ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-12-10 nr. 776

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (31) • JUSTINA VAITKEVIČIŪTĖ. Gidas (13) • EUGENIJUS ŽMUIDA. Profesionalo mirtis (1) • MeilėKAREN L. BLOOMQUIST. Kas apibrėžia Bažnyčią – valstybė, etniškumas ar rinka?SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsKERRY SHAWN KEYS. ApsakymaiDAIVA MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ. Eilės (2) • AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Eilės (1) • CASTOR&POLLUX. Recenzijos (49) • CASTOR&POLLUX. Fanaberijos (87) • JŪRATĖ BARANOVA. Aurelijus Augustinas ir Sigito Parulskio „Išpažinimai“Mardasavo dainių Petrą Zalanską prisimenant (1) • JONAS SERAPINAS. Skotoma, arba Lapų pūtiko gyvenimasMEILĖ GIRAITIENĖ. Blusų cirkas?RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Apsakymai (1) • LAIŠKAI (198) •

Ruduo – tai demonų lesyklėlės

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

2003

Dar kartą – trys muškietininkai

Rašau todėl, kad prisiverčiau išklausyti (per trejetą sekmadienio popiečių) literatūros laidas.

Tai tebuvo praėjusių metų lapkričio 25-osios vakaro RS klube pakartojimas, tik su meilingais laidos vedėjo palydėjimais.

Kažkodėl primirštamas, vis labiau nuo šių trijų atkabinamas a. a. Kazys A., jų kurso draugas, vėliau KGB darbuotojas, literatūros kritikas, socialistinio avangardizmo tėvas ir krikštatėvis. Man regis, todėl, kad paskui jį vilkosi pernelyg jau purvinas šleifas. Mauras nereikalingas... O dar ne per seniausiai viename literatūros žurnale buvo skelbiami jo dienoraščiai (apie vakarinius ketvertuko kortavimus ir lašinukus su namine).

Ko nereikėtų pamiršti apie 30-ųjų kartą?

Bent jau to, kad jie sąmoningai pasirinko socializmą, garantuojantį jiems profesinę ir literatūrinę karjerą. Gavo tais laikais aukštus postus – du valdė vienintelę grožinės literatūros leidyklą „Vaga“, vėliau vienas – porą kadencijų RS pirmininkas, LKP CK Politinio biuro narys. Trečias daugelį metų vadovavo vieninteliam rašytojų kūrybos mėnraščiui. Neskaičiuosime jų nuodėmių komunistų partijoje, už uždarų durų, ten, kur buvo sprendžiami nepartinių likimai, knygų leidyba, leidimas, cenzūravimas, premijos, butai, kelionės ir kelialapiai...

Po tiekos sunkių sprendimų vakarais, žinoma, ne nuodėmė ir išgerti, ir liaudiškai padainuoti.

Kūryba – kaip kūryba. Geresnių už muškietininkus negalėjo būti... Jei ne su mumis, tai – šunims šėko pjauti!

Tie, kurie nestojo į šlovingas komunistų eiles, kurie nešunuodegiavo, nepaskyrė nė vienos aukštinančios eilutės muškietininkams, turėjo laukti didelių permainų.

Po Nepriklausomybės, tiesa, vienas neištvėrė: parašė eilėraštį apie jaunų dienų klapčiukystę, apie tėvą, ištremtą į Sibirą. Po to ir kiti perrašė savo autobiografijas. Betgi jau 1992 m. apsiraudojo iš džiaugsmo pas savo kaimyną.

– Kaip gerai, kad mūsiškiai sugrįžo!

Turėjo galvoje brazauskininkų laimėjimą.

Taip muškietininkai vėl įsikibo į laiko karčius.

Gaila berno.

Iš pošnekių su senberniu

Aną penktadienį, kai sodžiaus gale vėl sugedo transformatorinė, ilgai sėdėjom ir visokiom istorijom linksminom viens kitą – su Plūgu.

– Plūgai, – sakau, – tau penkiasdešimt treji, kaip ištaikai tarp moterų? Juk jei geriau pagalvosi, nėr lengva. Sutari, kad, pavyzdžiui, pas Marę būsi penktadienį. O jeigu Marė apsimiegojusi, užmiršta, ir tądien pas ją pagal „tvarkaraštį“ kitas... Ką? Nesidaužysi kaktom?

Plūgas:

– Taigi, kad taip ir buvo. Pas Joaną, devynaukšty prie gaisrinės. Nueinu po darbo, pas ją vyras. Maniau, giminė. Pasisveikinu, juodu geria likerį. Įpila ir man. Kai baigiam, aš žengiu prie šaldytuvo. Žinau, kur Joana jį laiko. Ne pirmas sykis. Tasai vyras sušnairuoja, bet nieko. Mano, gal aš čia giminė...

Paskui iš ten pat ištraukiu ir šampano. Laukiu, gal anas pasišalins susiprotėjęs. Kur tau! Prabyla Joana:

– Tai, Joneli, gal jau keliauk...

– Kodėl aš?

– Matai, Kazys man pasipiršo...

– Kad jau pasipiršo, tai aš eisiu pas savo seserį nakvot.

Ir išėjau.

– O ką tas vyras?

– Nieko. Susitikom po savaitės, sakau – persiprašau, kad aš ją rū...

– Neatsiprašinėk, aš nieko nežinojau.

Dar kartą susitikom. Per laidotuves Švendubrėj.

Įsišnekom.

– Kaip gyveni, Kazy?

– Kaip gyvensi – bevaikė boba...

Dar išsiaiškino toj Švendubrėj, kad abu giminės iš motinos pusės. Pusbroliai, gal tik ne pirmos eilės.

– Matai, – sakau, – Plūgai, reikia turėt tvarkaraštį ir kad toks pats pas tavo moteriškes būtų...

– Ale kaip tai padaryt?

– Geriausia, kad moterys mokytųsi matematikos.

– Ar manai, kad tada nebūtų panašių susidūrimų?

– Kur tau! – atsakiau ilgiau pagalvojęs. – Traukiniai susiduria, beaistrės būtybės, protingai vairuojamos... Meteorai, žvaigždės, o čia – žmonės, moterys, laukiančios to, kuris pasipirš.

Tai kas, kad po 40, tai kas, kad bevaikės. Kazys Binkis, o ir dar šimtai senių Lietuvoj giliai buvo permanę piršlybų meną.

Rugsėjo 22, pirmadienis

Metaforos iš JAV, pavyzdžiui, „viščiukai vanagai“... Taip vadinami valdininkai iš Gynybos ministerijos, civiliai, niekada neuostę parako, bet buvę aršūs Irako karo skatintojai.

Tie, kas iš tikro perpranta karą su visais jo košmarais, ašarom, krauju, visom nenumatomom, neprognozuotom perspektyvom, niekados neragins, neplos katučių, neaikčios.

Kas dieną motinoms ir tėvams į Ameriką grąžinama po 3 karstus su sūnų – kareivių palaikais. Niekas nežino, kiek iš tikrųjų.

Juodosios tulpės – kitados taip buvo vadinami lėktuvai, gabenę cinkuotus karstus iš Afganistano. Čiornyj tiulpan – ta tema yra geras Uldžio Berzinio eilėraštis apie jo vaikystės draugą, pacaną, pargabentą tokiu lėktuvu į Rygą.

Rugsėjo 23, antradienis

Pasaulio keistenybės

Šiandien perskaičiau, o ir mano dėdė Kazys, kuris buvo Sibire, tą patį pasakodavo:

Tremtiniai Sibire kartais „velnio išperomis“ buvo vadinami dėl... vištų!

Kaipgi čia taip?

Didžiausias priekaištas: girdi, jie augina tokius paukščius, kurie net žiemą kiaušinius deda. Lietuviai juos „taip išmokę“. Užburia, ir tie paukščiai deda... Nelaukia pavasario.

Dar apie kartas

Šįryt Kazys Bradūnas, susigraudinęs dėl to, ką parašiau apie J. Aistį („Lietuvos aide“), geriausiai suformulavo. O jau devintą dešimtį bebaigiąs!

– Kad kartais kas pakritikuoja, tai bala nematė, bet vyresniems skaudu, kai pačią jų egzistenciją pakerta.

Iš tiesų, ir jo kartos poetai, ir vyresni už jį buvo visai iškirsti iš mūsų atminties. Norėta iškirsti, paskui apsižiūrėta – per trumpos rankos, per menkas kirvis...

Šiaip jau menininkai yra alergiški žmonės. Kaip panos – neišveda šokti, tai negraži esu... A. a. Judita V. vis mėgdavo sakyti, skubriai ir su tam tikra panika:

– Jau mus visai išbraukė, jau užmiršo... Na tavęs tai gal ir ne, bet mus...

Jeigu paprieštarausi – nenusileis.

– Nesakyk, aš žinau, aš girdėjau, ne maža esu...

Sovietinės lietuvių poezijos elitas išties turi „mirtiną nuodėmę“.

Pokariniai šulai prakeikė, o 30-ųjų generacija niekino išeivijos kūrėjus.

Nepasakė jiems tiek mažai – pristigo vieno gero žodžio. O slapta tai juk skaitė!

Ne vienas ir šį tą „pasiskolino“.

Tokia buvo nuostata.

Rugsėjo 25, ketvirtadienis

Šią savaitę vienas laikraštis per trejetą puslapių perspausdino mano pokalbį su Aušra ir Jonu Jurašais.

Pasitikrinau datą – 1997... Vajėzau, prabėgo net šešetas metų. Kalbėjomės rugpjūtį, taigi eina jau septinti. Regis, vakar Merkinėj, žiūrime į Nemuno ir Merkio santaką iš aukštai, anapus – irgi girios, mano tėviškė, parausvėję dangaus ir pasaulio žemėlapiai.

Per šešetą metų vaikas baigia šešias klases ir iš pirmoko tampa neatpažįstamu bernioku ar mergiote.

Mes savo ruožtu beveik nesikeičiame, keičiasi – lekia metai. Problemos, apie kurias kalbėjome, juda „krabo žingsniu“, t. y. irgi beveik nesikeičia.

Ten, kur jaunas žmogus mato virsmą, vyresnis – inerciją. Bodisi tokiu neveiklumu ir kartais... keikia visą pasaulį.

        Tai va, tai taip, abu labu, šunyti,
        Turėsime po šiuos purvus braidyti.

Knyga ir rašytojas

Apie knygą jau užsiminiau. Tai Vytauto Petkevičiaus „Durnių laivas“. Pirmoji mintis ir apie rašytoją, ir apie knygą: vis dėlto koks neatsakingas žmogus!

Ar čia kilę iš jo prigimties, „jau atsinešta“, ar visų pokario stribų, komjaunuolių, vėliau funkcionierių bruožas?

Žinoma, kad į stribus ėjo nesubrendę šešiolikmečiai (toks pats įskundė ir mano tėvą, kaimo atmata, chuliganėlis). Tačiau ėjo tai juk ne visi.

E. J. pasakojimas apie tai, kaip sovietiniais laikais, jau po stribavimo, V. P. pro girtas ašaras guodėsi jam. Girdi, jie, šeši komjaunuoliai, turėję sušaudyti tris partizanus. Anuos pastatė prie sienos, o jiems (užgrūdinimui – „zakalkei“) pasakė:

– Tik trys šautuvai užtaisyti tikromis kulkomis. Jūs nė vienas nesužinosite, katras katrą nušovėte...

Jis taikęsis ir šovęs. Nežino, ar nuo jo kulkos sukniubo jaunas vyras, bet jį graužianti sąžinė.

Dabar jau niekas negraužia. Visus galima apšmeižti. Ir draugus (jei kada tokių turėjo), ir priešus.

Absoliutus krachas

Ta proga iš lietuvių filosofo Alphonso Lingio, gyvenančio Amerikoje.

Kodėl tapome tokie, kokie esame.

– Taip, aš žadėjau gauti darbą ir prasigyventi, bet...

Atrasti savo tapatybę kontaktuojant su kitais reiškia gyventi ir veikti apkaltinimo akivaizdoje. Tai reiškia, kad privalu pateikti rišlų žodinį veiksmų, kurie pradžią ima mūsų kūne, paaiškinimą.

(„Pavojingos emocijos“, p. 51)

Komunistams nereikėjo galvoti nei apie tapatybę, nei apie atsakomybę. Viskas buvo aišku. Kada toji ideologija ir toji valstybė žlugo, silpnesnieji pavirto gyvais lavonais arba įtūžio kamuoliais.

Klaikios yra lavonėjančių žmonių haliucinacijos. Tikri įvykiai, faktai, pavardės čia maišomos su šlykščiausiais išgalvojimais.

Paradoksas: čia irgi veikia nelemtasis „Kas galėtų paneigti?“.

Šimtas žmonių juk neis bylinėtis su viena kaliause.

(...) jis nežino, ką daro.

Pati didžiausia antisocialios egzistencijos formulė.

Rugsėjo 26, penktadienis

– Ar tu sapnuoji, ar tu kelio klausi? – vieną kartą kaži kaip „blūdijantį“ Faustą Kiršą perklausė Vincas Mykolaitis-Putinas.

Gaila, kad žmogus, perpasakojęs tai, neatsiminė situacijos.

Betgi kam situacija? Galima numanyti.

Ar jūs sapnuojate, ar kelio klausiat?

Tikriausiai iš senų žmonių buvo nugirdęs.

Gyvenimo paradoksai

Pavyzdžiui, tai, kad ir tiesa, ir neteisybė kartais vienodai žeidžia.

Sakantysis mano „turįs tiesą“. Kas belieka?

Nedraskyti akių.

Tiek ir pasikalbėjome

Algio Kuro tapybos parodoje („Maldžio“ galerijoj, kuri išties jauki ir smagi). Tarp jaunesnių šmirinėjančių pamačiau ir Kazimierą Varnelį. Jis išsikapstė iš kaži kelintos sunkios operacijos, jam jau arti 90. Stovi kaip graudus žvirbliukas. Bet stovi! Atėjo, dairosi!

Pasisveikinom.

– Kaip laikotės, profesoriau?

Sumirksėjo dvi vaikiškos akys.

Gi Algį K. (Linas pasakojo) akademijos magistrantai laiko „seniai mirusiu, beveik A. Samuolio kartos dailininku“.

Laikas su visais krečia tuos pačius pokštus, – tai kas, kad ruduo toks gražus ir šalnotas.

Kandžiotis, bijoti, neapkęsti ir pavydėti (šiek tiek mylint ir žavintis) – jaunų žmonių privilegija.

„Jaunas ir stiprus žvėris“, – andai perskaičiau ir įsiminiau (nesgi buvo parašyta apie mane) vienos dabar a. a. moters dienorašty.

Mano akimis žiūrint – tai buvo dar beveik vaikas, mergaitė.

Taip atsitiko prieš visą „Kristaus amžių“... Galgi birželio mėnesį? Prieš Petrines.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Kovo

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 4 iš 30 
23:37:50 Feb 28, 2010   
Jun 2007 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba