SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-11-01 nr. 541

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Kaita yra graži4

Muzika 
• Jolanta Vaišvilienė
Nakties teismas "Vargšų operoje"
1
• Į praeitį pažvelgus
• Pasaulio muzikos dienos Hong Konge
• Festivalis "Muzikos ruduo"1
• Spaudžiantys recenzento batai7
• Griežia akordeonų duetas7
• KONCERTAI

Dailė 
• Kristina Stančienė
Kitoks miestas
2
• Monika Krikštopaitytė
"Laisvų" asociacijų principas
2
• Agnė Narušytė
"Nosis" laikui
2
• PARODOS

Literatūra 
• Išviešintos erdvės1
• Mindaugas Navakas in Conversation
• Vytautas Bložė
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Pikviko klubo aistros
1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Du Łozińskiai3
 Kokios pabaisos geresnės3
• Meilės vienatvė Madride ir Maskvoje1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Kinas

Kokios pabaisos geresnės

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tom Tykwer

Jeigu šiandien liksite prie televizoriaus, jus užgrius vampyrų, dvasių, kitų chtoninių bei paranormalių būtybių būriai. Televizininkų tauta, regis, linkusi Visų šventųjų dienai ir Vėlinėms suteikti popsinę dvasią. Nesu kapų ir kapinių garbintojas, bet pasiilgau ramybės ir susikaupimo, todėl šįvakar, matyt, žiūrėsiu per LTV (22.55) Aleksandro Sokurovo 1997 m. sukurtą filmą "Motina ir sūnus".

Kaip ir daugumos Sokurovo filmų, šio tema - mirtis. Mirštanti motina ir sūnus - vieninteliai šio filmo herojai. Jie gyvena visiškai atsiskyrę, apleistame name kažkur pasaulio pakraštyje, kur retkarčiais pravažiuoja traukinys. Tačiau jie nėra vieni - įstabaus grožio gamta atspindi motinos ir sūnaus nuotaikas, susitaikymą su likimu. Fantastiško grožio ir susikaupimo kadrai ilgai lieka atmintyje. Regis, net prisiminimuose juos gali paliesti ranka, ir ant delno liks vakaro rūko lašeliai.

Sokurovas perėmė iš Andrejaus Tarkovskio nelengvą naštą - tęsti rusų filosofinio kino tradiciją. Tačiau vis dėlto nelaikau Sokurovo akademišku filosofu. Jo filmuose glūdintis ilgesys, nerimas, mirties baimė yra labai materialūs, kylantys ne iš apmąstymų, o iš protesto, nesugebėjimo susitaikyti su žmogaus padėtimi ir likimu.

Pastaraisiais metais ir vokiečių (beje, jie pirmieji pastebėjo ir įvertino Sokurovą) kine atsirado savas filosofas. Tai Tomas Tykweris, Lietuvoje pirmiausiai žinomas kaip garsaus filmo "Bėk, Lola, bėk" autorius. Šis filmas buvo pirmas Tykwerio bandymas išversti į popsinės kultūros kalbą Krzysztofo Kieślowskio siužetus ir motyvus. Lola bėgo lenktynes su savo likimu kaip Lindos herojus "Atsitiktinume", tačiau visas Tykwerio pratybas Kieślowskio temomis "vainikavo" šiemet pagal paskutinį Kieślowskio kartu su Krzysztofu Piesiewicziumi rašytą scenarijų sukurtas Tykwerio filmas "Rojus". Viename interviu į klausimą, kuo skiriasi jis ir Kieślowskis, Tykweris atsakė: "Pasakyčiau, kad aš esu dvasingas ateistas, o Kieślowskis buvo tikintis intelektualas".

Šią savaitę dvi televizijos lyg susitarusios parodys du šio didžiąja vokiečių kino viltimi vadinamo režisieriaus filmus: LTV lapkričio 3 d. 20.50 - 1997 m. "Žiemos miegalius", LNK "Snobo naktis" (7 d. 22.30) - 2000 m. "Princesę ir karžygį".

"Žiemos miegalių" veiksmas nukelia į mažą miestuką kažkur kalnuose. Žiema. Viską gaubia sniegas. Filmo herojai - penki labai skirtingi žmonės, kurių likimai netikėtai susipina. Tykweris sujungė šiame filme kelis žanrus - trilerį, melodramą, romansą. Turint omenyje, kad Tykwerio idealas yra Alfredas Hitchcockas, tai gana įdomu, juolab kad jausmai ir kraštovaizdžiai, kurie dominuoja filme, nuteikia gana čechoviškai dramai.

"Princesės ir karžygio" herojai - du keistuoliai: psichiatrinės klinikos seselė (Lolą vaidinusi Franka Potente) ir ją išgelbėjęs jaunuolis - vagis ir šiaip nepritapėlis. Seselė Sisi jo ieško, nes pamilo iš pirmo žvilgsnio. Tačiau norėdama užkariauti vaikiną, ji turės pasiryžti dalykams, apie kuriuos nedrįso pagalvoti.

Tykweris gimė Viupertalyje (man tai pirmiausia Pinos Bausch teatro miestas) prieš 36 metus. Iš pradžių jis dirbo įvairiose kino studijose, kelis kartus nesėkmingai bandė įstoti į Berlyno kino mokyklas. Paskui studijavo filosofiją Laisvajame Berlyno universitete ir dešimt metų dirbo viename klubiniame kine. 1988 m. jis tapo kino teatro vadovu ir planavo repertuarą. Žodžiu, į režisūrą jis atėjo kaip sinefilas, režisieriaus amatą įvaldęs savamokslis.

Filosofiją studijavo ir filmo "Babetės šventė" (TV4, 2 d. 12.05) režisierius Gabrielis Axelis. Šis 1987 m. sukurtas filmas yra pelnęs "Oskarą" ir visuotinį pripažinimą. Sukurtas pagal trumpą Isako Dineseno (Karen Blixen slapyvardis) novelę, filmas sukaupė daugybę galimybių jį interpretuoti. Vieniems tai religinė metafora, kitiems - pasakojimas apie sugebėjimą džiaugtis gyvenimu, tretiems - kūniškųjų malonumų pagarbinimas ir asketiškumo pasmerkimas, dar kitiems - krikščioniškojo ir protestantiškojo religingumo palyginimas ir t.t. Beje, manau, kad visos traktuotės teisingos. Pasakojimas prasideda žavios prancūzės Babetės (Stephane Audran) atvykimu į vieną Danijos salą 1870-aisiais. Ji pradeda dirbti pas dvi pilkas pagyvenusias seseris. Prancūzų virtuvė po truputį padeda atverti suniukusiems ir subiurusiems salos gyventojams kūniškus malonumus, tačiau viso to apoteozė netikėta ir vietiniams. Laimėjusi didžiulį prizą, Babetė atsisako grįžti į savo tėvynę, bet užsisako daugybę jos delikatesų ir iškelia neregėtą puotą.

Kiekvienam savo puota. Filmai kartais pažadina grynai gastronomiškas asociacijas, o kartais - atvirkščiai. Pavyzdžiui, žiūrėdamas į jaunojo "Julijos" gražuolio veidą, kažkodėl prisimenu pačią neišraiškingiausią žmogaus kūno dalį. Gal kaltas jaunojo aktoriaus nesugebėjimas suteikti savo personažui nors krislelį gyvybės? Greičiausiai vis dėlto kalti įžūlūs serialo kūrėjai. Būtų gerai, kad Vėlinių naktį pakiltų iš kapo kuris nors jų įžeistas klasikas ir parodytų, iš kur kojos dygsta. Esu pacifistas ir ne fizinių metodų šalininkas, bet manau, kad su tais piliečiais kitaip susidoroti neįmanoma. Juk atrodė, kad blogiau už "Likimo valsą" negali būti nieko, net ir ne kino ir ne televizijos šalyje Lietuvoje, bet, pasirodo, čia galima viskas. Aišku, tik ne blogiausių lietuviškų filmų maratonas.

Gal todėl vis dėlto sveikiau žiūrėti į įvairias Holivude sukurtas pabaisas nei į aistringus ir klastingus lietuvaičius, kuriuos vaidina net Nacionalinių premijų laureatai. Pavyzdžiui, į žudiką maniaką iš Spike`o Lee "Semo vasaros". Filmą neseniai jau reklamavau šioje skiltyje, bet LTV jį parodys tik lapkričio 5 d. 22 val. "Elito kine".

Ir dar trumpai apie vieną filmą, kurio taip pat patarčiau nepražiopsoti. Pirmiausia tai 1997 m. Curtiso Hansono sukurtas filmas "Los Andželas. Slaptai" (LTV, 2 d. 21 val.). Tai tikra Babetės puota sinefilui ir amerikiečių juodojo kino gerbėjui, mat filmas sukurtas pagal Jameso Ellroy`aus (jo knygos tapo ne vieno juodojo filmo pagrindu) kūrinio motyvais. Negana to - režisierius atkuria ir to kino atmosferą, ir jo stilių, ir net vaidybos manierą. Geriausias pavyzdys - Kim Basinger herojė, kuri atrodo tarsi iš akies traukta juodojo kino žvaigždė Veronica Lake. Basinger partneriai - taip pat vienos žvaigždės - Kevinas Spacey, Russellas Crowe, Guy Pierce`as, Dany DeVito. Be to, "Los Andželas. Slaptai" - tai dar ir puikiai suregztas trileris, ir savotiškas moralitė apie pralaimėjusį idealizmą.

Jūsų - Jonas Ūbis

 

Skaitytojų vertinimai


827. Šarūnas Zombis2002-11-02 22:46
Nors Zombis yra kapinių ir kapų garbintojas, tačiau lapkričio 1 jis paskelbė žmogienos nevalgymo diena ir maitinosi tik vegetariškais patiekalais (gėrė karštą kiaulės kraują ir rijo žalią veršelių mėsą). Ir kodėl Zombis padarė tokį nuostolį tautai, nevalgydamas žmogienos ir nemažindamas žmonių giminės? Kadangi buvusi Baltijos tv ryžosi 4 Soavio filmo Dellamorte Dellamore projekcijai. O tai vienas iš 2 paskutinių Zombio matytų filmų, privertusių nemiegoti visą naktį (kitas - azijietiškas Rikša).4 kartą žiūrint, filmas tampa Zombiui beveik autobiografiniu. Filmas labai makabriškas, bet stilingas. Puikus R. Evereto vaidmuo, turbūt niekada neužmiršiu, kaip jis pakabino gražią našlę, atėjusią į jo prižiūrimas kapines aplankyti savo mirusio vyro kapo, nekreipusią dėmesio į jo pasakas apie namelį ir uždarbį, o užkibusią tik dėl jo rūsio, pilno lavonų. Šis filmas - tikra duoklė Lovecraftui ir Poe, kaip, beje, ir praeito penktadienio J. Carpenterio Beprotybės nasrų projekcija (kurią Zombis matė ansčiau, todėl dabar jau 5 kartą nesiryžo žiūrėti). Poe ir Lovecrafto kūrybos ekranizuoti neįmanoma(na, gal pas Bunuelį ir hameriuose galima kažką tokio pajausti), galima tik duoklę jiems padaryti. Ir Carpenteris, po eilės beviltiškų filmų pastatė naują šedevrą. Labiausiai nepamirštama scena - kuomet Neilo herojus sėdi beprotnamyje ir iš garsų išorėje suvokia, kad išoriniame pasaulyje vyksta kažkas baisaus, visi žudo vienas kitą,tačiau jo kamera jį apsaugo,storos durys atlaiko smūgius. O paskui viskas aprimsta ir jis gali išeiti vėl lauk,ramiai nueiti į kiną, pasijuokti, nors ir beprotišku juoku... Būtent taip įsivaizduoju šarvuotų kioskų respublikos ateitį po 15 - 20 metų... Na, o kol kas belieka svajoti, gal tv parodys dar kokį kitą Soavio filmą.

830. klausimas2002-11-03 13:45
Misteri Zombi, ar jus narve siuo metu, ar laisveje?

834. nuogirda2002-11-04 14:33
jis po 15-20 m. iseis i laisve...ir pastatys sarvuotu kiosku respublika

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Vasario

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 29 iš 83 
22:26:44 Feb 28, 2010   
Jun 2007 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba