SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-11-17 nr. 731

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rita Mikučionytė
Kas nežino paminklo Žemaitei?
1

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Spinduliuojanti Mozarto muzika
2
• Rita Nomicaitė
Atgijusi nacionalinė opera
• Darius Kučinskas
Studijuojant M.K. Čiurlionio palikimą
• Tęsiant paskyrimų W.A. Mozartui seriją
• „Grafaitė Marica“ Kaune1
• „Birutės“ šimtmetis paminėtas Miko Petrausko gimtinėje
• Lapkričio „Bravissimo“ – ne tik apie „Salomėją“
• Tarptautinių konkursų laureatų pagerbimas1
• KONCERTAI

Dailė 
 Tarp pozityvo ir negatyvo 1
• Ieva Koncytė
Tapyba ženklais
• Eglė Deltuvaitė
Teigiamos tendencijos
• Jurga Armanavičiūtė
Nauji grafikos formatai
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Goda Dapšytė
Apgaulinga namų židinio šviesa
• Valentino Masalskio „Aš, Fojerbachas“
• Įvertintas aktorius Vladas Bagdonas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Patinka tyrinėti savo galvos žemėlapį
• Lena Endre iš arčiau
• Nematomi drambliai1
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Agnė Narušytė
Kultūra miesto kanalų labirintuose
1

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Peliukas nusitašė
5

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Tarp pozityvo ir negatyvo

Igoris Piekuras (1935—2006)

[skaityti komentarus]

iliustracija
S. Šimkaus nuotr.

Su Igorio Piekuro kūryba susipažinau paauglystės metais, labiau pradėjęs domėtis menu. Vartant nušiurusius „Kultūros barus“, „Dailę“ ar tapybos albumus, tarp nespalvotų reprodukcijų, purvinai pilkšvų tradicinių lietuvių tapybos darbų netikėtai sušmėžuodavo kažkas visai kita – aiškiu piešiniu, fotografiškai preciziška tapymo maniera, globaliomis temomis pasižymėję kūriniai. Jo tapyba išsiskyrė programiška „provakarietiška“ orientacija. Gyvendamas už geležinės uždangos, I. Piekuras kūrė taip, tarytum jo studija būtų ne Vilniaus senamiestyje ar Užupyje, o Niujorke, Londone ar Romoje.

Kalbant apie šio tapytojo vietą Lietuvos dailės istorijoje, galima paminėti ne vieną punktą, kuriuo jis buvo novatoriškas, atstovavo vietiniam avangardui ir laužė nusistovėjusius stereotipus. Vietiniame kontekste jis vienas pirmųjų pradėjo tapyti fotorealistiškai. I. Piekuro dėka susiformavo gana siaura, tačiau tautinę dailės mokyklą kitokiomis išraiškos priemonių ir ikonografijos galimybėmis ženkliai praturtinusi lietuviškojo fotorealizmo terpė. 8-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje – 9-ajame dešimtmetyje pasirodė A. Švėgžda, A. Puipa ir daugelis kitų. I. Piekuras buvo vienas ankstyviausių – tarp tų, kurie „pralaužė ledus“. Po jo kadravimas, fragmentavimas, aiškus piešinys ir kiti tapyboje ar grafikoje sušmėžavę fotografiškumo aspektai jau nebebuvo naujiena.

Nuo pat savo kūrybinės karjeros pradžios menininkas sąmoningai rinkosi fundamentalius, tuo metu visame pasaulyje ypač aktualiais tapusius, su ekologija, kosmosu, karu, medicina susijusius motyvus. Chruščiovinio „atšilimo“ laikais panašios temos skatintos sovietinių funkcionierių, tokiu būdu bandyta deklaruoti „tarybinių dailininkų pilietinį sąmoningumą ir budrumą“. I. Piekurui šiukšlynų, kosminių laivų ar operacinių ikonografija buvo ne numesta iš viršaus. Savo objektus jis vaizduodavo be patoso ar pseudosakralizavimo. Kompozicijose dominuodavo stipriai išreikštas paties menininko santykis su personažais, akcentuotas subjektyvusis aspektas. Lagerius, operacines ir šiukšlynus kūrėjas tapydavo taip, tarytum tai būtų jo paties patirta ir išgyventa (dažnai taip ir būdavo), o ne perskaityta iš knygelių ar nuklausyta iš svetimų pasakojimų. Galima prisiminti chrestomatinius I. Piekuro darbus karo tema: „Mano prisiminimai apie karą“ arba „Berniukas, žaidžiantis karą“. Juose šiurpūs Antrojo pasaulinio karo fragmentai pateikti per individualios patirties prizmę.

Nuo vaikystės man bene labiausiai įstrigę keli darbai. Pirmas – tai operacinę ar anatomijos paskaitą vaizduojanti drobė, kurios pirmame plane iki raumeninių audinių išpreparuotu antropomorfiniu pavidalu ir prie laku blizgančio stalo posėdžiaujančia baltachalačių žmonių kompanija. Ši moderni variacija rembrantiška anatominių užsiėmimų tema sukrėtė kraupiai dokumentišku, somnambulišką ligoninių ir kitokių medicininių įstaigų atmosferą tiksliai užfiksavusiu įtaigumu. Panašiai ir asambliažiškame „Sąvartyne“ vienodo sugestyvumo pasiekta perteikiant užsistovėjusių, jau pradėjusių trūnyti buitinių atliekų medžiagiškumą ir jų skleidžiamą tvaiką (perteiktą keliais drąsiais juodo dažo potėpiais iki skausmo spengiančio vaiskiai žydro dangaus fone). Tai atskleidžia dar vieną I. Piekuro, kaip novatoriaus, bruožą. Savo kūryboje jis eksperimentuodavo ir bandydavo naujas išraiškos priemones. Menininkas priklausė nebijančių klysti žmonių kategorijai. Jis nuolat keisdavosi, iš klaidų ir nesėkmių darydavo išvadas, jas kūrybiškai panaudodavo. Sovietmečiu, kai dominavo socialistinį „rūstųjį“ dekoratyvumą arba tautinį ekspresionizmą eksploatavę kolegos, I. Piekuras atstovavo fotorealizmui ir darė oficialiuose sluoksniuose netoleruotus asambliažus. Politinių ir kultūrinių permainų laikotarpiu, paskutiniais metais, dailininkas sugebėjo derinti instaliacijas, akcijas ir tradicinius peizažus, natiurmortus. Kartu tapė paradinio, saloninio portreto žanrams artimas kompozicijas.

I. Piekuras atstovavo tai menininkų grupei, kurią dabar linkstama vadinti nonkonformistine ar seminonkonformistine. Sovietmečiu oficialiose parodose dailininkas eksponuodavo su tuometine ideologija nieko bendra neturinčius darbus. Menininkas pasirinko stovėjimo šiek tiek nuošaliau kelią. Atrodė, kad I. Piekuras buvo ne sovietinio bloko valstybės, o viso pasaulio pilietis. Jis labiau rūpindavosi tuo, kas vyksta svarbiausiuose meno, mokslo ir politikos centruose, o ne provincialioje aplinkoje.

Pastaraisiais dešimtmečiais, intensyvios meno komercializacijos laikotarpiu, angažavosi kaip individualios meninės aplinkos savojoje kaimo sodyboje kūrėjas. Pagrindiniais jo kūrybos objektais tapo dzūkiškos Kuršių kaimo sodybos aplinka: gyventojai ir augalai. Lyg iš šeimyninio albumo atkeliavę žmonės, intymiai nutapyti gėlių žiedai, sentimentalūs kraštovaizdžio fragmentai išsiskyrė ta pačia ankstesniems kūrybos tarpsniams būdinga ir ne vieną gluminusia subjektyvumo doze.

Dar reikia pasakyti, kad I. Piekuro kūryba dažnai būdavo jo dialogo ir bendradarbiavimo su žmona Marija Terese Rožanskaite rezultatas. Abu juos jungė abipusis, simbiozę primenantis ryšys, analogiški plastiniai elementai, motyvai, pasaulėžiūra, galiausiai elementari tarpusavio pagalba. Atmintyje velionis toks ir išlikęs – šypsodamasis, gerai nusiteikęs bendroje studijoje padeda rengti M.T. Rožanskaitės instaliaciją.

iliustracija
Igoris Piekuras. „Piliarožės“. 2006 m.

Tiesiogiai fotorealizmo nulemtas „firminis“ I. Piekuro tapybos ženklas buvo į vieną struktūrą kompoziciniais ir siužetiniais ryšiais sujungtos pozityvinio bei negatyvinio vaizdo plokštumos. Dailininkas ypač mėgo pastarąsias. Labai sugestyviomis galima laikyti tas drobes, kurių asketiškai monochrominiuose fonuose pamėkliškai lyg mėnesienos nutvieksti sušvyti į žiūrovus atvirai žiūrintys veidai, gestikuliuojančios, judančios figūros ar sustingę peizažai. Pavyzdžiui, melsvai violetiniai, vertikalios juostos perkirsti „Fragmentai“ (1984 m.) su dviem gatve einančiais žmonėmis. Galima sakyti, kad autorius buvo netgi ne fotorealizmo, o „negatyviojo“ realizmo atstovas, nes naudojosi ne nuotraukomis, o tik ką išryškintomis fotojuostelėmis. Šis momentas ypač išryškindavo baimės, negandos nuojautas (dar prieš kelis dešimtmečius Alfonsas Andriuškevičius nurodė, kad tai bene svarbiausios I. Piekuro kūrybos savitumą lėmusios kategorijos). Kitas dalykas, kad vienoje visumoje sujungdamas pozityviojo ir negatyviojo vaizdų iliuzijas autorius metaforiškai įtraukdavo į kūrybinį procesą ir žiūrovą. Tik šio akyse, smegenyse dualistinis vaizdas tapdavo baigtiniu rezultatu.

Pastaruoju metu vykusiose I. Piekuro retrospektyvinėse parodose iš naujo atradau jo peizažus. Kraštovaizdžiai yra iki skausmo jautrūs, nutapyti skaidriu, akvareliškai permatomu, iš vidaus švytinčių dažų sluoksniu. Santūrios, ramios kompozicijos be jokių papildomų komentarų teigia gamtos tobulumą ir amžinybę, subtiliai perteikia vėlyvo rudens ar ankstyvo pavasario atmosferą. Kitas dalykas, kad šiuose tradiciniam žanrui atstovaujančiuose darbuose I. Piekuras, kaip visada, buvo novatoriškas. Dėl didesnio įtaigumo jis vartodavo ne tik įvairius koliažo, asambliažo elementus, pavyzdžiui, radikalų plėšymą, draskymą, net paviršių deginimą (šių aspektų ištakas galima sieti su pokariniu europietiškojo ekspresyvaus abstrakcionizmo judėjimu ar net beat generation kartos mentalitetu). Ši kūryba yra tikra modernizmo technikų ir išraiškos priemonių enciklopedija. Kita vertus, stipriai angažuotais sugestyvaus purizmo, konceptualizavimo matmenimis I. Piekuro kūryba gali būti idealu jau gerą dešimtmetį lietuvių tapybą bandantiems atnaujinti kolegoms.

Kaip ir visas mirtis, I. Piekuro žemiškojo gyvenimo pabaigą ženklino mįslingi ženklai, keisti atsitiktinumai. Tarytum atsisveikinimas su žiūrovais buvo Vilniaus rotušėje surengta dar šiais metais nutapytų darbų paroda. Daugelyje jų vaizduotos gėlės. Daugelis parodą įvardijo kaip „paskutinę“. Keisčiausia tai, kad laidotuvės vyko būtent paskutinę jos dieną. O ir šis straipsnis turėjo būti parodos recenzija, o ne menininko nekrologas…

Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis dailininkas skubėjo fiksuoti jį supusią aplinką, išreikšti jį kamavusį skausmą ir baimes. Jis buvo kaip niekada laisvas ir įdėmus. Peršasi mintis, kad anksčiau I. Piekuras vaizdus kurdavo ant nespalvotos juostos (geriausiu atveju atsargiai paspalvindavo ant viršaus, naudodamas gana santūrią spalvinę gamą), kruopščiai sureguliuotu fotoaparatu, o dabar į aplinką žvelgta per visaip judinamos ir pačias ryškiausias spalvas bandančios pagauti kameros akį. Pasitelkus smulkiausias detales siekta suvokti esminius dalykus. Pozityvo ir negatyvo santykis kaip niekada buvo užaštrintas. Realybę tiesiogiai atitinkantis atvaizdas nutviekstas akinamos šviesos, jam priešingas paskandintas aklinoje tamsoje. Pirmasis nutapytas virtuoziškai laisvais, akvareliškai skaidriais potėpiais, antras – užteptas negyvu dažo sluoksniu. Kardinalus dualizmas, dviejų pradų opozicija matyti ir pasirenkant objektus. Laikinumą įkūnijusios geltonos, raudonos gėlės, mirguliuojantys jų žiedlapiai kontrastuoja su juodomis langų rėmų kryžmomis (kurias galima interpretuoti kaip tiesiogiai deklaruotą krikščioniško kryžiaus, t.y. Prisikėlimo, simbolį) arba gūdžiomis dėmėmis (tarytum išreiškusiomis visatos šaltį ir netektį). Šios priemonės pačiam elementariausiam natiurmorto žanrui, paprastiems augaliniams motyvams suteikia skausmo ir liūdesio, pastangų išlikti ir nevilties potekstę.

Paskutiniaisiais metais vėžys nenumaldomai ardė žmogiškąjį I. Piekuro kūną. Kaip menininkas, jis nepasidavė iki galo. Valingai tapė ir gyveno menu. Net paskutinėmis gyvenimo dienomis planavo tapyti parodos atidarymo metu gautas lelijas. Deja, rankos jau neklausė…

Skambės patetiškai, tačiau didžiausią nemirtingumą kuriantiems žmonėms suteikia ne fizinis matmuo. Įspūdingiausia, kai meno pagalba suformuluoti pasaulio regėjimo principai tampa visuotiniais. Tada atrodo, kad menininkai patys įsikūnija savo darbuose. Velionio mirties dieną būdamas gamtoje ir žiūrėdamas į vaiskiame danguje ažūriškai mirguliuojančias smulkias medžių viršūnių šakeles pagalvojau: „Visai kaip I. Piekuro tapyboje“. Manyčiau, kad tai geriausias kūrėjo ir jo darbų įvertinimas.

Vidas Poškus

 

Skaitytojų vertinimai


8954. eos2006-11-23 16:02
Graziai parasei, Poskau. Jaudinanciai.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Vasario

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 24 iš 78 
21:52:09 Feb 28, 2010   
Jun 2007 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba