SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-01-09 nr. 596

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laima Kreivytė
Būk originali arba žūk
12

Muzika 
• Robertas Varnas
Klaipėdiečių kalėdinė dovana
• Beata Leščinska
Ir studentui, ir prezidentui
11
• Operos švyturiai
• Kipras, Fiodoras ir kiti – jau Vilniuje2
• Patikslinimas
• 2003 m. "Muzikos žinios"
• KONCERTAI

Dailė 
 Kristina Stančienė
Barokinė misterija
2
• Pillė Veljataga
Papuošalas – priešas
• PARODOS

Literatūra 
• Paulius Normantas apie Rytų muziejų1
• Paskutinė premija per Tris karalius2
• Tarptautinis poezijos konkursas "Strugos tiltai"3
• VAKARAI

Teatras 
• Susipažinkime5
• Irena Aleksaitė
Raudonkepuraitė vilko glėbyje
1
• Psichologinio teatro adeptas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Ant nevaldomo keistų dimensijų plausto: Dereko Jarmano atvejis
• Tragedija ir 15 minučių1
• Ilga kelionė į pabaigą: karaliaus sugrįžimas2
• Garbingas apgavikas
• Savaitės filmai3
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• SLEIPNIR

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Barokinė misterija

Javiero Marino instaliacija Šv. Kotrynos bažnyčioje

Kristina Stančienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Javiero Marino instaliacija

Neveikianti Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčia, sovietmečiu paversta įvairių įstaigų būstine, o pastaraisiais metais restauruojama, niekaip neprisikelia naujam gyvenimui. Letargo miego sukaustytą baroko architektūros paminklą trumpam pažadino pagrindinėje bažnyčios interjero erdvėje įkurdinta meksikiečio menininko Javiero Marino instaliacija. Dabar sunkias, didžiules bažnyčios duris vienas po kito varsto lankytojai; pažintis su šiuolaikinės dailės kūriniais kartu yra ir susitikimas su savuoju kultūros paveldu, autentiškais, tačiau mažai pažįstamais istorijos pėdsakais.

Vertinant Javiero Marino kūrybą specifinės vietos atžvilgiu, tenka pripažinti jo kompozicijų, nusidriekusių apleistose, bet vis vien didingose barokinėse erdvėse, įtaigumą. Nuo prieblandoje skendinčio choro aukštumų čia krenta žemyn gigantiška, veržli tarsi lavina įvairiausių žmogaus kūno dalių masė – krūvon susipynę, suaugę torsai, galvos, rankos, kojos. Jie išsišiepę, susirangę, išsikraipę keisčiausiomis ekstatiškomis pozomis ir išraiškomis. Žmogaus kūno spalvą primenanti šiltų tonų sintetinių medžiagų polichromija dar labiau sustiprina makabrišką tos raizgalynės tikroviškumą. Centrinė, sakraliausioji bažnyčios interjero dalis – didžiojo altoriaus erdvė – pažymėta trimis didelių formatų "pano"; čia jau kitokio – balto kolorito – reljefuose (plastmasė, putplastis) drama kuriama naudojant įvairaus dydžio lėlių kūnelius; jie, kaip ir antropomorfiškieji, fragmentuojami, laužomi, dalijami ir jungiami į didžiulius, chaotiškus darinius. Nors ne tokio įspūdingo formato, jie bene dar labiau pritvinkę ironijos, groteskiški ir kritiški. Beje, Javiero Marino pamėgta plastika, kūno deformacijos, o juolab plastmasinių lėlyčių kompozicijos – anaiptol ne stebinantys šiuolaikinės dailės kalbos elementai. Ir lietuvių dailės padangėje panašių kūrybos modelių nereikėtų toli ieškoti. Tačiau čia svarbu, kad instaliuojama nepaprasto grožio, mistiška ir apleista erdvė, o joje atsidūrę objektai yra ne tik reikiamo mastelio, proporcijų, bet ir tampa aplinkos dominante, susilieja, o turinio požiūriu konfrontuoja su sakralinės erdvės simbolika.

Kad ir kokie radikalūs neretai būna šiuolaikinės dailės eksperimentai, išraiškos būdai, jos ir sakralinių elementų, bažnytinio meno dalykų gretinimas ar priešpriešinimas vis dar tebėra įspūdingas, net sukrečiantis. Javiero Marino instaliacijose neišvysime drastiškų Serrano iššūkių. Tačiau menininkas pasitelkia kraštutinę ekspresyvią skulptūriškų, trimačių objektų plastiką, pusiau realistiniai antropomorfiški motyvai milžiniškose jo kompozicijose supresuojami į veržlią, agresyvią žmogaus kūno ar plastmasinių lėlių kūnelių atplaišų, detalių masę. Darbai, kuriuose mažiau destrukcijos, irimo, katastrofos ženklų, iš pirmo žvilgsnio taip pat turi mažai ką bendro su krikščioniškąja pasaulėvoka. Utriruotų formų, kiek groteskiški moterų torsai didžiuliais pilvais ir krūtimis ("Moteris baltame II", "Moteris baltame III") labiau panėši į kažkokias stabmeldiškas dievybes, pagoniškojo pasaulio būtybes. Vienos skulptūros veido sandaros ypatumai – ryškūs skruostikauliai, siauros įkypos akys – primena ir charakteringus indėnų genčių atstovų išvaizdos bruožus (turint omenyje menininko kilmę, tokia paralelė atrodo visiškai tikėtina).

Taigi Javiero Marino objektuose – desakralizuota, nesaugi, nihilizmo persmelkta būtis; joje tarsi vaiduoklis iškyla neatpažįstamai suiręs, mechaniškai sukapotas, kažkokios galingos jėgos suplėšytas žmogus. Menininko mėgstamų didžiulių formatų plokštės ar tiesiog tarsi galinga vandens srovė krentanti objektų masė – lyg daugybės tokių žmonių bendri kapai, kur nė vienas individas nėra identifikuojamas, kūnų dalys čia susipynusios į nepažinų, klaidų raizginį. Goslūs kūnai ir fizionomijos, agresijos, neigiamų emocijų sublimacija, pagaliau – žmogaus figūros, kaip pagrindinės išraiškos priemonės, vartosena susieja Meksikos menininko kūrybą su S. ir P. Stanikų kūryba. Javieras Marinas – atkaklus žmogaus pavidalo tyrinėtojas; šis, nors suiręs, praradęs savo tapatumą, bevardis, jo darbuose taip pat tampa pagrindiniu dailės kalbos elementu.

Tad kaip toks visomis prasmėmis sueižėjęs mikropasaulis įžengia į Dievo namų teritoriją? Kaip yrančios formos, tarsi kažkokios katastrofos liekanos, tvenkiasi iškilmingų barokinės architektūros formų, amžiną gyvenimą teigiančio tikėjimo pašonėje? Čia Javiero Marino kūriniai sugestijuoja daugybę net ir geografiniu požiūriu skirtingų vaizdinių. Grimztanti, yranti, kartu netikra, simuliuojama būtis (naudojamos sintetinės medžiagos) vėl asociuojasi su gimtąja menininko Meksika. Juk kolonistai, kadais pavergę ir išnaikinę archajiškas vietos kultūras, statė gigantiškas, ypač puošnias ir prabangias katalikiškas bažnyčias. Dokumentiniai kadrai byloja, kad anuomet jų statytojai neapskaičiavo nestabilaus grunto keliamo pavojaus, todėl didingi užkariautojų statiniai nūnai lyg kokio prakeiksmo paliesti po truputį grimzta į žemę kaip ir Javiero Marino objektų dariniai. Ir dar – menininkas, skaidydamas kūnus į kartais menkai atpažįstamas atplaišas, išvengia formos susmulkėjimo, chaotiškumo – menkiausios dalys čia jungiamos į masyvius blokus, kompozicijos įgyja didžiulės, brutalios jėgos, išraiškingumo. Ypač nuo bažnyčios choro "nutekėjusi" didžiulė kūnų masė atrodo nepaprastai teatrališkai, net iškilmingai. Suskaidęs savo kūrinių mikrokosmą, suardęs biologines formas, menininkas čia pat tarsi tveria iš naujo. Taip paradoksaliai Javiero Marino objektuose atgyja "barokinio teatro", kaip mistiškos, ekspresyvios, sakralinės erdvės, misterija.

 

Skaitytojų vertinimai


2582. siukslynas2004-01-11 10:27
kazkoks globalinis nihilizmas-marino siukslynas ar staniku mesine baznycioje prisidengiant etikete"menininkas"

2604. opa :-( 2004-01-16 19:50
Nekenciu tokios Sud... ,,plastikos"

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Kovo

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 28 iš 78 
21:27:51 Mar 28, 2010   
Jul 2007 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba