SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-06-11 nr. 618

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Alma Braškytė
Menininkai ir utopijos
17

Muzika 
• Vasara su Čiurlioniu
• Beata Leščinska
Kalbėjimas pustoniais
1
• Viktoras Jakovlevas
Pilies džiazo štrichai
1
• Pirmasis Didžiosios aulos muzikos vakaras
• Puoselėjant šeimyninio muzikavimo tradicijas
• "Zoom In 3" – ryškiausia praėjusių metų kūryba
• "Muzikos barai" pristato smuikininkų duetą: naujas numeris su CD1
• KONCERTAI

Dailė 
• Kristina Stančienė
XXI amžiaus portretas
2
• Jurga Armanavičiūtė
Apie "grynąją" tapybą
1
• Elena Černiauskaitė
Savi marškiniai arčiau kūno
3
• Lina Jakeliūnaitė
Laukimo nuobodulio inscenizacija
1
• PARODOS

Literatūra 
• David Thomson
Leisk tau papasakoti istoriją...
1
• VAKARAI

Teatras 
• Turiu jausti ryšį su žiūrovais
• Pirmasis tarptautinis teatro festivalis "Sirenos"2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Poetų meilė
 Leksikos subtilybės2
• Paskutinė šio sezono "Debiutų" ciklo programa – VDA studentų kūrybinė dokumentika1
• Žvilgsnis į Maxo Regerio kūrybą1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Kultūros ministerija skelbia5
• "Santaros-Šviesos" konferencijos programa1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Leksikos subtilybės

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Gyvenimas – tai mirtina liga, plintanti lytiniu būdu"

Aną savaitę pasiskundęs, kad politikai į mane nesikreipia, elektroniniu paštu gavau vieno kandidato į prezidentus patikinimą: "visomis jėgomis, sukauptomis žiniomis ir atkakliu darbu stengsiuosi Jūsų neapvilti. Tikiuosi malonaus abipusio bendradarbiavimo vardan visų mūsų tikslo – vieningos europietiškos Lietuvos sukūrimo". Pagalvojau, kad politikas nusprendė pasišaipyti iš demagogijos leksikai "neabejingo" Ūbio. Pasirodo, ne. Kitomis savo laiško eilutėmis jaunasis kandidatas nuoširdžiai kvietė sekmadienio vakarą "tiesiog pabūti kartu" vienoje sostinės galerijoje. Prisipažinsiu, kad nenuėjau, nors senam cinikui visada įdomu išbandyti įvairias buvimo kartu formas. Deja, gyvenimas yra per trumpas, juolab kad Darbo partijos ir konservatorių kokteilis gresia ilgai trunkančiomis pagiriomis. Tiesą pasakius, vien konservatorių pagirios akivaizdžiai užtruko pernelyg ilgai.

Grėsmingai artėja futbolo maras, kurį šiemet Lietuvoje platins nacionaline vadinama televizija. Be abejo, taip ji pakels savo stabiliai krentančius reitingus ir pabandys dar kartą įtikinti, kad lietuviams reikia tik duonos ir žaidimų. Būdamas sporto abstinentas, gyvenu puikiai. Galiu net pareikšti padėką sovietų valdžiai, kuri man įdiegė gilią ir neišnykstančią neapykantą įvairiausiems masiniams susibūrimams, žaidimams, džiaugsmo pasireiškimams ir visokiems kitokiems kolektyviniams veiksmams.

Europos kinas man taip pat yra priešnuodis bet kokiai kolektyvizmo dvasiai. Apie tai netiesiogiai kalba ir lenkų režisieriaus Krzysztofo Zanussi 2000 m. sukurtas filmas "Gyvenimas – tai mirtina liga, plintanti lytiniu būdu" (TV4, 16 d. 22.20). Filmo herojus – senas gydytojas, kuris vienišas miršta nuo vėžio. Jis viską žino apie mirtį ir ligas, apie skausmą ir nuskausminimo priemones. Todėl jis žino, ir kaip nuo jų apsiginti. Jis sukaupė jau pakankamą dozę, kad galėtų gyvenimą palikti pats. Tačiau jau pasukęs tuo keliu staiga grįžta, kad atrastų tikėjimą.

Tikėjimas, galios, kurias žmogui suteikia krikščionybė, domino Zanussi nuo pat pirmųjų filmų. Režisierius neslepia savo tikėjimo, jis yra, regis, net kažkokios menais besirūpinačios tarybos prie Šventojo Sosto narys. Tačiau per kelis dešimtmečius ir jo tikėjimas tapo dekoratyvesnis. Ankstyvuosiuose filmuose ("Spiralė", "Iliuminacija") skausmingai ieškojęs būties ir tikėjimo prasmės, pastaraisiais metais Zanussi vis dažniau tampa tiesiog pamokslautoju. Tačiau "Gyvenime…" jis vis dėlto formuluoja labai svarbius klausimus: kaip pasirengti susitikti su mirtimi, kaip įžvelgti jos prasmę ir natūralų ryšį su gyvenimu, kaip anksčiau, nei suvoksi mirties neišvengiamybę, išmokti džiaugtis tuo, ką teikia gyvenimas. Tai sudėtingi klausimai, į kuriuos Zanussi pateikia asmeniškus atsakymus, nors įmantrų filmo pavadinimą jis ir "nusirašė" nuo vieno Varšuvos graffiti.

Zanussi supranta ir tai, kad harmoniją tarp gyvenimo ir mirties rasti ne taip jau lengva. Todėl toks paprastas ir neįmantrus yra pagrindinio herojaus, kurį puikiai suvaidino Zbigniewas Zapasiewiczius, pokalbis su broliu Marku (Tadeuszas Bradeckis režisieriaus filmuose anksčiau vaidindavo maištininkus). Gydytojas suvokia, kad reikia ieškoti ženklo.

Parašiau šias eilutes ir supratau, kaip sunku nesubanalinti filmo teiginių. Gal nereikia kaltinti ir kai kurių brolių vienuolių (vieną jų mintyse vadinu limonadiniu Astijumi), žiniasklaidoje dažnai kalbančių anų laikų komjaunuolių žodžiais. Kartais tai – duoklė tai pačiai hipotetinei žaidimų pasiilgusiai tautai. Tačiau tokios kalbos per nacionalinį radiją ir TV žadina tylų ne vieno šios tautos atstovo priešiškumą: šiaip ar taip, mūsų šalyje Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės. Zanussi duoda pavyzdį, kaip kalbėti apie tikėjimą jo nesubanalinant ir nepaverčiant šou. Tai iš tikrųjų reta.

Metafizinius klausimus taip pat mėgstantis vokietis Tomas Tykweris savo mokytoju laiko kitą didį lenką – Krzysztofą Kieślowskį. Prieš futbolo maratoną LTV (11 d. 23.10) dar suspės parodyti jo ankstyvąjį filmą – 1997 m. sukurtus "Žiemos miegalius". Filmas nukelia į Vokietijos provincijos miestelį kažkur kalnuose. Personažų daug, juos visus kažkas slegia, jie visi jaučia nepasitenkinimą tuo, kaip gyvena, kaip myli. Puikūs žiemos, sniego dengiamo miestelio vaizdai, vieno personažų liga – trumpi atminties "užtemimai" – sukuria įtaigią, metaforų prisodrintą atmosferą. Tykwerio filmų ("Bėk, Lola, bėk", "Karžygys ir kunigaikštytė", "Rojus") pasaulis – tai "kitokių" – neprisitaikiusių prie visuomenę valdančių taisyklių, bet jautrių meilei ir grožiui žmonių pasaulis.

Šią savaitę pagaliau bus galima pasižiūrėti ir normalesnių filmų iš kitos Europos pusės – Rusijos, nes nuo visų milicininkų, seksualiai "susirūpinusių" naujųjų rusų, samdomų žudikų jau ėda rėmuo. TV3 (15 d. 13.05) parodys daug Rusijos stereotipų mėginantį apibendrinti Ivano Dychovično 2002 m. sukurtą filmą "Kapeika". Gaila, bet, ko gero, stilingiausiam šių dienų rusų režisierui nepavyko iki galo įgyvendinti sumanymo, kuris man pasirodė itin vykęs. Mat filmo "herojus" yra liaudies "kapeika" pramintas automobilis "Žiguli", per kelias dešimtis metų įvairiausiomis aplinkybėmis pakeitęs ne vieną savininką.

Nuo pigių liaudžiai skirtų žigulių prasidėjo ir stulbinantis tremtinio ir rusų oligarcho Boriso Berezovskio kelias į milijonus ir valdžią. Berezovskis – ir Pavelo Lungino filmo "Oligarchas" (TV3, 12 d. 20.15) herojaus prototipas. Filmas sukurtas 2002 m., kai Michailas Chodorkovskis dar nesėdėjo kalėjime, kai Romanas Abramovičius dar nebuvo nupirkęs "Chelsea" klubo, bet jau tvyrojo nuojauta, kad Piterio kagėbistai netrukus pradės visus "močit v sortire". Kai išgirstu panašius žodžius, sakomus tiesiai į kamerą neraudonuojant, visada pagalvoju, kur mes dabar būtume, jei lėtai, "žingsnis po žingsnio", būtume ėję iš sovietų imperijos. Erelis Rolandas gal ir toliau būtų DOSAF instruktorius, Viktoras Uspaskichas – suvirintojas, o kandidatas į prezidentus Česlovas Juršėnas CK rūmuose ir toliau rengtų politvalandėles žurnalistams. Gal iš tikrųjų ne kokia nors Amerika, o Lietuva yra neribotų galimybių šalis?

Gal ir gerai, kad Lunginas nekūrė biografinio filmo apie Berezovskį, nors šis (nepaisant visko) – spalvinga ir įdomi asmenybė. Kokios yra biografinio filmo galimybės, akivaizdžiai rodo Julie Taymor "Frida" (TV4, 14 d. 21.45). Tai tipiškas biografinis filmas, nes jo autoriai nori sudėti visą žmogaus gyvenimą, kūrybą ir aistras į pusantros valandos reginį. Paradoksas, bet pasakojimas apie vieną pirmųjų feminisčių tampa pasakaite moteriškų romanų skaitytojoms, kurioms visai neįdomu, kas buvo trumpai kadre šmėkštelėję vyrai ir moterys, kad ir Tina Modotti. Be abejo, Fridą vaidinančios Salmos Hayek ir Alfredo Molinos (jo vaidinamas Diego Rivera "Vinitos" rodytame lietuviškame filmo variante kažkodėl buvo vadinamas Rivjera; tikiuosi, kad TV4 vertėjai bent minimaliai susipažinę su dailės istorija) duetas tikrai puikus. Gal kūrėjai niekuo dėti, kad šių dienų vartotojus pirmiausia domina menininkų erotinis gyvenimas, o ne jų kūryba?

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Skaitytojų vertinimai


3576. kERTUKAS :-) 2004-06-14 13:03
Nuostabūs pastebėjimai politine prasme. LIUKS

3580. Korra Kertukui2004-06-15 08:34
O kur apie kiną?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Vasario

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 25 iš 79 
22:42:02 Feb 28, 2010   
Jun 2007 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba