ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-13 nr. 896

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALEKSANDR TARASOV. „Raudonoji gegužė“ Paryžiuje (51) • -jv-. Savaitės kronika [1] (2) • LAI VĖJUS NORMANTAS. Eilės (13) • Renata Vanagaitė SSC. Sekmadienio postilė (8) • Kalbėjosi Miglė Anušauskaitė. Fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis: Lietuvos fotografijoje – visur sostinė (1) • ERIKA PALIUKAITĖ. Homofilijos apologija (9) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (21) • SILKĖ. Kaukėtoji literatūra iš beveidės epochos (9) • DAINIUS VANAGAS. Tyla prieš tylą (3) • SIMAS ČELUTKA. Eilės (36) • KARL RAHNER. Poezija ir krikščionisRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (6) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Rasojančių rugių šventė (2)KAZYS SAJA. Esperanto (5) • Sėdu ant savo žirgo ir vėl į pievas (587) • 2008 m. birželio 20 d. Nr. 23 (897) turinys (31) •

Kaukėtoji literatūra iš beveidės epochos

SILKĖ

[skaityti komentarus]

Kas nužudė Maltę Lauridsą Brigę? Gal musytė Būtis uždusino, suspaudusi jį savo celiulito pamalonintomis šlaunytėmis? Nicht, nicht... Maltei nuo dantų nusilupo žievė, o antkaklis nuo blusų paliko rievę. Tad įrėmiau į jį šautuvo vamzdį, ir jis pakratė smegenis. Taip taip, dėdės ir tetos, iš literatūros salonų iškišę savo peržilusius perukus ir nudrengtus vėduoklių kraštus! Tai aš nužudžiau jį, nes nebegalėjau Maltės nukęsti jo apsipūliavusios dievoieškos snarglynuose ir gličiuose lyg sraigės šliūžė zaunijimuose apie meilę.

Vis dėlto suspėjo angeliūkštis, sparnu pakeitęs kryptį, visu savo plunksnų svoriu tvoti Rilkiui silkiui dantysna, kad šis bent kiek pažiaunotų apie obuoliukus, kaukes, veidrodžius ir mirtį. „Nejučiomis čiumpa obuolį ir pasideda priešais save ant stalo. Kaip stovi sustingęs aplink tą obuolį mano gyvenimas, galvoja jis“,* – entuziastingai pritariu, Raineri (dėdytės ir tetulytės, neapsirikite, kreipiuosi ne į pigiųjų skrydžių oro linijų kompaniją „Ryanair“). Tie apsiseilėję degeneratai slūgso aplink rojaus jablokiuką ir nieko toliau jo nesugeba matyti. Religija užgožia visus proto šviesulius, birų gyvenimą sustingdo į vien drebėti (na, blyn, nerandu šrifto, kuris tinkamai perteiktų drebėjimo vaizdą) gebančią želę.

Mano uoslę, iškankintą visuomenės dvėselienos tvaiko, savaip suerzino silkiškasis modernizmas. Nesiekiu, kad literatūros salonai apsišlapintų lindėdami kostiuminėse (firmos „Panacėja: R. M. Rilke, J. D. Salinger & Co“) kelnėse, todėl norėčiau paaiškinti savo suvokimą. Modernizmas it šešėlių vypsniai. Šį laikotarpį pagimdė susikryžiavusių šviesų žaismas. Ar teko tau naktį eiti gatve ir staiga pamatyti, kaip žibintai padvigubino tavo šešėlį? (Paskui dar ir patrigubino, o pasukęs už kampo išvydai visą septynetą – neskaičiavai, kiek jų buvo?) Manai, kad vien šešėlis pasidaugino? Nicht. Ir asmenybė susidvejino. Ją sudvejino! Informacijos pertekliaus ir nepamatuojamų galimybių liktarnos apšvitino kiekvieną iš šio pasaulio savo dvejinančiąja šviesa. Begalėje galimybių daugelis susipainioja. Galbūt ir menininkas ima svarstyti: ką gi reiktų parašyti, ką nupiešti, ką įrėminti kantatoje? Visko tiek daug... Ką pasirinkti? Štai mūsų silkiukas pasirinko kaukių kirmėlyną. Jis tikrai žinojo, kad po kauke ras viską.

Renesansas išdulkino antiką, o nepaminėtų epochų sąvokos sunešiojo savo veidus. Modernizme išsilydė visi veidai. Pirmiausia praėjusieji amžiai mus iškorė, o paskui į prikritusią dvasnų dykrą įvedė beveidę erą. Išsikerojo beveidis menas, beveidė literatūra, prislėgta praeities parašytų siužetų – „ir drauge jutau, kad oras jau seniai pasibaigęs, kad aš visą laiką iškvepiu ir įkvepiu vieną ir tą patį ir kad mano plaučiai nuo to sustoja“. O kur nėra veido, reikia uždėti kaukę. Remdamasi šiuo logišku principu beveidė epocha sukūrė kaukių literatūrą. Necituoju, nes tikiu, kad dėdės ir tetos, kavos siurbikai, rėpliojantys paskui mano mintį, moka Rilkelės kūrinius atmintinai.

„Mačiau žmogų, kuris susvyravo ir parkrito. Aplink jį susirinko minia“ – čia ir dabar žmogui-gogui-magogui, turinčiam proto daugiau nei už kapeiką, užtenka kluptelti, padaryti menkiausią klaidelę, ir visos vidutinybės lyg šviesmečius neėdę šakalai susiburs išsiurbti iš jo kraujo likučių. Jie susispies tartum žvaigždės virš pasmerktojo galvos ir repetuodami Paskutinį teismą tarsis tarpusavy, ką gi su juo, tuo parkritėliu, daryti. Ir tada jau nebederėtų Rilkei pirsnoti apie pasaulyje liulančias vienaskaitas („Ar gali būti, kad mes sakome „moterys“, „vaikai“, „berniukai“ ir nenujaučiame (nepaisant viso išsilavinimo, nenujaučiame), jog tie žodžiai seniai nebeturi daugiskaitos, o tik nesuskaičiuojamą daugybę vienaskaitų?“), nes, kai reikia surasti atpirkimo ožį, individualybėmis apsiskelbusieji mauna drauge su minia apibezdėti inkvizicijų laužo (tikiuosi, šiam draugiškam literatūros būreliui žinoma, kad bezdančiam pasturgaliui prisilietus prie ugnies galima išvysti truputį mažesnę Černobylio versiją).

Modernizmo žmogus bėga, kažką veja(si), o už nugaros ir priešais nuolat girdi kitų bėgančiųjų šnopavimą. Bėgdamas visada ką nors rasi, kartais užkliūsi už kupsto ir parvirsi, bet atsistoti vis tiek privalėsi. Vėl pakilęs bėgti įsitikinsi, kad esi labirinte, kuris nė kiek neklaidus ir paprasčiausiai bando tau padėti suprasti, jog išėjimo jau seniai nebėra („Ten pasileidau viena gatve, o paskui buvo kitos ir dar kitos gatvės, niekados nematytos“). Bijau, kad vien filosofai guli savo lovose, o jų niekieno nepertraukiamos dienos „yra tarsi ciferblatas be rodyklių“. Filosofiją dabar dažniausiai prikelia mirties baimė, kai pati mirtis užpuola „šurmulingame mieste, tarp daugybės žmonių, dažnai be jokios priežasties“. Štai Rilkei nebelieka nieko kito, kaip vien klausti: „Kodėl turėčiau apsimetinėti, lyg nebūtų buvę tų naktų, kai aš atsisėsdavau, pagautas mirties baimės, ir įsikibęs laikydavausi minties, kad sėdėjimas, šiaip ar taip, yra gyvybės ženklas: kad mirusieji nesėdi.“ (Sėdi, tikrai sėdi. Žydus laidodavo pasodintus.) „Giliausiame piniginės skyrelyje galima metų metus nešiotis mirties valandos aprašymą“, tačiau kažin ar nugaiši taip, kaip kažkas nugaišo tame aprašyme. Juk modernus skrandžiukas mirties baimę gali pavirškinti ir genialiau: „Laikų tėkmė jam nieko nereiškė, mirtis buvo tik menkas atsitikimas, kurį jis visiškai ignoravo, žmonės, kartą patekę jo atmintin, egzistavo ir toliau, ir tai, kad jie mirę, čia nieko negalėjo pakeisti.“ Truputį vimdo, ar ne? Tai vemk. Atsivožk bedugnės tupinyko dangtį ir vemk (tik neišvemk visko – vietos reikia palikti ir kitų atrajoms!), o paskui įsiropšk į bedugnę, apsivožk tuo dangčiu ir nepamiršk užkabinti kabliuką iš vidaus, nes geroji naujiena šaligatvyje ant skreplaičio išgraviravo faksogramą, kad nesi sukurtas didiems dalykams – „dėl tos ankštumos tavyje negali tilpti tikrai didelis daiktas“. O mirtis tikrai nėra maža.

Kažin ar vargšelis E. A. Poe atleis kada nors Rilkei už nediduką pašunuodegiavimą? O Mary Shelley turbūt jau tvatina su vantom kukurbezdališkiausiąją Rainerio vietikę pragaro pirtukėje. Juk silkinas nubeždžioniavo ne tik edgariškai alanišką siaubuliuką („Prietemoje skendinčia savo paskliaute, niekuomet nenušvintančiais kampais ji iščiulpdavo iš tavęs visus paveikslus, neduodama už tai jokio konkretaus pakaitalo“; „siaubo egzistencija kiekvienoje oro dalelėje. Tu įkvepi jį nematomą; bet tavyje jis nusėda, sukietėja, pavirsta aštriom geometrinėm formom“), bet ir šeliškųjų frankenšteinizmų pjuvenų aplinkui pasipyliojo („tada dėdė užsidarydavo su jais [lavonais] [...] ir taip apdorodavo, kad jie pasidarydavo atsparūs nykimui“).

Pagaliau begirdžiu vien mūsų (literatūros salonėli, esi į šį reikaliuką įsitraukęs ir tu, tad nesivaipyk taip dorovingai rūgščiai) apšnekų nušnerkšto subjekto viaukčiojimą kažkur miške ant kelmo – „Aš pats neturiu stogo virš galvos ir lietus lyja man į akis“ – ir todėl pasitraukiu į užmarštį.

Rilke, nešk savo mėsas iš privalomos literatūros sąrašo.


* Visos citatos, sugriebtos į kabutes, iš R. M. Rilkės „Maltės Lauridso Brigės užrašų“.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


120787. kafka (maza kava)2008-06-18 10:14
O laikai, o paprociai!

120789. archyvaras2008-06-18 10:24
Silkė savo kalbėjimo intonacija ir stilistika panaši į C&Polux...O ką galvoja Menkė, juolab Plekšnė?

120807. e-Renesansas išdulkino antiką,,visuomenės dvėselienos tvaiko etc2008-06-18 12:58
Apsičiupinėk, silke, garantuotai pati nuo kažkurios vietos pūni. Nors ir taip aiškus silkės likimas - nuo galvos.

120894. u2008-06-19 15:42
Ne ,nepanasu i c&p,nes c su p remiasi i kitus kriterijus.C su p yra kulturingesni savo siltumu.O sikle yr eilinis durnius.

120896. laumė2008-06-19 16:14
nu jau, nu jau, aš čia negirdžiu CP - balsas, intonacija visai ne jų.

120909. Katė2008-06-19 18:23
Pakankamai įdomiam požiūriui išsakyti autorius pasirinko ne tą kalbą arba jos nesuvaldė.

121063. amigo2008-06-20 22:06
reiks pabandyt bezdeti prie joniniu lauzo, kur kitur ta ugni gausi? Na, paziuresiu ar ten tikrai bus cernobylis?

121293. about amigo2008-06-21 20:36
Is kur tokie psichai jamasi?

121360. terra2008-06-22 06:01
šatėnai spausdina bet ką

Rodoma versija 10 iš 25 
23:16:47 Apr 18, 2010   
Aug 2007 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba