ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-04-07 nr. 839

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Kvailiai (81) • JONAS NAČAS. Odė Nematomam Žmogui (9) • RASA ŽIEMYTĖ (8) • -js-. Sekmadienio postilė (15) • IGOR T. MIECIK. Mirties bausmė (23) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Kažkoks Giedraitis iš Paryžiaus (1) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (5) • MARGARITA MATULYTĖ. Laisvę Budvyčiui! (3) • ANNA ACHMATOVA. Iš viso gyvenimo (9) • ED. CALYTIS, KARLIS KRŪZA, ZEMGALIEČIŲ BIRUTĖ, J. AKURATERIS, J. JAUNSUDRABINIS, KARLIS ŠTRALAS, A. BALTPURVINIS, KARLIS JAKOBSONAS, KARLIS SKALBĖ. Mūsų meno motyvaiRENATA ŠERELYTĖ. Ar nuostabiame pasaulyje bereikia mąstyti (1) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Kukurūzų kinas (16) • Socyk, Dzieve! (5) • GILBONĖ. Neturiu pasirinkimo. Supuosi ant lempos (4) • SERGEJ DOVLATOV. Iš užrašų knygučių (5) • DAVID WARREN. Nepamirškim juoktis (23) • RYTIS RADAVIČIUS. Mesijas (1) • Bawo ni! (452) • 2007 m. balandžio 14 d. Nr. 14 (840) turinys (38) •

Kažkoks Giedraitis iš Paryžiaus

ZENONAS BUTKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

„Jakiś Giedroyć z Paryża“ – taip pavadintas straipsnis užkliuvo už akių vartant lenkų žurnalo „Polityka“ šių metų ketvirtą numerį.

Žvilgsnį gal labiau sustabdė nuotrauka su ožkomis ir pirmame plane švytintis miestelio riboženklis – „Giedraičiai“.

Giedraičių pėdsakų dar galima rasti Lietuvoje, Videniškiuose. Lankantis ten lengviau suprasti, kodėl Jurgis taip mylėjo tą žemę.

Tais truputį intriguojančiais žodžiais ir prasideda Roberto Daniłowicziaus straipsnis. Jis gana išsamus, bet šiuo atveju pateiksiu tik atpasakojimą su kai kuriais, tikiuosi, įdomesniais akcentais.

Giedraičių pilies likę tik griuvėsiai. Videniškių kaimas išsidėstęs maždaug už trijų kilometrų nuo pilies. Jame – renesansinė Giedraičių funduota bažnyčia, šalia jos – vienuolynas. Netoli Videniškių, Giedraičiuose, gimė vienuolis palaimintasis Mykolas Giedraitis.

Ramus Videniškių vienuolių gyvenimas pasibaigė 1783 metais. Jų valdų gviešėsi vyskupas Juozapas Kosakovskis; įsiliepsnojusį nemenką konfliktą užbaigė vyskupo karių antpuolis. Šturmu buvo paimta bažnyčia, žuvo nemaža žmonių. Vyskupas istorijon įėjo kaip Rusijos šalininkų ramstis ir 1794 metais buvo pakartas Varšuvoje.

Tie Videniškių įvykiai bendrojoje atmintyje liko kaip „paskutinis antpuolis Lietuvoje“. Taip juos apibūdina „Lenkijos Karalystės geografijos žodynas“. Įdomu, kad iki šiol nė vienas iš A. Mickevičiaus gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojų neatkreipė dėmesio į tą faktą. Juk čia pat – ir imponuojanti gotikinės architektūros pilis, nė kiek nenusileidžianti kitiems Horeškovo atitikmenims, ir bajorų dvaras, nutolęs „per du tūkstančius žingsnių“. Atsirastų ir daugiau atitikmenų, taip pat ir asmeninių, nes poetas puikiai pažinojo įvairius Giedraičius, pavyzdžiui, filaretą Adolfą ar šeimą iš Babtino prie Kauno – nepalaužiamą pulkininką Juozapą Steponą ir jo seseris Kunegundą ir Liuciją. Jų tėvas generolas Romualdas Giedraitis net buvo įamžintas „Pono Tado“ XI knygoje. Ir pagaliau – pasak Strijkovskio „Kronikos“ (ja rėmėsi Adomo tėvas, įrodinėdamas savo bajorystę), Mickevičių giminė buvo kunigaikščio Giedriaus, visos giminės pradininko, kamieno atšaka.

Videniškių šventyklos vidus nepaprastai puošnus. Prie bažnyčios pristatyta Giedraičių koplyčia. Joje altorius su palaimintojo Mykolo paveikslu. Beje, Mykolas buvo vienas iš pirmųjų lietuvių, studijavusių Jogailos universitete.

Po paveikslu, ant kuklutės namų audimo staltiesėlės, – kažkieno pomirtinė bronzinė kaukė. Neįtikėtina! Juk tai Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyć) veidas!

Kunigas Anusevičius paaiškina:

– Tai kažkoks Giedraitis iš Paryžiaus. Nežinau, kaip čia atsidūrė, šioje parapijoje dirbu tik porą metų.

– Galbūt tuo pasirūpino Mykolas Giedraitis (Michał Giedroyć) iš Oksfordo?

– Galbūt. Jis labai domisi mūsų bažnyčia. Neseniai atsiuntė nemenkus pinigus, kad suremontuotume koplyčią, bet aš maža ką galiu padaryti, nes tai paminklas ir, formaliai žiūrint, net kastuvo žemėn įbesti neturiu teisės. O kai norėjome pasamdyti specialistus, tai jie man pateikė tokią išlaidų sąmatą, kad plaukai pasišiaušė. Tas profesorius prašė pasirūpinti kripta, bet ką aš ten galiu padaryti...

Kunigas pasilenkia ir pakelia vieną grindų lentą. Kriptoje stovi keliolika karstų. Atrodo lyg nauji, iš po dangčių kyšo šviesūs nėriniai.

– Tas profesorius iš Anglijos norėtų būti čia palaidotas, – kalba kunigas. – Nori, kad būtų kremuotas, o pelenai pervežti į Videniškius. Bet aš manau, kad negerai jį laidoti tame rūsyje, geriau koplyčioje, šalia altoriaus. Padarysime nišą, įstatysime urną ir užmūrysime. O ant viršaus galima pritvirtinti granito plokštę. Bus gražu?

Mykolas Giedraitis – labai spalvinga asmenybė. Prieškario Lenkijos senatoriaus (1941 metais nužudyto NKVD) sūnus, sibirietis, sovietinių lagerių kalinys, Anderso armijos karys. Po karo įsikūrė Anglijoje, dirbo aviacijos pramonėje. Artėjant amžiui, kai daugelis jo kolegų jau svajojo apie ilgas atostogas Rivjeroje, sugalvojo sau naują iššūkį – ėmėsi istorijos. Tapo mokslininku, ir ne bet kur – Oksforde. Parašė daug vertingų darbų apie Rytų Europą, ypač daug dėmesio skyrė Lietuvos valstybingumo ištakoms.

O ką Mykolas Giedraitis žino apie bažnyčios požemius?

Karstai nauji, bet kaulai seni, – aiškina jis. – Prieš keletą metų, kai sužinojau, kokios būklės koplyčios požemiai, nutariau imtis tvarkymo darbų. Kaulus, įkapių liekanas surinkome ir sudėjome į tuos naujus karstus. Kriptoje, be jokios abejonės, palaidota keletas giminės narių. Sprendžiant iš drabužių liekanų, įkapių, tai turėjo būti labai svarbūs asmenys.

Ar redaktoriaus Jurgio Giedraičio kaukė čia atvežta jo iniciatyva?

– Ne, tai buvo paties Jurgio valia. Aš tik ją vykdžiau. Pagal jo testamentą viena kaukė liko Paryžiuje, o dvi buvo atvežtos Lietuvon: viena žemaičių vyskupų kripton Varniuose, kur yra mūsų giminaičių, Bažnyčios hierarchų, palaikai, kita – būtent į Videniškius.

Ir nė vienos neskyrė Lenkijai? Ar tai užsispyrimas, akibrokštas, kaip atsitiko su Baltuoju ereliu, kurio nepriėmė, nors leidosi pagerbiamas lietuviškuoju Gedimino ordinu? (Baltojo erelio ordinas – aukščiausias ir seniausias, dar nuo saksų laikų, Lenkijos apdovanojimas – Z. B.) Gal tai turėjo būti jo paskutinė, jau pomirtinė demonstracija?

– Manau, sunku suprasti Jurgį neatsižvelgiant į kruopščią jo tapatybės analizę. Tai, kad buvo Lenkijos valstybininkas, vienas iš iškiliausių valstybės vyrų ir lenkų kultūros ambasadorius pasaulyje, neturėtų paslėpti fakto, kad jo šaknys buvo lietuviškos. Jis tą puikiai suprato, – aiškina Mykolas Giedraitis.

Redaktorius dažnai skelbdavosi esąs lietuvis. Tačiau Lenkijoje į tai niekas rimtai nežiūrėjo. Tai laikyta ekstravagancija, senamadiškumu, geriausiu atveju – intelektualine provokacija.

– Tuo tarpu jis iš tikrųjų laikė save lietuviu, sulenkėjusiu, bet lietuviu; apie tai man sakė prieš mirtį. Supratau jį, nes visa mūsų šeima ir aš pats patyrėme panašių dilemų. Mano tėvas kūrė II Respubliką ir tarnaudamas jai paaukojo gyvybę, tačiau jo tikras brolis apsigyveno Kaune ir stojo nepriklausomos Lietuvos pusėn. Ar jūs galite įsivaizduoti, kad anglai pareikalautų: kiekvienas, kuris kalba angliškai, privalo laikyti save anglu?

O kaip nūdienos lietuviai žiūri į žmones, kurie kitados save apibūdindavo formule „gente Lituanus, natione Polonus“, kitaip tariant, į sulenkėjusius lietuvius?

– Lietuvių tauta atgimė iš savo kalbos, – aiškina Mykolas Giedraitis. – Jos nei aš, nei Jurgis nemokėjome. Kalbėdamas apie save galiu pasakyti – iš pradžių lietuviams buvo sunkoka susitaikyti su faktu, kad lietuvių kalbos beveik nemoku, tačiau laikui bėgant tas nusistatymas pasikeitė. Dabar prie Vilijos ir Nemuno esu laikomas kraštiečiu, rašančiu angliškai ir lenkiškai. Tikiu, kad ta formulė kada nors bus pritaikyta ir Jurgiui Giedraičiui.

Kalbant apie oksfordiškį Mykolą Giedraitį (beje, Giedraičių giminė išsiblaškiusi po visą pasaulį) dar reikėtų pridurti, kad jis parėmė Merkelio Giedraičio ir Mikalojaus Daukšos paminklo pastatymą Varniuose, Giedraičių bastioninės pilies Baltadvaryje archeologinius tyrimus.

O ta Mykolo Giedraičio lūpomis pasakyta paskutinė Jurgio Giedraičio valia iš pradžių man sukėlė piktdžiugišką šypseną – ar ne akibrokštas lenkų nacionalistams? Juk Jurgis Giedraitis Lenkijoje – neabejotinas autoritetas tiek bendruose valstybiniuose reikaluose, tiek kultūroje. Bet labai ramus ir tolerantiškas straipsnio tonas greit tą kreivą šypseną „nušluostė“. Kas mums Giedraičiai? Vietovė, kur buvo narsiai kautasi ir sustabdyti lenkų legionieriai. Bent tokia ji daugelio istorinėje atmintyje. Ir užmirštame, kad galėjo būti dešimtys Giedraičių pergalių, tačiau Vilniaus krašto vis tiek nebūtume atgavę – tokia buvo Vakarų valstybių valia.

Tuo tarpu lenkai į Giedraičius štai ėmė ir žvilgtelėjo šiek tiek kitaip. Ir ne bet kur, o viename iš pačių įtakingiausių savo žurnalų.

Manau, šiuo atveju lenkų požiūris į istorinę atmintį gerokai produktyvesnis.

Baigiant straipsnio apžvalgą gal reikėtų tarti porą žodžių apie Jurgį Giedraitį. Jis gimė 1906 metais Minske, tarpukario Lenkijoje ėjo įvairias valstybines pareigas, redagavo kelis žurnalus, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pateko Rumunijon, ten dirbo diplomatinį darbą, vėliau pasiekė Palestiną, įstojo į Antrąją Karpatų šaulių brigadą, dalyvavo mūšiuose Libijoje. Po karo nukeliavo Anglijon, ten vadovavo Lenkijos vyriausybės išeivijoje Informacijos ministerijos Europos departamentui. 1946 metais Romoje įkūrė Literatūros institutą, o nuo 1947 metų leido žurnalą „Kultura“ (vieną iš intelektualiausių žurnalų Europoje). Nuo 1947 metų pabaigos persikelia gyventi Prancūzijon, šalia Paryžiaus esančiame Mezon Lafite įsikuria ir žurnalo redakcija. Žurnale buvo spausdinami V. Mačernio, H. Nagio, A. Nykos-Niliūno, H. Radausko, T. Venclovos kūriniai. Padėjo leisti rusų disidentų „Kontinent“, taip pat ukrainiečių „Vidnova“.

Mirė 2000-aisiais. Lenkijoje iki šiol Jurgis Giedraitis laikomas etalonine kultūros asmenybe, nors tam tikri sluoksniai labai to nenorėtų.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


80174. veidas2007-04-10 18:00
http://www.veidas.lt/lt/leidinys.full/45e5676df1bb9?veidas=58a9ee0d993c7b1

Rodoma versija 8 iš 24 
22:51:18 Apr 18, 2010   
Aug 2007 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba