelyg paklydusių klajojimas ratu,
          vislaik čia užsuka kas nors ir pasilieka.
          Atšniokščia vandenys, tačiau jie be krantų,
          ir sprunka atgalios, net nepasakę nieko.

          Šit iš dangaus jau ežeras čia nusileido
          ir meldžia jis: įspėkit vardą. O skauda
          ne vieno perkreipė ir suraukšlėjo veidą.

          Prasideda kitų būtybių valanda.



          Aš turiu...


          Traška dienos po kojom tarytum ledinės.
          Gal kam jas atiduot, o galbūt – ir parduot?
          Bet sustoju sutrikęs, šiek tiek nusiminęs:
          virš manęs ūkia miškas, dainuoja vanduo, –
          o kažkur nuo manęs bėga šiekštas pamėlęs.
          Žvaigždės – pirmosios mėlynos žaizdos dangaus.
          Aš girdžiu: netoliese jau šūkauja gėlės.
          Kas šįvakar į sielą žmogaus įsigaus?
          Kas – į formas daiktų – nebylių, netvarių?
          Betgi šitas žinojimas blėso išblėso.
          Aš dabar tiktai atplaišą sapno, jau vėsią,
          ir lietaus, jau nuūžusio, aidą turiu.

          Dar čirenimą – miegantį jau – vyturių.
 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 11 
19:10:07 Apr 25, 2010   
Apr 2009 Apr 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba