ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-03-05 nr. 979

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ELIAS CANETTI. Mamos liga. Ponas docentas (1) • RYTIS RADAVIČIUS. Trumpas komentaras apie komentarus (128) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Šis tas apie tikrą gyvenimą (3) • Filosofas Gintautas Mažeikis: moralė gali naikinti kultūrą ir atvirkščiai (4) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Laudacija AAJ, pristatant Vilniaus knygų mugėje „Sentimentalų romansą“ (11) • PETER ROLLINS. Nekaltas (1) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Pikulo laiškai (6) (2) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motina (1) • GERDA VENČKAUSKAITĖ. Vilniuje nėra metro (2) • MILDA PILIUVIENĖ. Eilės (2) • VYTAUTAS KAZIELA. Eilės (7) • JURGITA RATKEVIČIENĖ. Neleisti laiko vėjaisRASA BIVEINYTĖ. Tarp kalendorių (1) • JURGA TUMASONYTĖ. Iš koncentracijosJURGA TUMASONYTĖ. Pilnų kišenių tuštuma (3) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Dviratis – kasdienis palydovasRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (3) • NIJOLĖ KLIUKAITĖ. Šekspyras. Internationalo tu zinai? (260) •

Mamos liga. Ponas docentas

ELIAS CANETTI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės piešinys

Anuomet duona pagelto nuo kukurūzų ir kitų, prastesnių, priemaišų. Prie maisto prekių parduotuvių reikėjo atstovėti eilę, stovėjome ir mes, vaikai, taip susidarydavo šiek tiek daugiau maisto. Gyvenimas mamai atrodė vis sunkesnis. Žiemai baigiantis įvyko katastrofa. Nežinau, kuo ji tada susirgo, tačiau išgulėjo sanatorijoje daugybę savaičių ir sveiko labai lėtai. Iš pradžių net negalėjau jos lankyti, bet ilgainiui jai pagerėjo ir aš nuvykau su gėlėmis į sanatoriją Elžbietos promenadoje. Ten pirmą kartą pamačiau jos gydytoją, įstaigos direktorių, Vienos universiteto docentą, vyrą juoda tankia barzda, parašiusį medicinos knygų. Pusiau prisimerkęs, jis nužvelgė mane saldžiai meiliu žvilgsniu ir pasakė: „Didysis Šekspyro žinovas! Ir kristalų kolekcininkas! Daug apie tave girdėjau. Mama nuolat apie tave kalba. Pagal savo amžių esi toli pažengęs.“

Mama kalbėjo su juo apie mane! Jis žino viską apie tai, ką mudu su mama buvome kartu skaitę! Jis mane giria! Mama niekada negirdavo. Nepasitikėjau jo barzda ir vengiau jo. Baiminausi, kad gali paliesti mane barzda ir aš bemat pasidarysiu vergas, turėsiu jam tarnauti. Gydytojas kalbėjo šiek tiek per nosį, balso tonas priminė žuvų taukus. Buvo betiesiąs ranką link manęs, galbūt girdamas norėjo uždėti ją man ant galvos. Išsisukau žaibiškai pasilenkdamas, regis, jis kiek sutriko. „Jūsų berniukas išdidus, maloningoji ponia, tik Jums valia jį liesti!“ Niekada nepamiršau pastarojo žodžio, nulėmusio mano neapykantą jam, tokią neapykantą, kokios dar niekada nebuvau jautęs. Jis nieko man nedarė, tik pataikavo ir mėgino palenkti savo pusėn. Nuo šiol šitaip elgdamasis buvo išradingai atkaklus, sumanydavo dovanų, kuriomis tikėjosi mane priblokšti, – argi galėjo pamanyti, kad nė vienuolikos metų neturinčio vaiko valia ne tik prilygsta jo valiai, bet ir yra stipresnė.

Jis labai rūpinosi mama, sakėsi pajutęs jai didžiausią simpatiją per visą gyvenimą, – žinoma, tai sužinojau vėliau. Dėl jos ketino skirtis su žmona. Pasiimti tris mamos vaikus ir padėti juos išauklėti. Visi trys galėsią studijuoti Vienos universitete, vyriausiasis būtinai turįs tapti gydytoju, panorėjęs ilgainiui galėsiąs perimti iš jo sanatoriją. Mama nustojo su manimi atvirauti, baiminosi prasitarti apie tai suprasdama, kad tokia žinia mane sunaikintų. Jutau, kad ji per ilgai būna sanatorijoje, jis nenorėjo jos išleisti. „Tu juk visai sveika, – sakydavau kaskart ją aplankęs. – Grįžk namo, aš tave slaugysiu.“ Ji nusišypsodavo, nes kalbėdavau tarsi suaugęs vyras ir kartu gydytojas, žinantis viską, ką reikia daryti. Mieliausiai būčiau ant rankų išsinešęs ją iš sanatorijos. „Naktį ateisiu tavęs pagrobti“, – pasakiau. „Durys apačioje užrakintos, negalėsi įeiti. Reikia palūkėti, kol gydytojas mane išleis. Jau netrukus.“

Jai grįžus namo daug kas pasikeitė. Ponas docentas neišnyko iš mūsų gyvenimo, jis ateidavo jos aplankyti, išgerti arbatos. Kaskart atnešdavo man dovaną, ją išmesdavau vos jam išėjus. Nė vienos dovanos nepasilaikiau ilgiau, nei truko vizitas, nors tarp jų pasitaikė knygų, kurias būčiau mielai perskaitęs, ir nuostabių kristalų, kurių trūko mano rinkiniui. Jis puikiai žinojo, ką dovanoti, vos užsimindavau mamai apie kokią mane viliojančią knygą, ji tuoj pat atsirasdavo, iš jo rankų nuguldavo ant vaikų kambario stalo, o aš pasijusdavau taip, tarsi knygą būtų užpuolusi miltligė, – ne tik šveisdavau ją šalin pirma suradęs tinkamą vietą, tai anaiptol nebūdavo lengva, bet ir vėliau niekada neskaičiau knygos tokiu pavadinimu.

Anuomet pajutau pavydą, kankinusį mane visą gyvenimą, – jėga, kuria jis užplūdo, suformavo mane visam laikui. Pavydas tapo tikrąja aistra, kuriai nė motais jokie įsitikinimai ir supratimas.

„Šiandien ponas docentas ateis arbatos“, – sakydavo mama per pietus, jis vadino „arbata“ tai, kas mums buvo tiesiog „pavakariai“. Jis įtikino mamą, kad jos arbata geriausia visoje Vienoje, – apie arbatą ji nusimanė dar nuo Anglijos laikų, nors visos atsargos per karą ištirpo, arbatos tarsi per stebuklą dar turėjo pakankamai. Paklausiau, ką darytų arbatai pasibaigus, ji atsakė, kad užteks dar ilgai. „Kiek laiko? Kiek laiko?“ – „Užteks metus ar dvejus.“ Mano nuotaikas ji žinojo, tačiau kontrolės nepakentė, tad galbūt tyčia, kad atpratintų mane klausinėti, persistengė – šiurkščiai atsisakė parodyti savo atsargas.

Atėjęs ponas docentas, būdavo, primygtinai pageidauja pasisveikinti su manimi, vos pabučiavęs mamai ranką įeina į vaikų kambarį, kuriame jo laukiu. Pasisveikina visada pataikūniškai ir išpakuoja dovaną. Įdėmiai pažvelgęs iš karto pradedu dovanos nekęsti ir klastingai dėkoju: „Ačiū.“ Daugiau nekalbame, jo laukia arbata, ją mama patiekia gretimo kambario balkone, be to, jis nenori trukdyti man krapštytis su dovana. Yra įsitikinęs, kad atnešė tai, ko reikia, kiekvienas jo juodos barzdos plaukelis žvilgėte žvilga. Dar paklausia: „Ko norėtum kitą kartą?“ Tyliu, todėl pats atsako: „Sugalvosiu, turiu savų metodų.“ Žinau, kad taip sakydamas mano paklausiąs mamos; apimtas didžiulio sielvarto dėl to, kad ji jam pasakys, vis dėlto turiu galvoti apie svarbesnį dalyką, nes atėjo laikas veikti. Vos durys užsiveria jam už nugaros, kuo skubiau vėl supakuoju dovaną ir pakišu po stalu, kad nematyčiau. Paskui stveriu kėdę, pristumiu prie lango, atsiklaupiu ant pintos sėdynės ir kiek įmanydamas persisveriu per langą.

Visai netoli, į kairę nuo manęs, pamatau poną docentą, įsitaisantį balkone ir žeriantį įvairiausias pagyras. Jis atsuka man nugarą, kitoje, tolimesnėje, išlinkusio balkono pusėje atsisėda mama. Žinau tai, negaliu matyti nei jos, nei arbatos stalelio tarp jųdviejų. Iš jo judesių turiu atspėti, kas vyksta balkone. Jis mėgsta įtaigiai palinkti į priekį, dėl balkono linkio kiek pasisukdamas į kairę, tada pamatau labiausiai nekenčiamą daiktą pasaulyje, jo barzdą, taip pat matau, kaip jis pakelia kairę ranką aukštyn ir elegantiškai išskečia pirštus įtikinėdamas. Žinau, kada gurkšteli arbatos, ir bjaurėdamasis galvoju, kaip dabar ją giria, – jis girdavo viską, kas siejosi su mama. Baiminausi, kad jai, šiaip sunkiai paperkamai, susuks galvą pagyromis kaip tik dabar, kai ji nusilpusi po ligos. Jiedviem pritaikiau daugybę dalykų, apie kuriuos buvau skaitęs ir kurie apskritai nederėjo mano gyvenime, tarsi suaugėlis atradau žodžius viskam, ko baiminausi.

Nežinojau, kas atsitinka tarp vyro ir moters, tačiau sergėjau, kad neatsitiktų nieko. Jam pernelyg palinkus įsivaizduodavau, kad nori mamą pabučiuoti, nors tai buvo visiškai neįmanoma jau vien dėl juos skiriančio arbatos stalelio. Jo žodžių ir sakinių apskritai negirdėdavau, nugirsdavau vien šūksnį, tiesa, gana retai: „Betgi garbiausioji!“ Šiame šūksnyje girdėjosi nuostaba ir protestas, tarsi ji būtų jam neteisinga, todėl nudžiugdavau. Prasčiausiai jausdavausi tada, kai jis ilgam nutildavo, žinojau, kad dabar ji ką nors jam pasakoja, ir įtariau, kad juodu kalba apie mane. Tada trokšdavau, kad balkonas nukristų, o jis ištikštų ir liktų gulėti apačioje ant grindinio. Man neateidavo į galvą, kad su juo nukristų ir ji, – galbūt todėl, kad jos nematydavau. Nukristi turėjo tik tai, ką mačiau, – jis, tik jis. Įsivaizduodavau jį gulintį apačioje ir policiją, ateinančią manęs apklausti. „Nustūmiau jį, – būčiau pasakęs, – jis pabučiavo mamai ranką.“

Ponas docentas pabūdavo apie valandą, atrodė, kad tai trunka kur kas ilgiau, visą tą laiką atkakliai klūpodavau ant kėdės, nė akimirkos neišleisdamas jo iš akių. Jam pakilus nušokdavau nuo kėdės, vėl pastatydavau ją prie stalo, ištraukdavau dovaną iš pastalės, padėdavau ten pat, kur gulėjo anksčiau jo išpakuota, ir atidarydavau duris į prieškambarį. Jis jau stovėdavo ten, pabučiuodavo mamai ranką, pasiimdavo pirštines, lazdą ir skrybėlę, atsisveikindamas pamojuodavo man kiek mąsliau ir ne taip uoliai kaip ateidamas. Šiaip ar taip, per tą valandą jis jau buvo nukritęs su visu balkonu, tad galėjo džiaugtis, kad apskritai eina savomis kojomis. Jis išeidavo, aš skuosdavau prie lango ir stebėdavau jį tolstantį trumpa Jozefo Galio gatvele iki kampo, pasukantį Šiutelio link ir išnykstantį iš akių.

Mamai vis dar reikėjo poilsio, tad mūsų skaitymo vakarai pasidarė retesni. Ji jau niekada man nieko nesuvaidino, garsiai skaitydavau tik aš. Stengiausi sugalvoti jai įdomių klausimų. Sulaukus ilgėlesnio atsakymo, kai ji paaiškindavo ką nors kaip anksčiau, viltis atgimdavo, vėl buvau laimingas. Tačiau ji dažnai susimąstydavo, kartais nutildavo, tarsi manęs apskritai nebūtų. „Neklausai manęs“, – sakydavau, ji krūptelėdavo, pasijusdavo įkliuvusi. Žinojau, kad galvoja apie kitus skaitinius, kurių su manimi neaptarinėjo.

Dabar ji skaitė pono docento dovanotas knygas ir griežtai įkalė į galvą, kad jos – ne man. Anksčiau knygų spintos duryse valgomajame visada kyšojo raktas, tad galėjau raustis joje kiek širdis geidžia, dabar ji ištraukė raktą. Viena docento dovana jai ypač rūpėjo, tai buvo Bodlero „Les Fleurs du Mal“. Pirmą kartą pamačiau ją skaitant eilėraščius. Anksčiau jai į galvą nebūtų atėję, ji niekino eilėraščius. Jos aistra visada buvo dramos, ir mane ji užkrėtė šia aistra. Dabar neėmė į rankas „Don Karlo“ nei „Valenšteino“, susiraukdavo man paminėjus šias dramas. Šekspyras tebebuvo svarbus, net labai svarbus, tačiau, užuot jį skaičiusi, ji ieškodavo tam tikrų vietų, ne iš karto radusi nepatenkinta purtydavo galvą arba staiga, būdavo, jos nosies sparneliai suvirpės, ji išsišieps iki ausų, tačiau į mano klausimą, ko juokiasi, neatsakys. Romanus ji skaitė ir anksčiau, tačiau tų, kuriais susidomėjo dabar, niekada nebuvau matęs. Pastebėjau keletą Šniclerio tomų, – kai mama kartą neapdairiai prasitarė, kad jis gyvenąs Vienoje, iš tikrųjų esąs gydytojas, negana to, ponas docentas jį pažįstąs, jo žmona kaip ir mes esanti sefardė, mane apėmė beribė neviltis.

„Kuo norėtum, kad būčiau, kai užaugsiu?“ – kartą paklausiau jos labai baimingai, tarsi nujausdamas, koks baisus atsakymas pasigirs. „Geriausia būti ir gydytoju, ir rašytoju“, – pasakė ji. „Tik dėl Šniclerio taip sakai!“ – „Gydytojas daro gera, iš tikrųjų padeda žmonėms.“ – „Kaip gydytojas Vainštokas, ar ne?“ Tai buvo klastinga pastaba, žinojau, kad mama negali pakęsti mūsų namų gydytojo, visada mėginančio ją apkabinti. „Ne, tikrai ne kaip gydytojas Vainštokas. Manai, jis – rašytojas? Tegalvoja apie savo malonumus. Geras gydytojas šį tą nusimano apie žmones. Tik toks gali būti ir rašytojas, tik toks nerašys kvailysčių.“ – „Toks kaip ponas docentas?“ – paklausiau suvokdamas visą padėties grėsmę. Jis nebuvo rašytojas, ir šis smūgis buvo skirtas jam. „Ne toks kaip ponas docentas, – atsakė ji, – toks kaip Šnicleris.“ – „Kodėl man negalima jo skaityti?“ Ji nutylėjo, tačiau tai, ką išgirdau, mane dar labiau sujaudino. „Tavo tėvas norėjo, kad taptum gydytoju.“ – „Ar jis tau taip sakė?“ – „Taip, dažnai man kartodavo. Tai jį labiausiai būtų pradžiuginę.“ Ji niekada nebuvo apie tai užsiminusi, nė kartelio po jo mirties. Gerai prisiminiau žodžius, kuriuos tėvas ištarė per aną mudviejų pasivaikščiojimą palei Mersį. „Tu tapsi, kuo norėsi. Neprivalai tapti prekybininku kaip aš ir dėdės. Studijuosi ir tapsi tuo, kuo labiausiai norėsi.“ Tačiau tai buvo mano paslaptis, jos niekada neišdaviau nė vienam žmogui, net jai. Supratau – ji prakalbo šitaip tik todėl, kad jai patiko Šnicleris, kad ponas docentas sugebėjo įsiteikti, – ir įniršau. Pašokau nuo krėslo, piktas atsistojau priešais ją ir sušukau: „Nenoriu būti gydytojas! Nenoriu būti rašytojas! Būsiu gamtos tyrėjas! Išvažiuosiu toli, ir niekas manęs nesuras!“ – „Livingstonas irgi buvo gydytojas, – pasakė ji pašaipiai, – o Stenlis jį surado!“ – „Tu manęs nesurasi! Tu nesurasi!“ Tai buvo mudviejų karas, ir padėtis kas savaitę blogėjo.


Iš: Elias Canetti. Die gerettete Zunge. Frankfurt am Main: Fischer Taschenbuch Verlag, 1979
Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Kovo

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


185918. tikras tas Elijas,2010-03-12 14:11
net skaudžiai tikras.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 134 iš 236 
20:02:20 Mar 14, 2010   
Jul 2007 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba