ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-02-27 nr. 930

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

W. PHILLIP KELLER. 23 Dovydo psalmė avių piemens akimis (54) • -js-. Sekmadienio postilė (301) • Nuo interneto iki knygos (36) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Mūsų namai (3) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiaiVertėjus reikia lepintiMINDAUGAS NASTARAVIČIUS. Eilės (5) • INETA ŽYMANČIŪTĖ. Eilės (1) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Kempinėlė ir titnagasGINTARAS BLEIZGYS. Tų pėdkelnių, sklidinų moteriškumo (44) • BRONĖ STUNDŽIENĖ. Kodėl ir ko Norberto Vėliaus eita per Lietuvą? (2) • ALFRED BRUST. KristaNERIJUS LAURINAVIČIUS. Miniatiūros (5) • sušvilpk, kai vėl prisijungsi (423) • 2009 m. kovo 6 d. Nr. 9 (931) turinys (2) •

Krista

Vaidinimas apie moters grožio sėjamas kančias

ALFRED BRUST

[skaityti komentarus]

    Alfredas Brustas (1891–1934) – Mažosios Lietuvos rašytojas, rašęs vokiškai. Tilžės gimnazijoje mokėsi pas Vydūną, tad gal ne be jo įtakos savo eilėraščiuose, dramose, romanuose gausiai naudojo baltų kultūros, mitologijos, mąstysenos motyvus. Vienas kritikas apie A. Brustą yra pasakęs: „Jis sustato vieną šalia kito Rytų ir Vakarų pasaulius ir juos supriešina, Vakarus laikydamas tokia vieta, kur sugriautas gamtos ir žmogaus pirmapradiškumas, o savo rytinę tėvynę – tokia vieta, iš kurios galima tikėtis pasveikimo.“ Jo dramos prieš karą statytos Klaipėdoje, Tilžėje, Karaliaučiuje, tačiau dėl nepaprastai koncentruoto veiksmo dažnai šokiruodavo žiūrovus – sakyta, kad jos pernelyg pralenkia savo laiką.
    Vertėjas


    VEIKĖJAI
    Svetimoji
    Vyras
    Moteris
    Sūnus
    Duktė
    Antras
    Ragana
    Minia

Kiekvienas pjesės žodis tariamas itin lėtai ir pabrėžtinai.

Pastaba: žodyje Saulelė pirmoji e tariama kaip vok. A su umliautu, antroji e – kaip vok. ilgoji e. Kirtis antrame skiemenyje. S – duslus. Saulelė = maža, maloni saulė. Ragana = burtininkė, kirtis paskutiniame skiemenyje. Laima = lietuvių likimo deivė. Daina = lietuvių liaudies daina. Žvakė prie mirštančiojo „prietaruose“ turi ypatingą prasmę.

SŪNUS susiduria su SVETIMĄJA.

SVETIMOJI. Dabar jie vėl leidžiasi nuo kalnų su akmenimis ir lazdomis – persekioti manęs.

SŪNUS. Tavo vardas turėtų būti Saulelė, gražioji moterie! Nagi pasakyk, kad tu vardu Saulelė.

SVETIMOJI. Traukis nuo manęs kuo toliau. O jeigu negali, tai užsimerk, kai aš arti. Kur tik žengia mano koja, ten kyla nelaimės.

SŪNUS. Keista.

VYRAS (ateina). Kur arkliai?

SŪNUS. Neužgesink mano įkarščio!

VYRAS. Kas gi čia dabar?

SŪNUS. Kai tik man kraujas užverda, tuoj atsiranda tėvas ir užbėga už akių.

VYRAS nustėręs žiūri į SVETIMĄJĄ.

SVETIMOJI. Jei kalbu – negerai, jei nekalbu – irgi negerai. Ką tik darau, vis negerai.

SŪNUS. Nuostabu, labai nuostabu. Neužmerksiu akių, o vis žiūrėsiu, jas išplėtęs.

SVETIMOJI (nueidama). Jeigu tau pakaks jėgų ir išmanymo...

SŪNUS (sekdamas paskui ją). Sergėsiu tave visą.

MOTERIS (ateina). Tai Svetimoji, kuri netiki Kristumi ir girių gūdumoje garbina ugnį.

VYRAS (padėrusiomis akimis eidamas pro ją). Tai ji, tai ji!.. Mano akys ją matė. Nuo šiol jas užmerksiu, kad niekad neužmirščiau šito grožio. (Jis nueina.)

DUKTĖ (atbėga ir šaukia išsigandusi). Mama! Mama! (Su baugia viltimi)Mamyte!!!

MOTERIS. Kas yra, vaikeli?

DUKTĖ (kūkčiodama). Nežinau, kas yra. Aš taip bijau...

MOTERIS. Čia nieko nėra, ko tau reikėtų bijoti, dukrele.

DUKTĖ. Ne... motute. Žinau. Bet... bet... aš mačiau... mačiau...

MOTERIS. Tokie jau metai – prigimtis parodo, ko lig šiol nematydavai.

DUKTĖ. Bet šito... juk šitaip negali būti. Tokių dalykų tikrai nebūna!

MOTERIS. Tai pasakok, dukrele, gal palengvės.

DUKTĖ. Na taip... mamyte... palengvės... Jie abu ėjo mėlynai žydinčiu linų lauku... Susiėmę rankomis, žinai...

MOTERIS. Taip... Sūnus ir Saulelė...

DUKTĖ. ...o jų kūnai mirguliavo mėlynai mėlynai nuo daugybės žiedų.

MOTERIS. Nesuprantu, ką čia šneki...

DUKTĖ. Taip. Visai mėlynai, visai mėlynai, mamyte!

MOTERIS (susimąsčiusi). Jų kūnai mirguliavo mėlynai mėlynai nuo daugybės žiedų...

DUKTĖ. ...nes drabužius jie buvo pasidėję ant ežios...

MOTERIS. Pasidėję ant ežios?!

DUKTĖ. ...ir ėjo nuogi per didelį gražų lauką...

MOTERIS (garsiai). Ir jų nenutrenkė žaibas iš aukšto dangaus?!

DUKTĖ. Nebuvo žaibo iš aukšto dangaus. Paukšteliai smagūs plazdeno aplink juos. Švysčiojo melsvos kregždės, o pilki vieversėliai čireno.

MOTERIS (primygtinai). Visa tai netiesa, vaike!!! Tu sapnuoji!..

DUKTĖ. Taip, tai buvo nuostabus sapnas. Ir mačiau aš jį ryškų ir aiškų šio rasoto ryto mėlyname lope.

MOTERIS. Ar ištylėsi?

DUKTĖ. Sunku ištylėti, pamačius laimę.

MOTERIS. Tau kraujas užvirė.

DUKTĖ (su baugiu ilgesiu). O Antras, mama, jis vakar su manim šoko kaip pašėlęs. Ak, jis šoka kaip pašėlęs, mama, labai pašėlęs, pašėlęs...

MOTERIS. Laikas...

DUKTĖ. Ir rūtų vainikėlis nukrito nuo liepos, kuri taip smarkiai kvepėjo, kviesdama vasarą.

MOTERIS. Nukrito... turėk kantrybės... Laima žino, ką ji verpia. (Ji nueina.)

DUKTĖ (stebeilydamasi į tolį). Laima žino, ką verpia... Už Raseinių ant Dubysos teka saulė, teka...

ANTRAS (ateina). Gražute, aš tave pabučiuosiu.

DUKTĖ. Brangusis!

ANTRAS. Eikime per plačią erdvę. (Jie paduoda vienas kitam rankas.)

DUKTĖ. Taip... per plačią erdvę. (Svajodama) Drabužius pasidėsime ant ežios ir eisime per mėlynai žydintį linų lauką...

ANTRAS nustebintas ima drebėti.

DUKTĖ. ...ir mirguliuosime mėlynai mėlynai, ir nė vienas gyvulėlis lauke, nė vienas čiulbantis paukštis nebijos mūsų. O tada mes eisime vis toliau, vis gilyn į saulę.

ANTRAS. Iš tavo akių trykšta mūsų meilė. Jaučiu, kad tavo pirštai vis labiau trūkčioja mano delne.

DUKTĖ. Tai nuo to, kad daužosi mūsų širdys. (Jie praeina pro šalį.)

SVETIMOJI ir SŪNUS ateina.

SVETIMOJI. Dabar tu visai nutolai nuo žemės.

SŪNUS. O tu jau seniai nutolusi.

SVETIMOJI. Mūsų likimas susitvenkė į vieną stiprų rytą. Mėlynuoja skystučiai žemiškojo kelio šešėliai.

SŪNUS. Bet kančių bus visada...

SVETIMOJI. Tai laimė. Mūsų didžiausia laimė – tai ir mūsų didžiausias skausmas...

SŪNUS. Taip... nes toje aukštumoje mes vienišiausi.

SVETIMOJI. Eiti nuogiems vienam šalia kito ir neturėti jokių norų – tai didžiausia palaima, kokią du žmonės gali patirti kartu.

SŪNUS. Kūnai laisvai alsuoja džiūgaujančia aušra.

MOTERIS (ateina). O man su skausmu širdyje klaidžioti tarp jūsų?!.

SVETIMOJI. Šešėliai lenda iš sienų ir plyšių. Tai diena.

SŪNUS. Bet vakaras vėl atvėsina.

MOTERIS. Visa rasa, kybanti ant žolynų, – tai mano ašaros. Jose jūs išmaudėte savo kūnus.

SVETIMOJI. Motinos ašaros – vaikų laimė.

MOTERIS. Laikas teka ir išnyksta tarp mūsų išsigandusių pirštų. Mes, buvusieji, susenstame, o nežinomybės kančia neuždaro šito siaubingo jūsų siautulingos prigimties rato.

SVETIMOJI. Yra žmonių, kurių nekamuoja kūniški potroškiai, bet kitiems jie sukelia baisų geismą.

MOTERIS. Juos reikėtų žudyti.

SVETIMOJI. Galbūt... Tūkstančių šeimų geismai mano linijose ištašė geidulingumą.

Tylus tolimas šauksmas.

SŪNUS. Ar girdėjot tolimą šauksmą?!

SVETIMOJI. Tai buvo toks tylus šauksmas... Taip.

MOTERIS. Man regis, jį išgirdo mano kraujas.

SŪNUS. Kodėl mes neiškeliaujam, Saulele? Kur nors kitur, Saulele! Kur mūsų niekas nepažįsta!

SVETIMOJI. Likimas – mumyse pačiuose. Kad ir kur eitume, imamės jį su savimi. O vilkinti likimo nedera, geriau jį paskubinti.

MOTERIS (praeidama). Taip... paskubinti. Atkviesti virš galvos, kuri nusilenks... arba... palūš.

SŪNUS (sunkiai kvėpuodamas). Visa tai taip sunku; o iš degančių akių neištrykšta gaivinantis ašarų šaltinis.

SVETIMOJI. Tavo tėvas niūrus sukiojasi aplink mus. Jis niekad nebeatmerkia savo akių.

SŪNUS. Šiandien matau – jis paseno. Einu su juo pasikalbėti. (Jis nueina.)

DUKTĖ pusnuogė, akis įsmeigusi į tolį, atsvyruoja į scenos priešakį.

SVETIMOJI (labai nustebusi). Žaltvykslės paviliota...

DUKTĖ. Mano žingsniai tokie dideli, tokie ilgi, Saulele. O Antras buvo toks stiprus, toks gražus ir stiprus, Saulele. (Ji įsikimba į SVETIMĄJĄ) Kur man dabar eiti, Saulele?! Tokia pilnybė, tuštuma ir sunkumas... ir... viskas... Antrai!!! ...Manęs nebėra!!!!

SVETIMOJI (lėtai ją nuveda į šoną). Tu tapai...

VYRAS ateina užmerktomis akimis ir neryžtingai sustoja. Jis pražilęs ir sulysęs.

MOTERIS (baugščiai sekdama iš paskos ir lengvai stumčiodama rodo jam kelią). Sakyk, žmogau, kur tu nori nueiti? Ar negana, kad jinai pati save subjaurojo?

VYRAS. Matyt, negana. O aš ir nežinau, nes daugiau jos nė karto nemačiau.

MOTERIS. Kaip uždaryti tą prakeiktą ratą?!

VYRAS. Gal... jeigu kas nors mirtų, mirtų savo paties noru, tvirtai pasiryžęs.

MOTERIS (baimingai). Kas?.. Kas?..

VYRAS. Pastatyk grabnyčią ir stebėk dieną. (Jis išeina, rankas tįsčiodamas į tuštumą.)

MOTERIS. Atsivesiu raganą. (Ji nueina.)

SŪNUS ateina.
ANTRAS ateina jam priešais.

SŪNUS. Šikšnosparniai skraido apie namą dienos vidury. Žiogas baimingai cirpia visą dieną.

ANTRAS. Kai mirė mano motina, irgi buvo tas pats. Eisiu pas savo moterį. Ji šiandien serga. (Jis nueina.)

SVETIMOJI ateina. Jos galva be plaukų.

SŪNUS. Nerimas mane gainioja iš vietos į vietą. Paskubink likimą, Saulele. Gali girdėti garsiai daužantis mano širdį.

SVETIMOJI. Jis virš manęs, drauguži, – visas, visas likimas!

SŪNUS. O tavo plaukai ataugs; girdi, Saulele!

SVETIMOJI. Nebeataugs; ir nereikia, kad ataugtų!

SŪNUS. Arkliai žvengia ir trypia arklidėse. Gyvuliai brūžina ragus į visas sienas ir vartus.

SVETIMOJI. Gal vėlė vaikštinėja aplinkui. Likimas kybo visai prie pat mano galvos. Deivė sėdi prie amžinų laikų ratelio ir, be abejo, paleis jį suktis.

VYRAS (ateina subjaurotu veidu, su degančia grabnyčia rankoje). Ti, ta, ti, ta... Aš atmerkiau savo akis... O Saulelė šiąnakt miegos su manim. Aš bučiuosiu jos plikę. Ji man pagimdys vaiką. Ti, ta, ti, ta...

SŪNUS (su siaubu akyse). Tai... tai siaubinga! Grabnyčia, grabnyčia...

VYRAS. Taip... o stebukladarė ragana tą pačią valandą priims vaiką. Ir... Tada žmonės Saulelę prikals prie kryžiaus.

SŪNUS. Traukis, Saulele. Minia paklūsta bepročių valiai.

VYRAS. Paklūsta... paklūsta... paklūsta... paklūsta!!!

SVETIMOJI. O aš noriu paklusti likimui. Man džiaugiasi širdis, kad galų gale jis taip arti manęs.

VYRAS. Ir tada išsideginsiu akis šita žvake, kuri skirta mirties valandai. O duktė pagimdys. Tai bus smagus veršiavimasis mūsų sodyboje.

SŪNUS. Man galva sprogsta.

VYRAS. Štai, ateina; ateina; jau čia.

MOTERIS ir RAGANA veda nėščią dukterį.

ANTRAS (seka paskui jas išblyškęs ir prislėgtas). Ji tiek prisikamavo su vaiku.

RAGANA įsmeigusi akis grėsmingai žiūri į vyrą.

VYRAS (traukiasi atatupstas). Taip... taip... aš tik pašviesiu, stebukladare Ragana; tik pašviesiu, kad jūs rastumėt tikrą kelią. (Jis nueina pirma jų, mosuodamas žvake.)

RAGANA (spiegiančiu balsu). O svetimąją moterį reikia prikalti prie kryžiaus. Tada velnias išeis ir pasmirs... Aš taip pasakiau. (Jos praeina.)

SŪNUS pašoka kaip įgeltas.

SVETIMOJI. Nurimk, mylimasis, kuriam aš taip ir netapau mylimąja – juk visada viskas būna taip, kaip turi būti. Antro žmona, tavo sesuo, nueis ir valgys nuovalas – ji mato, kaip jos vyras slapta jas užkasa. Dabar mane pabučiuok! (Jis bučiuoja drebėdamas) O dabar... atneškite... kryžių!

MINIA ateina su kryžiumi.

SVETIMOJI (kalbėdama vis garsiau). Ir... jį... pastatykite...

MINIA tai padaro.

SVETIMOJI. Ir... mane... užkelkite...

MINIA tai padaro.

SVETIMOJI. Ir... prikalkite... mane.

MINIA prikala ją prie kryžiaus.

SVETIMOJI. Kadangi aš esu tokia graži, turiu kentėti. Grožis – tai skausmas, laikas jums tą žinoti!

SŪNUS, konvulsijų tampomas, suklumpa ant kelių.
DUKTĖ praeina paklaikusiomis akimis, įsmeigusi jas kažkur į tolį.

MOTERIS (šaukia). Jis grabnyčios žvake išsidegino akis! Gelbėkit, gelbėkit!..

SVETIMOJI. O aš jums papasakosiu apie linų kančias.

MINIA suklaupia.

SVETIMOJI. Linų kančios – kaip žmonių gyvenimas. Juos pasėja, jie auga, subręsta. Taip... tada juos rauna, džiovina ir kulia. Kuliant rugius, spragilai linksmai skamba po kluoną. Kuliant linus, spragilai skamba taip liūdnai: viens, du, trys. Paskui linai klojėjasi, suimami ir vežami į džiovyklą... Taip, taip – dabar juos mina, bruka, o tada šukuoja, verpia, audžia, drobę balina, pjausto – ir galų gale dar siuva. O paskui žmonės nešioja ant savo kūno, nešioja ir nešioja, išplauna, išdžiovina ir vėl nešioja. Kol drobė suplyšta – tada praverčia gydyti žaizdoms, vis dar nepražūdama galutinai. Kaip skauda... jiems... linams...

MINIA niūniuoja gailią dainos melodiją.
VYRAS ateina atsargiai, prispaudęs rankas prie akiduobių. Sustoja.
DUKTĖ ateina iš kitos pusės, jos rankos – žemėtos, veidas – kraujuotas.

SVETIMOJI (ištaria lėtai, prisitaikydama prie melodijos). Tai buvo vaidinimas „Krista – apie moters grožio sėjamas kančias“.


Iš: Alfred Brust. Dramen 1917–1924.
München: Wilhelm Fink, 1971

Vertė Jonas Kilius

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Kovo

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 9 iš 34 
23:16:47 Mar 28, 2010   
Jul 2007 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba