ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-06-10 nr. 800

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (21) • JUOZAS ŠORYS. Kad pasaulis neišnyktų (36) • VYGANTAS VAREIKIS. Kodėl kapitalizmas yra negerai (1) • -js-. Sekmadienio postilėBOGDAN POPESCU. Žmogaus teisės ankstyvuosiuose krikščionybės raštuoseSANTAROS-ŠVIESOS konferencijos programaSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiRHYS GRAHAM. Nes jis yra švelnusKERRY SHAWN KEYS. EilėsTADEUSZ RÓŻEWICZ. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (104) • LAURYNAS DAPŠYS. Galvos IV*RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sVYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Gedimino pilis (ne ta) ir kitos vietų prie Dievo įdomybės (4) • RIMTAUTAS RIMŠAS. Jūrininko dienoraštisWILLIAM STYRON. Bjauri diagnozėLAIŠKAI (279) •

Nes jis yra švelnus

RHYS GRAHAM

[skaityti komentarus]

iliustracija

Prisimenant Jeano-Pierre’o Léaud vaidmenis iškyla apstulbusio veido stambūs planai, nervingi judesiai ir emocijų protrūkiai. Tai savybės, išskiriančios jį iš daugybės aktorių, kurie šlifuoja ir demonstruoja įgūdžius bei slepia pažeidžiamumą po žavesiu ir grožiu. Kitaip nei daugybė aktorių, ypač vyrų, Léaud yra stipriausias tada, kai jo veidas išduoda silpnumą, o vaidmenys būna kandžiausi, kai jis atrodo labiausiai sumišęs. Todėl jis yra vienas tų puikių artistų, kurie kaip mediumai žiūrovams perduoda sunkiai pagaunamus ir emocionalius režisieriaus ketinimus. Jis sklidinas paryžietiško stilingumo, dėl kurio 7-ojo dešimtmečio prancūzų filmai, regis, bus amžinai madingi, jis nešioja kaklaskarę taip, kaip joks aktorius nemoka, tačiau vaidindamas vadovaujasi nemadingiausia iš emocijų: pažeidžiamumu.

Léaud gyvenimui ekrane pradžią davė žymusis filmas "400 smūgių" – čia Léaud suvaidino jaunąjį Antuaną Duanelį, meninį François Truffaut alter ego. Šis filmas, kuriame kamera prieraišiai vis užsibūdavo prie jaunojo aktoriaus veido, pirmąsyk atskleidė vaidybos energiją, kuri buvo įžūli, savyje užsisklendusi ir tuo pat metu trapi ir pažeidžiama. Būtent dėl šito vaidmens ir paskesnių Duanelio ciklo filmų ("Antuanas ir Koletė" (1962), "Pavogti bučiniai" (1968), "Šeimos židinys" (1970), "Pabėgusi meilė" (1979)) Léaud išlieka geriausiai žinomas. O Duanelis – šiuolaikiniu gyvenimu nusivylęs nelaimingas romantikas – tapo vienu mylimiausių prancūzų kino personažų.

Tuo pačiu laikotarpiu Léaud vaidino nesuskaitomoje daugybėje Jeano-Luco Godard’o filmų. Šie tokie skirtingi, bet politiškai vienodai intensyvūs vaidmenys yra visiška Duanelio priešingybė, tačiau jie taip pat remiasi Léaud būdinga autsaiderio savybe. Vis dėlto Truffaut filmuose Léaud vaidino vienišą, romantišką autsaiderį, o Godard’ui jis buvo dogmatiškas ir neretai didaktiškas idealistas, kuris taip pat laikosi gyvenimo nuošalyje. Truffaut Duanelį apibūdino kaip tą, kuris "atvirai nesipriešina visuomenei (ir šiuo atžvilgiu nėra revoliucingas), bet jos vengia ir eina savo keliu jos pakrašty". Kita vertus, Godard’as beveik visuomet duodavo Léaud vaidinti revoliucionierių ar ideologą, tai daugeliu atžvilgių labiau atitiko aktorių. Truffaut biografijoje De Baecque’as ir Toubiana rašė: "Abu režisieriai naudojo Jeaną-Pierre’ą Léaud kaip aktorių, bet priešingais būdais. Truffaut dažnai baugino ar žeidė Léaud asmeniniai pasirinkimai ir jo atsidavimas kairiojo sparno karingumui. Pats aktorius, be abejo, jautėsi artimesnis Godard’ui, net jei ir liko nepaprastai prisirišęs prie Duanelio kūrėjo".

Kad ir kokios buvo jų asmeninės varomosios jėgos, abu režisieriai karjeros pradžioje teikė didžiulę reikšmę Léaud kaip svarbiausiam atlikėjui. Ir nors jų santykiai smarkiai svyravo, Léaud išreiškė abiem būdingą savybę: kaip Duanelis, kaip daugelis Godard’o personažų ir kaip abu režisieriai, aiškina Truffaut biografai, Léaud "neatmeta visuomenės; tai visuomenė nepritaria jo nusistatymui ir gyvensenai". Visus šiuos vyriškius sieja veržlus entuziazmas, kurį slopina visuomenės apribojimai. Nuoširdūs kaip vaikai: Truffaut – emocijomis ir romantika, Godard’as – pykčiu ir idealais, o Léaud – kūnu ir siela.

Godard’as 1965-aisiais vis dar buvo kupinas susižavėjimo Truffaut ir žurnalo "L’Avant Scène du Cinéma" straipsnelyje, pavadintame "Tyrinėjant François", rašė apie "šiek tiek iškilmingą, romantišką ir žavų veidą", kuris lygiai taip pat galėtų priklausyti ir Léaud. Godard’as taip tęsė elegantišką ir subtilų Truffaut kūrybos išaiškinimą: "Kaip gali būti, kad drovumas ir švelnumas eina ranka rankon? Kad technika yra emocijos sesuo? O tvarka – laisvės?"

Daugeliu atžvilgių tai buvo gėrėjimasis technikos ir emocijos susimaišymu, kuris siejo Truffaut ir Godard’ą, net kai jų artima draugystė išvirto į atvirą priešiškumą. Praėjus daug laiko po to, kai jų bičiulystė apkarto, režisierius tebesiejo būtent Léaud. Léaud vaidyba perteikdavo jų pasakojimus, mintis ir emocijas, tačiau kartu Léaud buvo tarsi laidininkas, perduodantis energiją, kuri sykį perėjo tarp Truffaut ir Godard’o ir padarė "Naująją bangą" taip neįtikėtinai įtakingą. O visų svarbiausia, kad šiuos Godard’o žodžius Léaud ir toliau įkūnijo daugelyje vaidmenų, kur taip lengvai derėjo technika ir emocija.

Galima tik spėlioti, kaip turėjo būti keista Truffaut ir Godard’ui prisiminti šį bendrą vaidybos pasaulį, kai jų nebesantį santykį palaikė šitas jaunas aktorius. Įdomiausia, kad abu režisieriai tikėjosi, jog Léaud, neperprantamai charizmatiškas romantikas, vaidindamas atskleis "save", – tuo metu, kai juodu persikėlė į skirtingas kūrybines pozicijas, kaltindami kits kitą asmenine ar politine išdavyste.

Tuo tarpu Truffaut vis labiau ragino Léaud valdyti Duanelio personą. Nors Léaud spyrėsi, tai buvo natūrali auklėjimo, kuris savotiškai atliepė jaunojo Truffaut buvimą Andre Bazino įsūniu, tąsa. De Baecque’as ir Toubiana rašo, kad, tiesą sakant, "vis daugiau personažo gestų, anekdotų ir net prisiminimų priklausė pačiam Léaud. Truffaut visiškai tai suprato ir skatino, niekada netramdydamas Léaud užsidegimo ir improvizacijų". Šitai, teigia jie toliau, gali būti paaiškinta tuo faktu, kad Léaud vis dar gyveno Truffaut filmavimo grupės "užantyje". "Didžiąją laiko dalį jis glaudėsi šalia Truffaut kompanijos biurų, bute, kurį Truffaut išnuomojo penktame pastato aukšte. Išskyrus laikotarpius, kai jie dalyvaudavo skirtinguose filmavimuose, Truffaut ir Léaud matydavosi reguliariai. Nebuvo nė vieno scenarijaus, nė vieno filmo, televizijos ar teatro projekto, pasiūlyto Léaud, kurio pirma nebūtų išnagrinėjęs Truffaut – į jį aktorius visuomet kreipdavosi patarimo".

Vaidinimas Godard’o filmuose dažnai buvo būdas atsikratyti Duanelio personos naštos, iš kurios Léaud atpažindavo visame pasaulyje. Truffaut filmuose nuostabą kelia emocionali Léaud vaidyba, o slėpiningas gebėjimas pripildyti mechanišką fiziškumą gracijos ir aptakumo išskiria Léaud darbą su Godard’u. Godard’o vadovavimo vaidybai filosofija, kaip kartą jis paaiškino, yra "perkelti mažiausiai 50 procentų aktoriaus į filmą. Ne asmeninį jo gyvenimą, bet galvoseną, kalbėseną. Aš nenoriu jo mokyti ar priversti daryti dalykus, kurių daryti jis nenori. Aš galiu jį mokyti, bet nenoriu jo priversti. Aš ne gestapininkas, aš – režisierius".

Neabejotinai tai buvo tam tikras vaidybos stilius, kuris tapo Godard’o sinonimu, tačiau geriausiai jį išreiškė Léaud. Perdėtai suvaidinti dramatiški gestai, staiga pakeltas ginklas, pabučiavimas vogčia, ginantis pakelta ranka, iš pagarbos apsisukantis kūnas, negailestingi žvilgsniai, sutvardytas liūdesys ir pratrūkstantis džiaugsmas, pyktis ar nusivylimas. Būtent ši ryškiai "suvaidinta" vaidyba yra cituojama Bertolucci filmuose iki pat 1970 metų ir Halo Hartley – vieno iš daugelio – darbuose. [...]

Truffaut, kurio gyvenimas taip dažnai buvo painiojamas su jo menine kopija Léaud / Duaneliu, dažnai buvo raginamas apsvarstyti savo giminingumą Léaud. Nors kai kas kritikuodavo Truffaut dėl atsisakymo pripažinti Léaud domėjimąsi kairiųjų politika (jos Truffaut atkakliai vengė), abu siejo tam tikras romantizmas, kuris akivaizdžiai buvo jų susitapatinimo pagrindas. "Būtent dėl jo anachroniškumo ir romantiškumo aš laikiau Jeaną-Pierre’ą tokiu patraukliu, – publikuotų Duanelio scenarijų pratarmėje aiškino Truffaut. – Jis yra devynioliktojo amžiaus jaunuolis. O dėl manęs – aš esu nostalgiškas. Aš nesu įsijautęs į tai, kas modernu, būtent praeityje aš randu įkvėpimą; kurdamas aš vadovaujuosi asmeniniais pojūčiais, štai kodėl visi mano filmai pilni suvenyrų".

Ši suvenyro sąvoka yra svarbi, nes Léaud buvo smarkiai tapatinamas su kai kuriais Truffaut ir Godard’o žinomiausiais filmais ir pats tapo suvenyru režisieriams, kuriuos traukė šio laikotarpio kine išreikšta veržli nuotaika. Praėjus daug laiko po to, kai jo prisirišimas prie šių režisierių nutrūko, Léaud vis iškildavo kaip praeities ir jausmingo atsidavimo tai praeičiai ženklas. Pavyzdžiui, tokiuose filmuose kaip Olivier Assayaso "Irma Vep" (1996) ir Bertolucci "Paskutinis tango Paryžiuje" (1972) jo personažai rezonuoja su "Naująja banga" ir jos energija bei idėjomis. Net Truffaut atsigręžė į Léaud, kad pažadintų savotišką ilgesį savo paties kino kūrimo praeičiai filme "Amerikietiškoji naktis".

Šiuo atžvilgiu aišku, kad Léaud reiškia kino peizaže daug daugiau nei gausybė aktorių, atėjusių prieš ar po jo. Truffaut, būdamas asmeniškai prie jo prisirišęs, taip aiškina ikoninio žavesio ir nekintamumo pojūtį, kurį žadino Léaud, ypač vaidindamas Antuaną Duanelį: "Po kelių mėnesių, kai filmas būna baigtas, laboratorija prašo gamintojų leidimo sunaikinti visus negatyvus, kurie nebuvo panaudoti per paskutinį montažą ir yra saugomi sandėlyje. Nors lengvai daviau sutikimą dėl kitų savo filmų, nenoriai tai darau su visu Duanelio ciklu: jaučiu, tarsi juosta su Jeanu-Pierre’u Léaud, sustingdžiusi skirtingas jo fizinės raidos stadijas, yra brangesnė už juostas su suaugusiais protagonistais".

Truffaut ir Godard’as atstovavo kino kūrėjų kartai (les mistons), kurių globėjas buvo sidabrinis ekranas. Léaud yra aktorius, kuris taip pat buvo užaugintas kino izoliatoriuje. Jo paauglystė ir ankstyvoji pilnametystė, jo paauglystės lengvabūdiškumas ir maištas bei jo brandus rimtumas – viskas praėjo priešais kamerą. Jis užaugo prižiūrimas atsidavusios publikos budrios akies ir jo amžinai pareigingų tėvų režisierių. Vis dėlto, kai kiti jaunuoliai aktoriai, ypač Holivude, būdavo palikti ar atiduoti liūtams sudraskyti, buvo kažkas, susiję su Léaud pažeidžiamumu, kas jį išskyrė. Jo publika ir jo globėjai puoselėjo jį per daugybę vaidmenų, pagaudavo, kai jis suklupdavo, skirdavo filmus jo gyvenimo tarpsniams, jausmams ir emocijoms ir stebėjo jį – besimokantį ir augantį. Vaikai aktoriai, kurie auga ekrane, retai yra tausojami taip kaip Léaud. Daugelis būna paliekami, paaukojami niokojančiam laikui. Tačiau Truffaut ir Godard’as buvo, o paskesnė kino kūrėjų karta yra saugotojai, kurie nuoširdžiai mano, kad Léaud egzistencija ekrane ir už jo yra kažkas, ką reikia švelniai prilaikyti.

Nors Léaud kelia visuotinį susižavėjimą, yra vienas filmas, kuris visada man švies.

"Vyriška / Moteriška" (1966) išlieka mano mėgstamiausias Godard’o filmas ir vienas iš tų filmų, prie kurių aš vis grįžtu. Jis sukurtas neįtikimai produktyviu Godard’o kūrybos laikotarpiu, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje. Yra trys dalykai, kurie mane verčia prie jo sugrįžti: pažeidžiamumas, energija ir Léaud. Šiame, trečiajame, jo filme su Godard’u Léaud vaidina jauną aktyvistą Polį; jis domisi tai Madlen (ji tai yra, tai nėra jo mergina), tai politine veikla, tai atlieka paryžiečių nuomonės apklausą. Vis dažniau pasaulis, prie kurio jis artėja, ir asmeniniai rūpesčiai ima kirstis su jo marksistine-leninine pozicija, ir Polis griebiasi vieno svarbiausių savo interesų: švelnumo.

Polis svyruoja tarp niūraus nusivylimo, absurdiško pykčio, mąslios melancholijos, išdidaus džiaugsmo. Šios emocijos yra nenuspėjamos ir atspindi jo bendraamžių pakilimus ir nuosmukius. Tačiau jos yra išreikštos su ta pačia pavojaus (tiek fizinio, tiek emocinio) meile, kurią Godard’as vėliau apmąstė filme "Vardas: Karmen" (1983). Šiame vėlyvajame filme, ciniškoje ir žadinančioje gailestį biografinėje režisieriaus pasaulio įžvalgoje, Godard’as tvirtina: "Jaunystė visada labiau vertins meilę nei pinigus. Tokią bebaimę pavojaus meilę. Tai galima pamatyti žvilgsnyje, eisenoje, šypsenoje. Tai turime mes visi. Toksai smurtas yra savotiška taika".

Tai Polio žvilgsnis, jo eisena ir jo nedažnos šypsenos, taip Léaud išreiškia meilę ir ilgėjimąsi. Jis kalba apie politiką, bet omenyje turi meilę, ir kalba apie filmus, bet omenyje turi meilę. Jis susipainiojęs, tai tiesa, bet tai sąmyšis to, kuris žūtbūt nenori būti vienas ir bijo gyvenimo. Jis pareiškia: "Be švelnumo tu nusišautum". Jis sekioja paskui Madlen. Kai ji klausia: "Kodėl tu nori su manimi matytis?", atsako: "Nes tu esi graži", ir užsisvajojęs priduria: "Nes esu švelnus".

Kaip Bogarto gestus atkartojantis Belmondo filme "Iki paskutinio atodūsio" (1959), Polis apsimeta stereotipiniu herojumi. Jis atsainiai meta cigaretes į burną (bet nepataiko), jis vaidina suvedžiotoją (bet yra suniekinamas), jis įsitraukia į beviltiškos meilės muštynes (tik tam, kad priešininkas atsainiai nusižudytų jo akivaizdoje). Žinodamas, kad jo atliekamas tyrimas galiausiai bus apgavystė, Polis eina Paryžiaus gatvėmis, vaidindamas susižavėjimo objektą prieš nematomą publiką. Ir tai yra būtent tas vaidybos stilius, kuris išskiria Léaud. Gestais ir judesiais jis perdėtai sąmoningai demonstruoja stilingumą ir atvirą neklusnumą, bet būtent taip išduoda paslėptas emocijas ir pažeidžiamumą.

Kaip tik dėl to Léaud Polis yra vienas vaidmenų, kurie visuomet mane kerės.

Nes Polis visuomet pasirengęs – su aerozolio skardine rankoje – teplioti politinius šūkius. Nes Polis pareiškia: "Mes valdome idėjas, kurios yra niekas, bet ne mūsų emocijas, kurios yra viskas". Nes Polis įsiveržia į kino mechaniko kabiną, kad protestuotų dėl prasto vaizdo. Nes Polis virpa, kai ekranas nušvinta, bet visuomet būna siaubingai nusivylęs rezultatu, nes tai nėra tobulas filmas, kurį jis nešiojasi viduje. Nes yra protingas ir idealistas. Nes jis yra švelnus.


"Senses of cinema", 2000, liepa–rugpjūtis
Vertė Rūta Birštonaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Kovo

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 4 iš 21 
23:48:20 Feb 28, 2010   
Jun 2007 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba