ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-03-19 nr. 981

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RAMUNĖ BLEIZGIENĖ. Pasaulis, kuris nesibaigia (7) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Plačiai atmerktos moksleivių akys (8) • SAUDADA. Džihadas: iš meilės Dangui ar duonai ir datulėms?DAINIUS JUOZĖNAS. Madagaskaras Paryžiuje (4) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Pikulo laiškai (7) (12) • RIČARDAS ŠILEIKA. Aktualijos (3) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (1) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motina (8) • GILBONĖ. Gerai, kai šąla (20) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Eilės (11) • RAIMONDA JURČENKIENĖ. Eilės (1) • RŪTA JAKUTYTĖ. ProzaILONA JANULIENĖ. Paukštis (10) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Iš sodo – į pokylį (1) • MARIUS PLEČKAITIS. Prie kulkosvaidžio – Limonovas (1) • GIEDRĖ STUNŽĖNIENĖ. Gimtosios kalbos reikšmė asmenybės ugdymui (14) • DONALDAS STRIKULIS. Atviras laiškas Lietuvos žurnalistams (1) • rašyti galima visiems? OK. (805) • Gal būt paskutiniai laiškai (769) •

Pasaulis, kuris nesibaigia

RAMUNĖ BLEIZGIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Lietuvos žinios“. 1936

Kai atsiverčiu 1936 metų „Lietuvos žinias“, apima labai keistas jausmas – tarsi prasivėrus durims į nepažįstamą erdvę, man primenančią Paryžių, greičiausiai prieškario. Nors galvodama apie šią mano galvoj susidariusią netikėtą jungtį pati sau prisipažįstu, kad apie tų laikų Paryžių (beveik) nieko nežinau. Bet turiu įsivaizdavimą, kuris yra paveiktas kino filmų, pasakojančių apie kabaretus, Paryžiaus koketes, tokias skrybėliuotas, šilkinėmis kojinėmis su per patį blauzdos vidurį einančia siūle, vedančia numanomo nėriniuoto korseto link. Paties Paryžiaus (miesto gatvių, architektūros) mano fantazijoje nėra – yra tik cigarų dūmų pritroškintų naktinių barų, tokių uždarų, šiek tiek klaustrofobiškų, vaizdas: matau, mažų staliukų užpildyta salė skendi prietemoje, tačiau mano vidinis žvilgsnis kreipiamas kitur – į ryškiai apšviestą sceną, kur turi pasirodyti moteris tvirtomis bangomis surakinta galva ir iš drabužių slystančiu kūnu. Blizgia suknele glaudžiai apglėbtas kūnas fantazijoje yra tik priedas prie šios moters balso – žemo, klampiai duslaus, pamažu iš lengvo, gal net kiek atsainaus vinguriavimo peraugančio į rėksmingą crescendo. Tiesa, taip būna ne visada, bet visada jos pasirodymas palydimas karštais prie staliukų sėdinčių gerbėjų plojimais. Tarp jų yra tas pomada prie galvos priklijuotais juodais plaukais, dantyse įsikandęs storą cigarą ir esantis tarsi ne čia – dėl jo ir vyksta šis veiksmas. Manau, kaip beveik nieko apie prieškario Paryžių nežinančiai šių vaizdų gana nemažai. (Dar turiu pasakyti, kad esu buvusi Paryžiuje po savaitės, praleistos religinėse stovyklose provincijoje, sunkaus nakties miego ant ražienų priemiesčio lauke kažkuo labai intensyviai atsiduodančiame iš draugės, kurios lietuviškas prancūzų kalbos akcentas patiems prancūzams atrodė labai paryžietiškas, pasiskolintame miegmaišyje. Tačiau anuomet matytas atvirukų miestas su visais privalomais atributais – Notre-Dame, Sacré-Cœur, Tour Eiffel, Arc de Triomphe, Champs-Élysées ir pravažiuojant trumpai akimis užgriebtu Moulin Rouge – niekaip nesusisiejo su galvoje savarankiškai gyvenančia buvusio (esančio?) miesto fantasmagorija.)

Vartydama 1936 metų „Lietuvos žinias“, į nepažįstamas erdves perkelta sunkiai nusakomo nerealumo jausmo, klausiu savęs: o kokios mano fantazijos apie prieškario Kauną (tiesa, miesto vardas iššoka vėliau, kai apsvarstau, kad greičiausiai tuo metu „Lietuvos žinios“ negalėjo būti leidžiamos lenkų okupuotame Vilniuje)? Mėgindama pasitikrinti savo prieškario Lietuvos vaizdų archyvą suprantu, kad galvoju apie kažkokį iš Vilniaus ir Kauno pasidarytą kvazimiestą, tiksliau, gyvenimą – tirštą, intensyvų, sunkiai man, iš laiko perspektyvos žiūrinčiai, apimamą, gyventą šiame fantazijų mieste. To pasaulio aš visai nepažįstu. Iš dienraščio puslapių lendantys vaizdai man rėkte rėkia, kad tas gyvenimas buvo, net imu manyti, kad jis niekada ir nesibaigė: kažkur paraleliai toliau gyvena žmonės, kurių mamos veidą prausė man nieko nesakančios „Beraro“ firmos „Lelijų pieno“ arba Kaune pagamintu lietuvišku „Florence“ ar „Nida“ muilu, vėliau lygią ir švelnią odą tepė visų moterų geidaujamu „Crème Mouson“, kuris išsaugojo jų veidus provaikaičiams (garantijas pati matau iš vieno numerio į kitą peršokančiuose reklaminiuose paveikslėliuose, tokiuose nekaltuose, net vaikiškuose). Tie paraleliai gyvenantys žmonės vaikams pasakoja savo tėvų meilės istorijas – jos tokios panašios vienos į kitas, todėl lengvai nuspėjamos. Pradžia visada tokia pati: jie susitiko kine, nes močiutė su draugėmis mėgo lankytis kino teatre „Kapitol“. Tą lemtingą vakarą jie žiūrėjo Holivudo filmą „Panelė Irena“, kurio anonsas žadėjo kažką nepaprasto (nepaprasta galėjo būti vien tai, kad filmo veiksmas vyksta net trijuose Europos miestuose: Monte Karle, Londone ir Paryžiuje). To vakaro prisiminimas iškyla kaip kino afiša: pirmame plane juodai apsirengusios šviesiaplaukės merginos veidas, anapus žvelgiančios akys ir jai už nugaros vykstantis tikrasis veiksmas – tamsiaplaukė moteris, atrodytų, skausminga (o gal aistringa?) veido išraiška, atlošusi galvą, šiek tiek įsiręžusi, ir jos apnuogintą petį gosliai bučiuojantis vyras. Mėginu atspėti, katra yra toji panelė Irena, kuriai nutiks kažkas nepaprasto? Variantai gali būti keli: tas vyras atplėš galvą nuo tamsiaplaukės bevardės moters balto peties ir netikėtai naujai pamatys klaidžiojantį kažko laukiančios Irenos žvilgsnį, ir pasaulis versis aukštyn kojom. O gal į skausmingą ekstazę panirusi juodaplaukė Irena atsitokės, kai ją taip godžiai mylintis vyras atsiduos slaptai aistrai su bevarde šviesiaplauke, ir tai bus nepaprasta? Nors šis variantas mažiau tikėtinas, nes pirmame plane matomos merginos veidas itin nekaltas, ir to kažko nepaprasto, įvyksiančio net trijuose miestuose, greičiausiai bus nubausta per daug smarkiai (beveik skausmingai) fiziniu artumu su bevardžiu vyru besimėgaujanti juodaplaukė. Tiesa, paraleliame pasaulyje sekamoje senelių meilės pasakoje tąvakar žiūrėto filmo siužeto vingiai nėra tokie jau svarbūs. Svarbiausia, kad kvazimieste, kino teatre „Kapitol“, susitiko istoriją pradėję žmonės: mergina, spėjusi po darbo fabrike „Sanitas“, gaminančiame natūralių kvapų kapsules voniai, parbėgti namo, greitai nusiprausti „Lelijų pieno“ muilu, persivilkti suknele įsmaugtu liemeniu ir ant jaunų kojų užsitraukti kojines su tiesiai per blauzdos vidurį einančia siūle, ir į kino afišoje pavaizduotą beveidį klasikinio meilės trikampio dalyvį juodu kostiumu panašus vyras, nesugebėjęs atsispirti blauzdoms, apmautoms švelniai šiugždančiomis tuomet elegantiškiausiomis „Cotton“ kojinėmis. Močiutės blauzdos fantazijoje pasirodo tokiu pat reklaminiame paveiksliuke lengvai prisėdusios ilgakojės merginos pavidalu. Iš po jos trumpos tamsios suknelės, beveik susiliejančios su juodu fonu, šviečia balto kūno lopinėlis, kur aiškiai matyti, kaip subtiliai kojinė susikabina su (greičiausiai nėriniuotu) korsetu. Liūdnoka, bet tolesniame pasakojime nebeminima, kad jiedviem susituokus senelis kažkurio jubiliejaus proga dovanų gavo šveicarišką laikrodį, o močiutė sudirgusius nervus ramino vonioje, kurios vanduo dvelkė pušų kvapu iš kapsulės „Pinosan“. Pasakojimas taip pat nutyli, kad tokia paprasta senelių meilės istorija rutuliojosi nepaprasto Britanijos imperiją ir visų moterų širdis sudrebinusio Anglijos karaliaus Eduardo VIII ir du kartus išsiskyrusios ponios Wallis Simpson romano fone. Galbūt vaikaičiams būtų visai pravartu žinoti, kad močiutė pedantiškai sekė ir stengėsi nepraleisti nė vienos iš Paryžiaus ir Londono siunčiamos Eltos žinutės, skelbiamos laikraščio „Lietuvos žinios“ pirmuosiuose puslapiuose, kur buvo operatyviai pranešama apie naujausias šios poros santykių peripetijas ir jų spėjamas pasekmes Britanijos imperijai. Kartais atrodo, kad močiutei labiau rūpėjo, ar karalius Eduardas, nepaisydamas priešingo vyriausybės nusistatymo, atsisakys sosto dėl mylimos amerikietės, kuri, nepatvirtintais duomenimis, nors jaunas dienas gana sunkiomis aplinkybėmis praleido Kanadoje, buvo kilusi iš anglų aristokratų šeimos, XVI amžiuje iškeliavusios į Ameriką, nei tai, ar prieš kino filmą „Panelė Irena“ sutiktas vyras juodu kostiumu (ir turbūt ne mažiau aistringas) rimtai ketina ją vesti. Bet kadangi kvazimieste senelių pažinties istorija perduodama iš kartos į kartą, klausytojai, vėliau tampantys pasakotojais, neturi priežasčių suabejoti laiminga meilės romano pabaiga. Lovose gulinčių vaikaičių galvose prieš pat užmiegant lengvai iššoka močiutės „Crème Mouson“ indelio vaizdas, o sapnuose jie girdi švelniai tiksint niekada nesustojusį senelio laikrodį „Omega“.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Kovo

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


187376. Pagirsiu2010-03-24 13:24
Jau seniai Šiaurės Atėnuose teko skaityti tokį įdomų ir šiltą straipsnį. Tai ta Ramunė tikra šaunuolė.

187411. Rūta2010-03-24 17:51
Romantiškas, stilingas, o kartu ir skaudus tekstelis.

187524. :)2010-03-25 11:14
A kur Bleizgys?Kalėjime?,tai estafetę perėmė žmonelė?

187525. Avataras2010-03-25 11:15
PVM yra pridėtinės vertės mokestis,kurį įmonės tik administruoja.Jis priklauso valstybei-mokykloms,bibliotekoms,ligoninėms išlaikyti.

187560. ***2010-03-25 14:34
Kuo daugiau tokiu rasiniu, puiku.

187609. juke2010-03-25 17:17
sveikinimai!

187616. Oi2010-03-25 17:33
Sveikinu visokius naujus talentus, pop se x ir rasymo zvaigzdes.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 136 iš 236 
19:03:21 Mar 28, 2010   
Jul 2007 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba