Kiekvienas savaip

Tomo Cheney karikatūra (1985) „The New Yorker“

Nenoriu rašyti vėmalais. Tai – jaunųjų privilegija. Aš jau seniai išaugau iš to amžiaus, kai pykstama ant viso pasaulio, kai pasitelkus ragų, nagų, dantų ir kitų kūno dalių energiją stengiamasi jį pakeisti. Aš jau praregėjusi. Tikrai žinau, kad pasaulis nepažinus (ne tik dėl to, kad kažkada kažkur perskaičiau), kad žmogus nesikeičia (keičiasi sijonų ilgis, kelnių plotis, šeimos modelis, žargonas, kalba, orientacija – į Rytus ar į Vakarus), kad vienintelis žmogaus teisėjas ir jo budelis yra jo paties sąžinė (superego). Sau nepameluosi niekada. Nei tada, kai nesuvaldei pavydo, pamatęs, kad tavo draugui (ar nedraugui) geriau sekasi, nei tada, kai gerą knygą iškeitei į kvailą (kitokių nebepasitaiko) televizijos laidą, nei tada, kai gudravai pritardamas savo politiniam priešininkui arba bandei jį parklupdyti, remdamasis, oi, kokiais purvinais argumentais, nei tada, kai mintimis ar net ir kūnu (visko būna!) išdavei savo gyvenimo draugą (dabar jis nebūtinai turi būti tavo sutuoktinis), nei tada, kai slapta su kuo nors kikenai, norėdamas pažeminti kitą.

Jaunas gyvenimo akmenį ridena į kalną (Sizifo kančios!), o manasis jau pakalnėn rieda.

Nenoriu demonstruoti savo neurozės, tikros ar išgalvotos, kelti neapykantos sūkurių, norėdama nuvainikuoti tuos, kurie kitaip myli gyvenimą: uoliai atlikdami šeimos nario ar darbuotojo pareigas, taupydami pinigus, jausmus, pirkdami brangius daiktus ar brangias keliones, siekdami karjeros ar pripažinimo. Tai jų teisė taip mylėti gyvenimą ir ieškoti laimės hormonų.

Nė vienas nesame tobulas. Aš nežinau, kas geriau – ar turėti prabangų namą ir kiekvieną rytą atsikėlus žiūrėti į žalią veją arba į baltai apsnigtą dekoratyvinį krūmą, ar matyti nuobodų kito daugiaaukščio namo fasadą pro dviejų kambarių buto langą, ar aplankyti savo svajonių miestą Paryžių, ar sėdėti namuose ir savo materialinį nepajėgumą dangstyti žinojimu, kad visi pasaulio išminčiai buvo sėslūs, ar turėti valios ir galios priimti sau ir kitiems žmonėms svarbius sprendimus, ar uoliai vykdyti kitų nurodymus, ar rūkyti, ar nerūkyti, ar gerti, ar negerti, ar vaikščioti pėsčiomis, ar važiuoti automobiliu, ar linksmintis, ar liūdėti.

Kiekvienas savaip pasitenkina.

Štai grįžo girtas vyras į namus ir griuvo po mano kojom.

– Į kiaulę pavirtai, – sakau.

– O aš taip pavargau žmogumi būti, – atsako.