Balkanai pirtyje

„Pažadėk man!“

...Idiliškame serbų kaimelyje gyveno kartą senelis ir vaikaitis Canė. Jie žiūrėdavo televizorių, ir skambant Sovietų Sąjungos himnui senelio (Aleksandr Barcek) skruostais riedėjo ašaros. Vaikaitį (Uros Milovanovic) labiau domino kitokie vaizdai, pavyzdžiui, didelės kūdroje besimaudančios mokytojos (Liljana Blagojevic) krūtys. Mokyklą, kurios vienintelis mokinys buvo Canė, uždarė, o inspektorius net norėjo išsivežti gražuolę mokytoją. Bet ši liko ištikima Canės seneliui, kuris jos kratėsi taip energingai, kad galėjai net įtarti kažką negera. Kartą cerkvę remontuojantis senelis pajuto, kad artinasi mirtis. Ir vėl apsiliejo ašaromis, tik jau dėl vaikaičio ateities. Todėl išsiuntė Canę į miestą, kad šis parduotų karvę Svietką, nupirktų ikoną, suvenyrą ir susirastų žmoną. Kol vaikaitis negrįš, senelis pažadėjo nemirti.

Mieste Canė sutiko banditų ir išsigimėlių, kurie džiaugiasi jų šalyje įsigalėjusia demokratija ir rengiasi statyti verslo centrą – bokštus dvynius. Kol verslo centras dar nepastatytas, banditai žudo, reketuoja ir prasmingai leidžia laiką nuosavame viešnamyje. Tiesa, svarbiausiam banditui (Miki Manojlovic) moterų lyg ir nereikia – jį patenkina katės, kalakutės, žodžiu, jis labiau myli faunos atstoves. Jo adjutantas net pasigviešia gražuolės Svietkos, bet šią išgelbėti Canei padeda staiga atsiradę pusbroliai. Mieste viskas šlykštu, bet šioje Sodomoje ir Gomoroje Canė pamato saulės spindulį Jasną (Marija Petronievic). Banditai spaudžia jos mamą parduoti mergaitę į sekso vergiją. Canė nusprendžia išgelbėti Jasną ir kartu su ja grįžti į kaimą pas senelį.

Naujausią Emiro Kusturicos filmą „Pažadėk man!“ („Zavet“, Serbija, Prancūzija, 2007) gali tik perpasakoti, nes jis visai neskatina ieškoti kokių nors gilesnių prasmių. Čia karaliauja vulgarybių ir banalybių karnavalas – nepadorių gestų, užuominų gali vežti karučiu. Akivaizdu, kad kurdamas karikatūrišką korupcijoje ir nusikaltimuose skendinčios šiuolaikinės Serbijos vaizdą režisierius norėjo parodyti didelę, riebią ir nedviprasmišką špygą Europos biurokratams, žmonių teisių gynėjams ir kitokiems idealistams, tikintiems, kad ši šalis dar gali būti normali. Kusturicai, matyt, artimesnė Rusijos prezidento Putino reklamuojama „suvereni demokratija“. Ar ne todėl filme atsirado ir mėgstamą prezidento filmą „Sala“ primenantys epizodai? Pavyzdžiui, senelis lieja varpą, o išliejęs kartu su mokytoja kelia jį aukštyn, kad šviesūs garsai užlietų tėvynės dangų. Bet šiame danguje visą filmą skraido nesėkmingai cirke iš patrankos iššautas Betmenas. Kam jis reikalingas režisieriui, nelabai supratau. Gal tai tik dar vienas absurdo ženklas? Dar viena špyga, tik jau fantasmagoriškos poezijos ir tragikomiškos gaidos vis dar besitikintiems ištikimiems Kusturicos žiūrovams?

Karnavalo stichija taip pagauna režisierių, kad šis jau nebegali atsispirti žmogiškos ir materialios degradacijos žavesiui. Todėl skambant režisieriaus sūnaus (jis vaidina ir milžiną pusbrolį) Striboro sukurtam „bumčikui“ (kur tie laikai, kai Kusturicos filmus užliedavo jaudinantys Gorano Bregovičiaus muzikos garsai?), ekrane keičiasi įvairiausios karikatūriškų idiotų atmainos, griūva namai, šaudo kulkosvaidžiai, kitokie ginklai ir materijos naikinimo aparatai. Viskas filme yra laikina, kvaila, bjauru, visur karaliauja chaosas, bet ką tame chaose veikia Dievas ir Šventasis Nikolajus, taip ir nesupratau. Bijau, kad Kusturica taip pat atsakytų miglotai, nes jo filme šventikai geriau skaldo antausius ir laužo žandikaulius, nei skelbia amžinas tiesas. Regis, Kusturica neabejoja tik seksu ir stebuklinga dauginimosi galia. Todėl jis atiduoda sekso galią teigiamiems herojams, o neigiamus paprasčiausiai kastruoja arba užpjudo aistringais šernais. Todėl ir seneliui, ir vaikaičiui pabaiga tikrai laiminga: senelis veda aistringa mokytoją ir vietoj laidotuvių pasirenka vestuves, o Canė pakeliui į kaimą sugundo gražuolę Jasną. Jų vestuvės taip pat įvyks sulaukus laimingos filmo pabaigos. Ką subrendusi mergina įžvelgė vis dar vaikiškoje Canės povyzoje, nesupratau. Supratau tik, kad Kusturica, kaip ir buvęs lietuvių premjeras Brazauskas, labai atlaidžiai žvelgia į paauglių norą gyventi pilnavertį seksualinį gyvenimą.

Suprantu, kad mano pretenzijos Kusturicai kyla iš ankstyvųjų jo filmų prisiminimų. Kusturica pasikeitė, nors vis dar naudojasi išoriniais savo stiliaus atpažinimo ženklais. Toks įspūdis, lyg po rafinuotų fantasmagorijų jis panoro atsipūsti ir sukurti kažką panašaus į „Ameriką pirtyje“. Režisierius turi teisę keistis ir eiti savo keliu. Gaila, bet kartais tas kelias baigiasi aklagatviu.

Živilė Pipinytė