ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-03-12 nr. 980

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DAINA OPOLSKAITĖ. Daiktų skambėjimas (4) • LAIMANTAS JONUŠYS. Knygos Vilniuje ir Amerikoje (9) • CHARLES MOORE. Nelygybė nėra socialinė liga, kurią reikia „gydyti“ (7) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Aristokrato žingsniu (5) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motina (6) • Su dailininke IEVA RADZEVIČIŪTE-STANKEVIČIENE kalbasi Dovilė Aleksandravičiūtė. Akimirkų tąsa ir begalybė (1) • DŽALALIS AD DIN RUMIS. Pelė ir varlė (1) • TADEUSZ DĄBROWSKI. Eilėraščiai iš rinkinio „Juodas kvadratas“ (9) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Saga apie moters letargiją (4) • REGINA RAGAUSKAITĖ. Sušalęs paukštis (2) • INGA MANELYTĖ. Ovalioji rožių poezija (1) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (1) • JUOZAS ŠORYS. Pranciškutė iš Pilypų (3) • ETNOGRAFĖ. Juostos iš Marcinkonių apylinkės (4) • PRANĖ STUKĖNAITĖ-DECINIENĖ. Kai kurie pavasario papročiai Vilniaus krašte (9) • JONAS KIRILIAUSKAS. Asmenybės politinė krizė (6) • VAIVA GRAINYTĖ. Eilės (8) • Gerbiamieji skaitytojai! (4) • rašyti galima visiems? OK. (597) •

Daiktų skambėjimas

DAINA OPOLSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Raimondo Urbakavičiaus
nuotrauka

Jau kelias dienas viskas atrodė pernelyg permatoma, kaip stiklas. Netaisyklingais neįžvelgiamais kontūrais sukritusi net įmantri porcelianinė sesers lėlė puošniais rūbais ir keliasluoksne raukiniais apsiuvinėta atlaso skrybėlaite, stovinti ant palangės. Buvo keista ir liguistai baisu: pasirodo, nesuskaičiuojamą laiką pragyveni su tais pačiais garsais, daiktais ir žmonėmis, kasdien stovinčiais ir judančiais aplink tave savo tiksliai nubrėžtomis orbitomis, o vieną dieną staiga iš niekur apima štai toks klastingas, tave visą susupantis tuščių formų pojūtis.

Tokį pat išgyventą jausmą Nataša prisiminė ir iš sesers laidotuvių, kada norėjo išsiplėšti iš bejėgiškumo akis, o negalėjo net verkti. Nepravirko nei pirmą, nei paskutinį kartą priėjusi prie jai artimo, jos kraujo žmogaus. Sesuo gulėjo prieš ją ir visas likusias beprotiškai pailgėjusias valandas atrodė kaip tikrų tikriausia horizontali stiklinė permatoma forma, tarytum parversta ant stalo vaza. Amžiams likusi nebyli, taip ir nepalikusi jokio laiško, jokio, nė trumpučio, atsisveikinimo. Kietai suspaustos lūpos vaškiniame veide tereiškė nepermaldaujamą jos norą taip ir likti neišgirstai. Ko gero, ji net būtų pasijuokusi iš tokių kvailysčių kaip paskutiniai laiškai ir žodžiai, parašyti juose. Tai, kas slypėjo joje visą laiką, augo, stiprėjo ir galiausiai išsiveržė, išsprogo laukan kartu su jos gyvybe iš kūno, išsisklaidė, viso to nebūtum galėjęs sutalpinti į paprastą niekingą laišką. O kad ir kas tai buvo, ji, Nataša, net nenumanė. Siaubinga – nėkart net neįtarė esant tarp jų kažin ką slėpiningo, gniuždančio ir graužiančio, nežinojo, kas tai buvo tada, nežinojo ir dabar. Sesuo niekad nebuvo lengvai prieinama, nemėgo atvirauti, tačiau reikėjo, visgi reikėjo pastebėti, kaip ji to visko, kažin ko greitai pilnėjo kaip indas, kaip vaza, kol galiausiai buvo pripildyta iki pat kraštų, jai beviltiškai grėsė galingas išsprogimas, o į akis demoniškai žvelgė artėjantis kraštutinumas.

Galbūt todėl tas permatomo stiklo pojūtis, stiprėjantis, augantis į kažką visiškai nepamatuojama, sulig paskutine valanda šalia sesers Natašai buvo baisus, apvožęs ją it gaubtas, po kuriuo jos abi dar vaikystėje pačios kankindavo sugautus laumžirgius ir drugelius. Ir štai ji gulėjo – trapi, stiklinė, bet sveika, jokio įskilimo, net menkiausio įbrėžimo, ir tuščia, horizontaliai paguldyta lengva lengvutė forma, tiktai nuo to gyvai juntamo jos lengvumo beprotiškai, tarytum žvėriui, skauda, – išsikankino paskutinę naktį visą kūną poliariniu šalčiu kaustančioje šarvojimo salėje Nataša. Kartais ji praverdavo lūpas ir įdėmiai žiūrėdavo, kaip iš burnos garuojančią šilumą akimirksniu pasiglemžia šaltis ir tamsa. Degė tik dvi baltos žvakės. Galvūgalyje, iš abiejų pusių.

Dabar ta gniuždanti tuštuma kaip bevaisė žemė, absoliutus ištuštėjimas iki, rodos, net ausimis girdimo klausą smaigstančio tylutėlio skambėjimo šįvakar po tiek laiko vėl buvo šalia. Žvelgė Natašai tiesiai į akis. Regėjos, nesuprantamais būdais namus palieka visa juose gyvenančiųjų esybė, visa karščiu pulsuojanti energija, išaugintas jaukus erdvės pilnumas. Ji jautėsi bejėgė, beviltiškai, aklinai apimama, iš visų pusių apsupama to stipraus jausmo kaip galingos storasienės formos. Įkalinta joje. Bet baisiausia buvo galvoti apie jį, tą jausmą; kas tai, ko ji dar nepažįsta, kas tai, glūdintis jos namuose ir jos žmonėse, taip baisiai šiepiantis dantis ir besikėsinantis į sirpstančią kaip uoga ramybę?

Alius vakarais paprastai grįžta apie pusę septynių, apačioje jau būna užšautos lauko durys ir jis turi surinkti kodą, tuomet velkė trankiai atšoka – lengvai išgirsti net čia, sėdėdama kambary. Greitai lipdamas laiptais jis aplenkia visas kaimynės laiptinėn išneštas didžiules sumedėjusias pelargonijas, atremtas į sieną, baltas ir ryškiai raudonas, jos trenkia sausomis dulkėmis, ne, jos sutelkusios savyje visų įmanomų žemės dulkių kvapą, o labiausiai – dūlėjančio kūno, odos, plaukų trapumo. Alius kiekvienąkart užlekia laiptais kaip vėjas, veržliai įžengia vidun, nuo jo skvernų dvelkteli laiptinės pelargonijomis, po visus namus išsisėja gajos jų dulkių molekulės ir atomai. Tačiau šįvakar pelargonijos ir dulkės pasiliks tamsiame laiptinės koridoriuje: jau prieš mėnesį suplanuotas teminis verslo seminaras ir banketas, Alius iš karto perspėjo nakvosiąs viešbutyje.

Ilgainiui Nataša visgi turėjo prisipažinti, kad jai paprasčiausiai neužtenka Aliaus. Aliaus – mielo, besišypsančio, itin sąmojingo, vyriškai gražaus, taip, Natašai jis buvo gražus. Tai kas, kad truputėlį kresnas ir netgi apkūnokas, Alius turėjo stulbinančią patrauklumo jėgą, stiprią, galingą asmenybės aurą. Ne tik ji – mokyklos metais kone visos Aliaus bendramokslės buvo jį įsimylėjusios. Alius pavergė jas visas, žinoma, tai buvo jau gana seniai, betgi pats faktas vis dėlto įdomus. Ji negali nepripažinti, kad nuo tada, kai susituokė, apie jį pagalvoja daugiau nei dešimt kartų per dieną. Negalėtų išsiginti atsispirianti pagundai beslampinėdama po kambarius netyčia visu veidu įsikniaubti į jo nerūpestingai vakare ant kėdės numestą megztinį. Uosti ir uosti jo kūno kvapą. Bet pati nuostabiausia yra šilta Aliaus oda. Prie kaklo priglundantis jo skruostas, nuo jo krūtinės sklindanti kaitra, vidurnaktį apgaubianti šiurpstančias plikas rankas ir pagaliau rytais išlydint prie durų, kai atsisveikindamas tvirtai vienoje saujoje suspaudžia abu jos delnus.

Baisu kasdien jausti ir taip turimo žmogaus neatsigodėjimą. Nuostabus, savo nepatenkinimu svaiginantis alkio pojūtis. Tarytum nužydėsianti gėlė, taip norisi nusiskinti ją sau, lyg tokiu būdu išsaugotum džiaugsmo amžinumą, – šitaip kartą pasakė sesuo, o juk jai tebuvo devyniolika, kažin kas jos tada turėta galvoje?

Nataša suvilgo liežuviu sausas lūpas, tyliai priglaudžia prie jų pirštų galus ir nustėrusi įsiklauso: jai pasigirsta apačioje atšokančios durų velkės garsas. Ir štai kažkas tarytum prašliaužia pro išstatytas pelargonijas. Užuolaidų klostėse jai už nugaros kaskart nerimastingai subanguoja besikaupiantis, pilnėjantis vakaras.

Nataša susirango fotelyje ir apkabina rankomis kelius. Vaikas, jos ir Aliaus vaikas, užmigo iškart, kaip laukinis kiškiukas staiga įglaudė savo nosį jai į pažastį ir užsnūdo. Saldus saugumo jausmas. O taip, juo reikia gyventi, atsargiai jį auginti, kasdien šildyti savo delnais kaip dužų daiktą ar tirpstančią nežinomos, niekieno dar neištirtos sudėties materiją, nenusigręžti nė minutėlei, nė menkai sekundės dalelei, net vienam niekingam akimirksniui, teisingai, vaike, net miegant. Paskui ji vis dėlto atsargiai ištraukė savo ranką, išeidama iš kambario dar metė žvilgsnį į jį ir iškart sustingo: miniatiūrinė švelni pečių linija visai kaip Aliaus ir maži dilbiai tokie pat kaip jo, taip pat atmesta galva ir net po pat smakru pakištas nykštys. Keista, kad ji tai pastebėjo tik dabar. O miegantį Alių jau seniai moka atmintinai.

Kai pilnatis plauko virš galvos kaip nenuskęstantis plūduras ir gyslomis niekaip neplūsteli galingo ir svaigaus miego afrodiziako šiluma – tokiomis naktimis ji pasiremdavo lovoje ant alkūnių ir žiūrėdavo į Alių. Ilgai, kol neiškentusi galiausiai smiliaus galiuku palytėdavo dar iš vakaro jo rūpestingai nuskustą skruostą. Skaudžiai smingančiomis it sutrintas stiklas skeveldrėlėmis nuo Aliaus skruosto jai prie pirštų prisiglausdavo ir nauja diena, taip gyvai juntama. Alius net neprabusdavo.

„Alius išėjo nesiskutęs?“ – vieną rytą nustebusi paklausė sesuo, o jos žvilgsnis labai priminė tos puošnios lėlės, dabar stovinčios ant palangės, akis – toks pat keistas ir atviras. „Pramigo, išlėkė tik įšokęs į drabužius“, – nusišypsojo jai Nataša. Aišku, nepapasakosi devyniolikmetei, kodėl jie tik ankstyvu paryčiu užmigo ir koks protą atimantis Aliaus odos karštis.

Sesuo kažkodėl buvo nepatenkinta. Užsidarė kambaryje. Skaitė ar dar ką. Paskui garsiai šveitė vonią, persodino visas gėles, kepė sumuštinius. Visame bute nežmonišku garsu plyšojo radijas, buvo aišku, kad ji visai nenori kalbėtis. O vakare viskas buvo kitaip. Grįžo Alius ir jie visi trys šeimyniškai rūkė kaljaną, kambarys tvinkte pritvinko kvapnios šilumos ir tikros ramybės, kurios su niekuo nesupainiosi, nes pareidamas Alius kažkur dar nubriauškė dvi raudonas rožes ir įteikė kiekvienai. Sesers rožė buvo kiek šviesėlesnio raudonio, gaiviai rausva, o jos, Natašos, tamsi kaip kraujas, gyvas grynas kraujas. Dar ji labai priminė Aliaus akis nakties tamsoje, kurioje lieka tik akys, lūpos ir oda. Paskui ji nuėjo į kambarį pasižiūrėti, ką veikia vaikas. Šis ramiai ant grindų vartė visas pasakų knygas ir kartu valgė obuolių tyrę. Grįždama netikėtai stabtelėjo tarpdury, dabar nieku gyvu nepaaiškintų kodėl, ir ją lengvai nukrėtė šaltis pamačius, kaip sesuo nuolankiai perima iš Aliaus rankų kaljano pypkę ir lėtai apžioja visa burna, o kandiklis švelniai ir tyliai nunyra į šiltą gilią seilių drėgmę. Ilgokai taip apžiojusi laiko, netraukia jokio dūmo. Paskui Alius nuėjo pas vaiką, jos baigė rūkyti dviese.

Nataša susisupa staiga pradėjusius šiurpti pečius. Taip jie gyveno trise. Sesuo mokėsi, taip buvo paprasčiau. Iš mokyklos grįždavo apie pietus, kai kada net ankstyvais priešpiečiais, o Nataša iki pat vėlumos tūnodavo troškioje, prakaito pritvinkusioje prekybos centro salėje. Nuo kasos mygtukų maigymo jai imdavo degti pirštai, o pro akis skriedavo magiška begalybė skaičių, visi pasaulio skaičiai per dieną. Kai kada net nepavalgydavo. Grįždama namo sutemusiomis gatvėmis užsimerkdavo ir ištiesdavo į šalis rankas – tuomet didžiulės vėsios snaigės savo švelniomis plunksnomis aptūpdavo liepsnojančius akių vokus ir pirštų pagalvėles.

Nataša netikėtai krūpteli pabudusi iš keisto prisnūdimo, nors sunku suprasti – buvo sumerkusi akis ar ne. Ilgi pilki šešėliai kaip skaros supte susupa jos apsvaigusią galvą, ne, tai virvės, tai grandinės vyte apsiveja, prieš bet kokią valią staiga tvarkingai ir tvirtai supindamos besidraikančias atskiras mintis. It sunkūs geležiniai varžtai visa jėga spaustų ir traiškytų nieko nenorinčias priimti išvargusias smegenis. Pastebimai ima krėsti šaltis, šitaip sėdėdama ji visai nejaučia kojų ir rankų pirštų, nors už langų skleidžiasi kvapni gegužės naktis.

O tą naktį šarvojimo salėje poliarinė naktis, rodės, niekad nesibaigs. Šaltis įsitvirtino net gerklėje, pačioje jos gilumoje, ketindamas bet kokia kaina užkasti karštą jos drėgmę. Vienintelė laidojimo biuro spintelėje rasta kiek aitroka cinamono skonio arbata nesušildė nė kiek. Cinamono kvapas priglaudus puodelį prie lūpų jai priminė nukritusius pūvančius lapus. Juose visuomet slepiasi daugybė bėgiojančių šimtakojų, apkūnių vėdarėlių ir vabalų duobkasių. Pastarieji yra tiesiog genialūs, jie – maži užprogramuoti kapinių kodo vykdytojai.

Kiek vėliau Alius iš kažkur atnešęs įspraudė jai į rankas baltą plastikinę stiklinaitę raudono karšto vyno, jis turėjo pagelbėti daugeliu atžvilgių, o išgėrus jį stiklinaitę vertėjo išmesti. Juodu tyliai gurkšnojo, gėrė jį kaip karštą raudoną kraują, o dieve, vien pagalvojus apie tai, ją akimirksniu sutąsė, tačiau ji pasistengė lėtai nuryti gurkšnį. Gruoblėti sienų apmušalai nejaukiai laužė žvakių šviesą nevienodo ilgio ietimis, aštriai kertančiomis žvilgančius akių vyzdžius. Jos ir Aliaus. Daugiau niekieno. Alius švelniai prilaikė ją už palto rankovės. Vynas dvelkė chrizantemomis, raudonas karštas vynas, neįtikėtina, yra tikros baltos chrizantemos, arba ji staiga tapo ypač jautri kvapams. Kad įsitikintų šiuo netikėtu sutapimu, laikydama rankose stiklinaitę, ji instinktyviai linktelėjo prie kupliausios baltos puokštės netoli galvūgalio. Regis, tą akimirką sesuo į ją staiga žvilgtelėjo, trumpai ir greitai pro kietai užmerktas blakstienas. Gerai, kad Aliaus rankos jau buvo laisvos, jis greitai čiupo ją už pažastų ir pasodino ant suolo pasieny. Balta plastikinė stiklinaitė kraupiai garsiai barkštelėjo į grindis, raudoni vyno lašeliai suplisko ant dulsvo kilimo, išnyko.

Alius po kiek laiko pasakojo, jog tuomet ji taip įsikirtusi jam į pečius, kad net keliose vietose įdrėskusi odą – ten likę krauju išsitepę marškiniai. Tačiau tai tik niekis prisiminus, kaip Alius susidraskė nugarą praėjusį rudenį, kada jie visi rinko ir skynė obuolius. Sodas didžiulis, obelų daug, jie manė užtruksią iki vėlyvo vakaro, jei ne nelaimė. Jaunėlė sesuo tą dieną mūvėjo džinsus pažemintu juosmeniu; jie vos tesiekė jos apvalius klubus (nieko nuostabaus, tokiais kaip ji dabar mūvi visos jos bendraamžės). Užtekdavo jai tik linktelėti prie obuolių – prieš akis, žiūrėk, begėdiškai išnirdavo rausvas kelnaičių kaspinėlis su juostele. Tą kaspinėlį Nataša ir šiandien prisimena labai gerai. Jis švytravo prieš akis kaskart įmagnetinamas visų atsitiktinių žvilgsnių. Tik ar dėl jo nė vienas nespėjo suprasti, kad galinga viena ant kitos sukrautų dėžių Babelė staiga sulinguos, susvyruos tiesiai pritūpusiam Aliui virš galvos? Laimė, jam kliuvo per visą pečių juostą, tačiau oda nuplyšo it sviestinis popierius, berankovė palaidinė iškart permirko krauju. Po to įvykio sesuo visą savaitę nelankė mokyklos, kad pagelbėtų Aliui apsirengti ir pasikeisti tvarsčius. Ji pati labai to prašė, atrodė, taip turėjo būti visiems ramiau.

Nataša aptiko juos visai atsitiktinai, nepasakiusi, kad grįš. Netiesa, ji nieko neaptiko, galbūt pavėlavo, o gal nespėjo, ji nieko nepamatė. Juodu sėdėjo ant sesers lovos jos kambary, ji keitė jam tvarsčius, glostė nugarą. Glostė. Paskui pasilenkė ir įsikniaubė į petį.

Ir kaip ji galėjo gyventi pamiršusi šitai! Kaip galėjo ramiai miegoti ir valgyti, gyventi šiuose namuose, kur visa tai vyko? O taip, ji tikrai buvo medžiojamas drugelis, kurio laukė stiklinis gaubtas! O visi daiktai – slėpiningos būties sklidini indai, kuriuos pavojinga savo atmintyje pajudinti nors per colį. Jie visi spengia, švilpsi, griežia, cypia, štai iš kur jai ėmė neduoti ramybės tas keistas garsas. Sesuo taip pat tai jautė, ji žinojo, kad tai apgailėtinai laikina, ji negalėjo taip gyventi. Nenorėjo sulaukti šio vakaro, kai Nataša viską supras. Nataša net negalėjo nujausti, o ji jau žinojo, kad toks vakaras bus.

Lėlė žvelgia į Natašą ir lengvai šypsosi, jos sodraus raudonio lūpomis tylutėliai vaikščioja švelnus pavojingas garsas. Įsiklausyk ir išgirsi svaigią melodiją. Nataša pirštų galais perbraukia prašmatnias rūbų klostes ir žvilgančius geros kokybės pluošto plaukus. Patrina pirštus ir tarp jų susivelia dulsvas sprangių dulkių kamuolėlis. Viskas vien dulkės. Pelargonijų kvapas. Nesuvokiama masė beformių, bespalvių yrančio laiko molekulių, staiga išsisėjančių, apninkančių žmones. Jų sėkla pati gajausia žemėje, turinti stipriausią savojo geno potencialą daugintis. Ji neišnyks niekada, ji amžina.

– Dar nemiegi, ei... ei... – Alius priklaupia prie jos fotelio, kur ji sėdi, ir trina rankas savo šiltais delnais. – Ei, aš, aš...

Alius – iš pelenų prisikėlęs feniksas? Apgaulingas dulkių molekulių pavidalas! Tamsžalėj lempos gaubto šviesoj baugiai šešėliuojasi jo veidas.

– Gerai sugalvojau, ar ne? Pamaniau, į kokį dar viešbutį, šalta, tamsu... Sėdau ir namo. Kur bus geriau? Tik valgyt noriu!

Jis keistai jaudinasi nuo jos veriančio žvilgsnio, skruostuose kaip rožės žydi dvi rausvos dėmės. Viena kiek šviesėlesnė, kita vaiski, gyvo kraujo. Trina ir trina savo delnuose jos pirštus. Dulkių kamuolėlis jau seniai nukrito kažkur po kojomis, išnyko kaip kraujo lašas, liko tik vos juntamas sprangus kvapas ant odos.

Nataša pasvyra į priekį ir iki dusinimo stipriai apsiveja jo kaklą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Kovo

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


186290. r2010-03-16 19:39
ziauriai idomus su ziauriai vulgariom detalem straipsniuks:visi tie draskymaisi,dusinimaisi,o jau triusiku raudonumas tai net nebemadingas.geras kurinuks,nes as net tokio nesuregzciau

186341. katė2010-03-17 14:43
Gražiai. Netipiška moteris ta Nataša.

186570. nojus2010-03-18 23:51
Deja. nesiskaito. jei dar ta nataša būtų zvonkė, tai pusę žodžių išbraukus būtų galima kokią intrigėlę suregzt. o dabar tai viskas paskęsta žodžių tvane. čia lyg ir apie moteriškę kurios vyras buvo neištikimas su jos seserimi, kuri štai guli negyva. neradau čia gyvybės. na ir kas kad pelargonių kvapas taikliai aprašytas.

186600. varnai2010-03-19 11:02
turėtų patikti. Tai jo skoniui.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 135 iš 236 
20:03:22 Mar 21, 2010   
Jul 2007 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba