Dedikacija Mozartui

Koncerto "Dedikacija Mozartui" akimirka M. Raškovskio nuotr.

Neeilinis sceninis jaudulys lydėjo jaunus atlikėjus Lietuvos radijo programos "Klasika" ir Nacionalinės filharmonijos surengtame Euroradijo koncerte "Dedikacija Mozartui", vykusiame vasario 4 d. Filharmonijoje. Muzikai pasirodė ne tik pilnutėlėje salėje, juos girdėjo ir nacionalinių stočių klausytojai dešimtyse šalių – nuo Švedijos, Graikijos iki JAV.

Pasaulis švenčia ir visus metus švęs Mozarto 250-ąsias gimimo metines. O toks intensyvus ir tirštas Mozartui skirtų koncertų gyvenimas turbūt verda tik Vienoje, Zalcburge ir... Vilniuje. Genijaus tėvynainiai sulaukė "savo valandos" ir muziką gali gausiai paįvairinti visokiausiais valgomais ir nevalgomais suvenyrais, seniai nebijodami netgi kičo. Vilnius prisisotins Mozarto muzikos. Tik bijau, kad ji, amžiais žavėjusi savita paslaptimi (kaip ir paties Mozarto biografija ir net išvaizda), muzikos mėgėjams taps tokia kasdienybe, jog praras plačiai reklamuojamas "gydomąsias galias". Gali net nustoti dominti dabar itin "madingi" Mozartą "demaskuojantys" straipsniai užsienio ir mūsų (verstiniai) spaudoje. Kol kas Mozarto paslaptis dar stipri ir teikia peno ne tik tyrinėtojams, bet ir atlikėjams bei kompozitoriams.

Kai dėl atlikėjų, tai Euroradijo koncerto stuburą ir pagrindą užtikrino Lietuvos kamerinis orkestras, Mozarto muzikos atlikimo meistryste garsėjantis nuo pat įsikūrimo, griežęs su įžymiausiais pasaulio dirigentais, įrašęs daugybę klasiko kūrinių. Jaunam orkestro dirigentui Vytautui Lukočiui buvo nemenkas išbandymas "groti Mozartą" su šiuo orkestru, tačiau dirigentas, pasižymintis puikia muzikinių stilių "uosle", jautėsi gana užtikrintai.

Japonų pianistė Momo Kodama, atlikdama Koncertą fortepijonui ir orkestrui A-dur (KV 488), pademonstravo neįtikėtinai lengvą ir technišką pirštų bėglumą, grakščius pasažus. Tarsi iliustruodama Mozarto laiško tėvui žodžius: "(...) Vienoje sukurti koncertai puikūs, malonūs ausiai, paprasti, bet ne lėkšti. Daugelis pasažų suteiks žiūrovams didelį malonumą, o mažiau išprusę klausytojai pajus pasitenkinimą nė nesuprasdami kodėl." Nežinau, prie kurių save priskirti, bet, deja, malonumo nepatyriau ir netgi supratau kodėl. Pianistė tarsi praslydo paviršiumi, neužkabindama emocinių gelmių, neparyškinusi dinaminių sugretinimų ir neužčiuopusi savito dramatizmo, kuris Mozarto muzikoje slypi "tarp eilučių", arba "tarp penklinių".

Tuo tarpu dinamiškiau bei su ryškesniais kontūrais suskambėjo Mozarto religinė muzika, nors tradiciškai ji laikoma ne tiek vertinga, kiek jo koncertai ar operos. Penkiolikmečio ir aštuoniolikmečio Zalcburge sukurti kūriniai – Litanija B-dur (KV 109, "Litaniae de B.M.V. Lauretanae") ir Missa brevis F-dur (KV 192, "Kleine Credomesse") – yra įprasto simfoninio operinio stiliaus, paįvairinti fugomis ir skirti orkestrui, chorui ir solistams.

Vilniaus miesto savivaldybės choras "Jauna muzika" (vad. Vaclovas Augustinas) ir orkestras išlaikė gan energingą tempą, skambesio skaidrumą ir suteikė kūriniams ne tiek nevalingai lauktų "lakrimozinių" spalvų, kiek giedros ir šventiškumo. Solistai – sopranas Raminta Vaicekauskaitė, mecosopranas Nora Petročenko, tenoras Mindaugas Zimkus, bosas Nerijus Masevičius – neatsiliko frazavimo grakštumu, duetai žavėjo tembrų darna. Tačiau pasitaikė ir dusloko balso skambesio bei neužtikrintumo. Kadangi Mozartas – tai jaunystė, šių kūrinių atlikimas tai atsiskleidė ryškiausiai ir tuoj pat ištrynė visus menkus trūkumus.

Kompozitoriai jaunyste neatsipirktų. Stoti šalia Mozarto su savo kūryba, juolab šiemet, mažai kas išdrįsta. Drąsiausias yra kompozitorius Vytautas Barkauskas, savo 75-metį šiemet minėsiantis ne viename koncerte. O šiame išgirdome pirmą kartą Lietuvoje atliekamą jo "Opus 126 in Es".

Kūrinys sukurtas muzikos festivalio "Amadeus" užsakymu ir pirmąsyk atliktas orkestro "Camerata Salzburg" praėjusį rugsėjį Ženevoje. Nors tuomet jis sulaukė didelio pasisekimo, autorius jį truputį pakoregavo ir Euroradijo koncerte skambėjo naujausias variantas. Griežė Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Vytauto Lukočiaus. Tai buvo, autoriaus žodžiais tariant, tikrai "simboliškas, šiek tiek paslaptingas prisilietimas prie didžiojo Mozarto muzikos". Garsas Es pasirinktas centru, aplink kuriant subtilią permatomos faktūros erdvę. Ji pamažu plečiasi, tarsi retrospektyviai permąstant 250 metų iki genijaus gimimo. Meistriškai grakšti forma, magiškai supuolę intervalų santykiai, giminingos tonacijos kūriniui suteikė paslaptingos "mocartiškos" dvasios, o subtilūs sekvencijų potėpiai, tam tikras kvadratiškumas, kadenciškumas priartino ir prie jo melodikos.

Vytautas Barkauskas, gana gerai žinomas šiuolaikinės muzikos žinovams užsienyje, manau, gerokai suintrigavo plačiąją Euroradijo klausytojų auditoriją, savo kūriniu pareiškęs, kad prisiliesti prie didžiojo Mozarto galima ir emocinėmis-intelektualinėmis pastangomis, išradingu kūrybiniu potencialu. Ne tiktai džiaugiantis atliekamais genijaus kūriniais ar kramsnojant Mozarto pyragą.