ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-09-06 nr. 667

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Sklandumai (44) • -gb-. Apie žmones (23) • ROLANDAS RASTAUSKAS. Kaip mane nušovė (26) • JAN KOPROWSKI. Lenkų literatūros istorija (2) • DIRK VON PETERSHOF (1) • BRIGITTE OLESCHINSKI (1) • Su Balio Sruogos dukra DALIA SRUOGAITE kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Esu įkaitas (11) • RASA KALINAUSKAITĖ. Juodoji dėžė iš "Šiaurės vasaros" (2) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • AURELIJA MIKALAUSKAITĖ. Henrikas Natalevičius. Siena. 2000 (3) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Kinas pagal A. MatelįPETRAS DUMBLIAUSKAS. Charlesas Bronsonas išeina (24) • LAIMANTAS JONUŠYS. Ir kaip kasdienis laiškanešio žygis...AUDRIUS BEINORIUS. Pirštas, rodantis į mėnulį... (23) • MARTYNAS PETRAITIS (g. 1921). Dienoraštis (5) • Įvaizdis – (ne) viskas (8) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) •

Tai kurmio kosuliai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 24

Tai, ko žmogus nežino (gal ir nereikia)

Galvijui prilygsta žmogus, per visą savo gyvenimą nepasidaręs nė vieno savo žodžio.

Jis kalbėjo svetimais net subtiliausią savo gyvenimo valandą...

Žinau, kad tai skamba tarsi iš F. Nietzschės... Jis savo kalbą atrado susidūręs su senovės romėnu Krispu Gajum Salustijum (85–35 m. pr. Kr.).

Apie jį perskaičiau, kad buvo kilęs iš raitelių luomo. Ėjo kvestoriaus, liaudies tribūno ir kitokias pareigas. Iš senato pašalintas dėl paleistuvingo gyvenimo. Cezariui užtarus, grąžintas. Afrikoje, kaipo vietininkas, apiplėšinėjo jos gyventojus ir susikrovė gražaus turtelio.

Rūmai Romoje – horti Sallustiani.

Maironio frazė iš "Kai kur kai kam" – nuo Jugurtos laikų, ko gero, pasiskolinta iš jo veikalo "Jugurtos karas".

Jugurta – numidų genties karalius.

Dar keli sakiniai apie Juditą V.

Šiandien "Respublikoje" perskaičiau A. Jablonskienės straipsnį apie a. a. J. V.

Yra daug įdomių detalių, bet reikėtų patikslinti. Violetos Palčinskaitės papasakotas būrimas iš M. Lermontovo eilėraščių vertimų knygos:

Violeta man tai pasakojo jau spalio pradžioje, Baltijos Asamblėjoje... Taigi jis nebuvo "prieš pat mirtį".

Eilutė "Atleisk! – Mes jau nesusitiksim..."

Aš irgi atsiverčiau turinį, bet radau, kad vertė ne Judita Vaičiūnaitė, kaip kad rašo Violeta, o Ūlos tėvas – Vacys Reimeris.

Kam tos pasakos?

Linksmesnė istorija (ji neaprašyta), kaip J. viešėjo Gruzijoje su kitais lietuvių rašytojais. Pati pasakojo... Ėmė ją merginti vienas gruzinų rašytojas.

J. miegojo viešbučio kambary. Langas praviras, aukštas – pirmas.

– Jau snaudžiu, kažkas pasibrazdino ir šast, jau guli šalimais. Ėmiau griežtai reikalauti, kad vis dėlto išeitų.

Išėjo, bet iš ryto ir kitom dienom demonstratyviai nesisveikindavo.

Atsimenu, kad tada sakiau:

– Matai, tiek ten gruziniškos garbės... Lietuvis galgi būtų bent atsiprašęs.

Graudi scena, kur pasakoja, kad prieš mirtį susapnavo savo susigūžusią seserį, sėdinčią prie ugniakuro. Gaila, neparašė, kaip tas ugniakuras atrodė, kur buvo – lauke, namuose...

Mergaičių svajonės

U. dabar eina dvidešimti. Žmogus dažnai jau imi pamiršti, kad metai atskiria žmones. Tujen gali žiūrėti į ją iš atstumo – tame pačiame kelyje, tas atstumas yra be galo ilgas.

Jausmų kunkuliavimas. Arba tai, kas slypi žodyje "svajonė". Toksai būna gegužinis kaštonų žydėjimas. H. Radauskas vartojo žodį "kaštanai" – jame slypėjo daugiau erdvės, paslapties, dangaus ir baltumo su rusvumu.

Kaip galima žiūrėti į žmones, kuriuos nuo tavęs skiria beveik 40 metų? 1900 ir 1939-ieji... Kokie nors 1950-ieji man kaip ant delno padėti.

Vaiko metai, paskui jaunystė, paskui ilgas kelias į protą, atsitokėjimą.

Tai, ką gali mano amžiaus žmogus: suvokti, kad kitiems priklauso visas jaunystės džiaugsmas. Jie yra savo klaidų gaspadoriai. Tatai guodžia ir kelia nerimą.

Kodėl turėčiau slėpti savo metus? Medžiai pavasarį traukia vandenis iš žemės ir atsigauna, bet žmogus – neturi tokių "traukių".

Tai kas susieja medį ir žmogų? Per didelė erdvė, pernelyg toli vienas nuo kito... Susieti gali nebent poezija. Senstantis žmogus yra gailesčio nusipelniusi mėsa?

Nebent žaižaruojanti mintis gali jį išgelbėti. Askezė, spiritas, neįtikėtinas kietumas.

Mačiau savo vystantį tėvą, pereitą rudenį mačiau Liejyklos gatvėje Cz. Miłoszą – 90-ies. Graudu buvo kaži kaip... Vaikėjantis griaumedis.

Vaikėjimas pirmiausia ima šviest iš akių, žvilgsnio, kojų, plaukų slinkimo...

Maži būdami ir šukuodami dar mažesnių seserų galvas, mėgdavom įspaust pirštu momenėlį...

Apie Donelaitį

Jo pasibaisėjimas lietuvninkų dainomis gali būti kilęs iš pasibaisėjimo savimi ir savo jaunyste.

Taip pradėjau galvoti sulaukęs gal 55-erių.

Jaunas pats mėgdavau dainuoti. Dabar visa tai man atrodo kaip iš kito gyvenimo.

Kovo 31, šeštadienis

Vakar Lazdijuose, miesto vaikų bibliotekoje. Daug šviesių veidų. Visvaldas Masėnas, mokytojas, kurį vos atpažinau, padeklamavo eilutes, kurias neva aš skaitęs čia prieš 40 metų. Mokinukas?

Šviesmėlyniuos ežeruos
Du lydžiai žaliai žaibuos...

Jie, girdi, visam laikui įsiminę tą "ežerų vaiką".

Seirijuose bibliotekininkė, dabar jau išėjusi į pensiją, priminė čia vykusias rinkimines "batalijas" 1989 metų pavasarį.

Sąjūdžio žmonėms, t. y. man atvažiavus, jinai jau buvo apsiraudojusi. A. Šleževičius su "kompartijos chebra" pagrasino ją atleisti, jeigu rems Gedą...

– Komunistai rėmėsi statistika...

– O kuo aš tada rėmiausi?

– Jūs sakėte, kokia gali būti statistika, jeigu tikrieji statistikos žinovai susodinti į kalėjimus.

– Na va, pats buvau pamiršęs.

– Kodėl jūs nėjote į valdžią? (Čia klausimai Lazdijuose.)

– Paklauskite Tatos. Jau 1991-aisiais (po Sausio 13-os) Biržiškio, anuometinio susisiekimo ir ryšių ministro, įsakymu gavau "paklausomą telefoną".

Intelektualai, kurie atsisakė dalyvauti Lietuvos išpardavimuose – užsitraukė piliečių nemalonę... Tie, kurie iš to praturtėjo, atrodo, liks švarūs tautos akyse.

Daugelis mūsų turėjo "žymę kaktoj" – netinkami nė vienai valdžiai.

Pavasarinis apšvietimas grįžtant: Kalveliai, Veisiejai, Snaigynas, vaikystės Beržynėlis, geltonai perdažyti namai. Paskui jau "įtemo". Spengla, kurią kartais sapnuoju.

Nebyliukė

Kai nežinai istorijų, gamta dažnai nieko nereiškia. Tuščia, išdrykusi.

Toksai man visąlaik buvo Glėbo ežeras už Varėnos (jei žiūrėsi nuo Vilniaus pusės).

Žmogus, pavarde Černeckas. Iš Jakonių. Kokių 70 metų, stambus, ašarojančiu veidu.

Ieško sesers per laidą "Atleisk".

Jakonys – ne per toliausia nuo mūsų. Jo sesuo, 14-os metų kurčnebylė, 1944-aisiais išėjusi pas tetą į Avižienius. Už 6–8 km, per miškus, vasarą. Ir – amen. 57-eri metai. Dingusi, nei pas tetą atsiradusi, nei sugrįžusi.

Žmogus ieško visą gyvenimą. Parašė į žurnalą "Ekstra". Tuo metu Sen. Varėnoje viena moteris suradusi žinutę apie moterį, 1944-aisiais, vokiečiams traukiantis, rastą prie Glėbo. Duobėje, kruviną, surištą paklodėmis... Čia buvo karo ligoninė.

Žmonės užkasė ją, pastatė kryžiuką ir užrašė: "Moteris, katalikė, 1944" (ant kaklo rado medalikėlį).

Kryželis tebestovi.

– Ar tikite, kad čia jūsų sesuo? – klausia Egidijus Knispelis.

– Galbūt, – atsako Černeckas su ašara skruoste.

Matyt, kad tie 1944-ieji jam atrodo tik vakardiena. Išėjo kurčnebyliukė pas tetą! Tankai, sviediniai, girios, kareiviai.

Beveik šešios dešimtys metų. Sesuo Elenytė, tik kažkaip apsukui.

Motina buvo mirusi 1939-aisiais, gimdydama penktą vaiką.

Dabar piemenys atneša gėlių, žmonės per Vėlines uždega žvakę. Moteris. Katalikė. Nekalbanti. 14-os metų. Parodykite vokiečių verslininkams, kurie čia atvažiuoja šernų šaudyti.

Balandžio 1, sekmadienis

Žemaitę beskaitant

Giminės kategorija ir lietuvių kalboje nėr labai tvirtas daiktas. Visai įmanoma, kad ji išsikristalizuoja tam tikrais atvejais.

Tai liudytų tėvo kreipinys į dukrą "Rudens vakare":

– O kur tu pasidėsi, duktau?

Panašių kreipinių būta ir mūsų tarmėje, dabar, žinoma, niekas taip nesako.

K. Donelaičio kreipinys "Gaidau..."

Įmanoma kilmė iš tokių lyčių kaip duktuva, laukuva, deltuva, akmuva, vanduva, sesuva...

Lieka tik "uo" – dangus, žmogus...

Beveik belytė, apibendrinanti forma, skambanti "oriai", kreipiamasi ne į lytį, o į asmenį, esybę.

Mano Tėvo gimtadienis

Vakar dukra priminė, kad balandžio pirmoji yra tėvo, t. y. jos senelio, gimimo diena, ir aš krūptelėjau. Kas pamena mirusiųjų gimtadienius? Jam dabar būtų 89-eri.

Šiandien, kai vaikštinėjau priemiesčių kalnais, vėl prisiminiau. Pilka, apniukę, padūmavę. Po ąžuolais ir lazdynais radome dar nespėjusių prasiskleisti žibuoklių.

Giedojo vienas pilkas vieversio grumstelis, mano ir jūsų tėvų bei senelių paukštis.

Ar žmonės girdi – ką nors po žeme?

Šiaip jau žemė gerai praleidžia garsus.

Ir esu užrašęs istoriją iš Punios.

Pasakojo žmogutis, pavarde Petrauskas. Likęs gyvas po visų tremčių.

Bunkeris girioj. Į jį reikia eiti taip: brendi Nemuno pakrante, ties skardžiu suki į upelį, tada lendi į urvą, kojom apčiuopi suoliuką vandeny, tada pasilypėjęs – galva į tunelį, ir tik taip galų gale atsiduri partizanų būstinėj...

Jie spausdino atsišaukimus per naktį, paryčiu užsnūdo, ir Petrauskas sapnuoja:

– Plaukiu per labai šaltą Nemuno vandenį...

Čia pat prasibudo, girdi, kažkas ant stogo... Vienas ir sako:

– Gal karvės?

Kitas paklausė ir dar pajuokavo:

– Karvės, bet kodėl šneka rusiškai?..

Tą, kuris veržėsi per viršų, nuskynė, regis, serija šūvių, kitas – pats nusišovė, likusius (iš 8) apsvaigino dūmais ir granatomis.

Jis pats atgavo sąmonę jau atremtas į skardį, surištom rankom ir kojom. Kareiviškas diržas buvo trūkęs ten, kur kliudė granatos skeveldra.

Kodėl manęs neapleidžia tų mažų žmogučių likimai?

Mano tėvo karta.

Ir vėl toji Žemaitė!

Šįsyk "Sutkai". Apie pavasario atbundančias žoles:
"Garbanojosi, baltavo, žaliavo, klestėjo apsiautusios
kiekvieną kelmelį, kiekvieną kuisynėlį..."

Pasakyk tu man! Kuisynėlis – uodų namai, be abejonės.

Krebžda tokia nuojauta: jeigu Žemaitė rašė jau gražaus amžiaus sulaukus, tai jaunimui pirmiausia reikia nuo to ir pradėt.

Nuo ko?

Nuo klausimo. Mokytojas turėtų klausti:

– Ar atsimenate savo močiutes?

Jauni vaikiai mėgsta savo močiutes. Aistros jau aprimusios, viską mato, supranta. Viską myli, dėl to joms tokie gražūs žodžiai iš burnos rieda.

Jeigu mokytojai neįdiegė meilės Žemaitei – blogi, niekam tikę tie mokytojai. Jie nemyli nieko. Nei savo kalbos, nei savo močiučių, nei nieko, visiškai nieko pasauly.

Nemeilė Žemaitei yra meilės stygius iš viso.

Antra vertus, tas pats stilius – Donelaičio, Baranausko, Vaižganto, Šeiniaus, Savickio. Iki mūsų pačių.

Išrašykite "Sutkų" sakinius "eilėmis" ir bus beveik "Anykščių šilelis".

Be galo trapus ir skaudžiai lūžtantis žmogaus akyse pasaulis. Žemaičių bažnytėlių architektūra, altoriai ir vitražai. Visur tas pats persiškos miniatiūros dailumas. Visur Ornamentas.

(Praeities dvasios materializacija – šit kas yra Žemaitė, jeigu reikia filosofinio argumento.

Tas pats, kas "Paganini smuikas" – smuikininkui, Napoleono revolveris – kareiviui.)

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Kovo

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


6286. ji2003-09-08 19:21
Meiles man netruksta, bet va Zemaites nemyliu.Zmogus kitados padare dideli darba, rase, svajojo, mylejo, bet jos kuryba, atleiskit, idomi tik pazintiniu poziuriu, kaip ir A.Baranausko "Anyksciu silelis" pasauliniame registre priskiriamas ne poezijai, o Lietuvos Rytu tarmiu pavyzdziui.S.Valentas labai jau prikankino su tuo Baranausko tekstu, tai atsiskaitymui pasiuleme jusu "Strazda" suvaidinti.Tai ,brol, per karcemos scenos repeticijas is Sveicaru kulturos centro lakste darbuotojai ir baugiai klausinejo, kas cia dabar daros.Va cia tai tikrai praeities dvasios materializcija.

6305. kniedė jai2003-09-09 12:48
Vis dėlto dar pabadyk perskaityti Žemaitės - kad ir labai nedaug. Netikiu kad nieko nerastum, t.y. ne tik "pažintoniu požiūriu".

6311. lietuvis2003-09-09 15:56
Žemaitė, Baranauskas, Aputis... baisu, žiauru, beviltiška, tuščia, bukinimiška.

6315. keule2003-09-09 16:21
Na perskaičiau kaip tik dabar "Kelionė į Šidlavą". Klasė. Aktualu net šiandien.

6326. ji2003-09-09 23:00
Man Zemaite labiau patinka kaip asmenybe, o ne kaip rasytoja.Solidaus amziaus jauna studenta mylejo,Amerikon pabuvojo,moteru teises gyne.Sako, kad mirties patale jos kunas atrode ne pagal amziu-tvirtas ir standus.Turi charizmos, bet tekstai, atleiskit jau man...

6342. Reinas2003-09-10 20:00
Geda visa pasaulio skausma sukaupia savyje.

45430. galin a :-( 2005-10-24 15:58
manau kad tai tikras saunus sudas

48305. saulius :-) 2005-12-03 17:21
Žemaitės fenomenalumas ko gero turėtų būti aiškinamas lietuvių tautinio charakterio psichologiniais dalykais: kieto realizmo ilgesiu, šiurkštaus žodžio trauka, ambicijų ir vaizduotės apribojimo, tiesmukumo, ydas baudžiančia moralės trauka. Visa tai leidžia traktuoti kaip agrarinės kultūros liekanų ilgesį, jų išlikimą ir egzistavimą netgi XXI a. Galimas ir kitas dalykas: daugumą traukia praeities dvasios materializacijos užčiuopimas Žemaitės kūryboje. Taigi, visa tai ir turėtų susilaukti atitinkamo vertinimo (tik ne perdėto). D. Sauka teisingai suabejojo: Žemaitė - unikumas ar klasika? Galvokite kiekvienas individualiai ir blaiviai. Sėkmės!

48306. sa :-) 2005-12-03 17:32
Papildymas: Stebinantis Žemaitės fenomenalumas galėtų būti aiškinamas lietuvių psichologiniais dalykais: kieto realizmo ilgesiu, šiurkštaus žodžio trauka, ambicijų ir vaizduotės apribojimo, tiesmukumo, ydas baudžiančia moralės trauka. Visa tai leidžia traktuoti kaip agrarinės kultūros liekanų ilgesį, jų išlikimą ir egzistavimą. Galimas ir kitas dalykas: daugumą traukia praeities dvasios materializacijos užčiuopimas Žemaitės kūryboje. Ko gero tikslinga kalbėti apie šiuos psichologinius lietuvių dalykus, išskiriant Žemaitei tokią aukštą padėti mūsų literatūroje. Be abejo, negalima eliminuoti tų faktų, kad Žemaitė turi savitą pasaulėjautą ir stilių ir tai išskiria ją kaip ne tipišką, ne tradicinę liaudies kūrėją, kurios proza darė žymų poveikį XX a. lietuvių literatūrai. Vis dėlto, nenorėdami griežtai teigti ar neigti norėtume, prisiminkime diskusinius D. Saukos pastebėjimus: "Žemaitė – unikumas ar klasika?" Tai klausimas, į kurį vienpusiško atsakymo negali būti, nes tai priklauso nuo kiekvieno mūsų individualaus mąstymo, minties gilumo ir mentaliteto.

48312. Indra2005-12-03 21:51
Noriu atsakyti Saukiui: kas tu toks, kad galėtum taip nusišnekėt?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 6 iš 31 
23:55:47 Feb 28, 2010   
Jun 2007 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba