tylos meistras
tūkstantį metų stebi
rasos lašą
ant stalaktito smaigalio
pro urvo angą
teka ir leidžiasi
saulių pasauliai
mėnesienų mėnuliai
kartais sugirgžda
galaktikų dantračiai
lyg džinas iš butelio
išlenda mistiškas rūkas
(taurų kardų žvangesį
išniekino mažiau taurios
kovos formos)
bet čia tyla
didesnė už didelę rožę
užpildančią visą visatą –
tylos meistras stebi
lašą kuris gaubiasi bet
neišsigaubia – krenta bet
nenukrenta – auga bet
neprinoksta – tik
viską atspindi –