ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-07-15 nr. 805

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (33) • REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Jaustukai, kištukai, archetipai... (29) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie kelionių ir vaizdų netobulumą (19) • -gk-. Sekmadienio postilėALGIMANTAS MIKUTA. EilėsBRYAN APPLEYARD. Šviesai blėstant (1) • AUŠRA PAŽĖRAITĖ. Dešimties Dievo įsakymų mitas (1) • SIGITAS GEDA. Skaitalai – pelėmsVALENTINAS KLIMAŠAUSKAS. Tapimas savimi: 2006 metų odisėja (1) • SARA POISSON. Sėdintis žmogusCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (1) • GYVENTOJAS. GyvenimasAUSMA CIMDIŅA. Beatričės kilmėSu dailininke RAMUNE VĖLIUVIENE kalbasi JUOZAS ŠORYS. Vešliosios protėvių pievos (9) • VIKTOR LAPICKIJ. StopLAIŠKAI (301) •

Jaustukai, kištukai, archetipai...

REGIMANTAS TAMOŠAITIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ben Shahn. Abėcėlė. 1954

Mano mintys darėsi vis keistesnės labai nepastebimai. Aš nuprotėjau pats to nesuvokdamas, gal per kokius dešimtį metų. Ne staiga, o kažkaip laipsniškai. Tai prasidėjo nekaltais nusišnekėjimais, gilinantis į save, mėginant išsiaiškinti vienus ar kitus gyvenimo reiškinius, nuo kvantų fizikos iki idėjų metafizikos, ir visiškai pamirštant tikrų žmonių gyvenimą. Iš pradžių kliedėdavau sąmoningai ir būdraudamas, vėliau kliedesiai persikėlė ir į sapnus, kur iki tol jausdavausi pakankamai saugiai ir laisvai.

Taigi užmigęs ne ilsiuosi po dienos kliedesių, bet toliau sapnuoju visokius varginančius dalykus. Štai kalbu kažkokiai auditorijai paskaitą religijų istorijos tema, visiškai tai paskaitai nepasiruošęs. Sakinys po sakinio įsitempęs kuriu prasmingą tekstą, o auditorija neskubėdama jį užsirašinėja. Užsirašo sakinį ir laukia kito. Tarytum valgytų mano mintis, dorotų mano garuojančias smegenis. Dabar turiu jai pasakoti apie laiką, apie įvairias laiko sampratas ir jų teologines implikacijas.

Susikaupęs aiškinu, kad žmogaus gyvenimas yra nedaloma visuotinio laiko dalis, taigi ir būties dalis. Žmogus yra būtiškas, labai tikras savo laikiškumu. O kas yra tikra, tas yra šventa, – aiškinu įsitempęs, akies krašteliu stebėdamas save – ar jau kliedžiu, ar dar ne. Gyvendamas savo gyvenimą žmogus neva pasireiškia kaip pasaulinio laiko judėjimas, todėl jo buvimas yra absoliučiai sakralus. Gyvendamas gyvenimą žmogus absoliučiai sutampa su dieviškumu. Kas gyva, tas dieviška. Kas nebegyva – taip pat dieviška, tik to jau nebežino. Palaimingas nežinojimas...

Čia staiga prisimenu, kaip dukra mane smerkė dėl daugtaškių vartojimo: tu jau visai nukvakai? Tie tavo kvaili daugtaškiai – iš kur toks seilėtas jausmingumas? Gėda!

Tada pakrikęs pagalvojau – iš kur ji tokia autoritetinga? Kaip čia mes susikeitėme prioritetais, kompetencijomis, reikšmėmis? Bet dabar dukra mano sapne nedalyvauja, o ši auditorija daugtaškių nemato, punktuacijos ženklai jai nesvarbūs, ji skverbiasi tik į mano pulsuojančias smegenis.

Taigi gyvenimo prasmė – būti gyvam ir žinoti savo buvimą, daugiau jokios prasmės nėra ir būti negali, visa kita – asmeniški atsitiktiniai tikslai, kylantys iš laikino kūno poreikių, iš vidinio žmogaus nerimo. Todėl žmogus turi atitinkamai vertinti visus savo veiksmus, visuomet prisiminti, kad yra gyvas, suvokti savo gyvenimą kaip dieviškąjį buvimą, o visus savo darbus laikyti auka, daryti juos šventai nusiteikęs, kaip padėką už gyvenimą, už būtį. Nes jam duotas laikas yra ne jo paties kūrinys, o būties dovana; tik žmogiškieji darbai, kuriais jis užpildo jam duotą laiką, yra jo buvimo liudijimas. Savo darbais žmogus užpildo šventąją būties erdvę, todėl jie turi būti teisingi, dori. Toks atseit esąs laiko ir žmogaus gyvenimo ontologinis ir etinis santykis, aiškinu auditorijai šias elementarias, bet sunkiai formuluojamas tiesas. Jos burbuliuoja mano burnoje kaip vanduo.

Kalbu ir pats netikiu nė vienu savo žodžiu. Man atrodo, kad visas šias mintis pakuždėjo pats velnias. Tačiau mano prievartiniame pranešime esama ir labai daug vertingų pasakymų, – jie visi sudaryti iš žodelių taigi, kadangi, todėl, nes, taip pat iš jungtukų ir kištukų. Tai labai prasmingos kalbos ir kūno dalys.

Svarbiausia yra ne turėti minčių, bet sugebėti jas kažkaip sujungti – tokia protavimo esmė. Protas yra samprotavimas, minčių judėjimas, o ne kažkoks sustingęs būvis. Juk minčių visuomet bus, jų neatsikratysi net norėdamas, bet kaip jas dorai sujungti – štai kur klausimas. Dora yra tvarka ir gyvenimas, nedora – chaosas ir sielvartas. Tik kažką jungdamas įsijungi į kažkokią visumą, kurią formaliai vadiname gyvenimu. Nors iš tiesų tai tik užsitęsęs sapnas. Pats gyvenimas nemąstomas, tik sapnuojamas, nes mintis jo neaprėpia. Jo ir nereikia mąstyti, jis pats mąsto save mūsų pabiromis mintimis. Visos mūsų mintys sudaro gyvenimo mozaiką, o mes savo gyvybe esame tik jungiamasis audinys.

Štai kodėl tokie svarbūs jungtukai, tokia graži jų paskirtis. Kas liktų iš visų taurių ir aukštų idėjų, jeigu jų niekas nesujungtų. Tikriausiai niekas nesupranta, kad tie jungtukai nė velnio nejungia, kad jie nori egzistuoti savarankiškai, patys sau...

Svarbiausias, tiesiog gyvybinis reikalas – jokiu būdu nesutapti su jokia baigtine mintim ir netapti statišku dydžiu. Žmogus šiame pasaulyje yra tik jungtukas ir kištukas. Tik šaukštelis ir kaištelis. Jis išsipildo tik susijungdamas. Negalėdamas susijungti, žmogus kenčia.

Negalėjimas susijungti – tai statiška būsena, tapatybė, o absoliuti tapatybė, galutinis sutapimas su savimi yra mirtis. Apie mirtį mes nenorime kalbėti net sapnuodami. Nes mintis jos nepagauna. Gyvo žmogaus jo pasisakymuose reikėtų ieškoti ten, kur klesti veiksmažodis. Daiktavardis – tai jau negyvas žmogus. Daiktavardis reiškia visišką sutapimą ir nenorėjimą keistis. Kol gyveni, privalai kažką mąstyti. Mąstai apie daiktus, kad su jais nesutaptum; daiktai ir daiktavardžiai reikalingi tik tam, kad į juos atsispirtų mintis, atsiremtų sąmonė. O mąstymas apie mąstymą – pats painiausias reikalas, kuris dažniausiai baigiasi proto pakrikimu. Nes jis, neberasdamas, į ką atsiremti, sumąsto ir suvalgo pats save. Apie save nėra ko mąstyti, savyje nieko nerasi, kad ir kaip ieškotum. Jau minėjau, kad svarbiausia yra visokios jungtys, o ypač – jaustukai ir kištukai.

Ištrauk kištuką iš lizdo, ir tavo lemputė užges. Niekam nebešviesi, ir niekas tavęs nemylės. Būsi pats sau kaip daiktas savaime, niekam nereikalingas, liūdnas ir vienišas.

Sapno metu itin smarkiai atsipalaiduoja visos gyvenimo jungtys, viskas trūkinėja, todėl taip smarkiai ir stengiuosi miegodamas mąstyti, kad kaip nors išlikčiau. Žinau, – jei nustosiu regzti visas tas minties nesąmones – manęs tuoj pat nebeliks. Todėl mano sapnas – be galo įtemptas. Tai egzistencinė ribinė situacija.

Žinoma, galima tiesiog šiaip sau miegoti nieko nesapnuojant ir nerišant, bet tokią dievišką būklę pasiekti nėra lengva – kai esi toks pabiręs, nerišlus ir nervingas. Jeigu mintys stipresnės už tave, jeigu jos net užmigus nepasiduoda, privalai jas tvarkyti, rišti, jungti save į visumą.

Todėl sakinys po sakinio plėtoju temą, vis pasižiūrėdamas į auditoriją, ar dar ji tebėra vietoje (nors ta vieta – visiška tuštuma), žvalgausi į didelį laikrodį, nors čia nėra nei laikrodžio, nei laiko. Sapnų trukmė – neišmatuojama, bet įtempus sąmonę ją galima ištempti, padidinti. Kuo daugiau sumąstai laiko, tuo didesnis tas laikrodis. Su siaubu suvokiu, kad paskaitos laiko likę dar labai daug, laikrodis nepaprastai didelis, o po šios paskaitos laukia dar kelios paskaitos. Neištvėręs šitokios proto painiavos, prabundu. Užrašau viską, ką susapnavęs, nes būdraudamas tokių metafizinių įžvalgų jokiu būdu neišmąstyčiau ir neturėčiau apie ką kalbėti per paskaitas.

Be to, užrašinėjimas mane ramina. Kai rašau, tas mano rašymas viską sustato į vietas, o sapno turinys net man pačiam atrodo lyg sveiko proto požymis. Geriau jaučiuosi, suteikdamas savo iracionalioms būsenoms logišką gramatinę formą. Užmigęs esi lyg koks beformis juslingumo gumulas, o kai atsibudęs imi rašyti, visos tos nesąmonės nukrenta ant popieriaus ir atrodo iš šalies kaip prasmingi samprotavimai. Trūksta tik formalaus mokslinio aparato, bibliografinio aprašo, ir galėtų būti puikus įvadas į puikią disertaciją.

Pavargęs nuo rašymo užmiegu, vėl matau keistus dalykus, regiu kažkokias erdvias patalpas su dalykiškais žmonėmis, kažkokią intelektualią pusnuogę labai laisvo elgesio moterį. Kartais sapnuose mane aplanko visokių ištvirkėlių archetipai. Žinoma, tai ne mano išmonė, o kolektyvinis, žmonijos man primestas palikimas. Atseit kultūrinis paveldas.

Kodėl ta moteris laisvo elgesio? – klausiu savęs, nes čia daugiau nieko nepaklausi, niekas neatsakys – archetipai juda kaip robotai, neatsižvelgdami į mano pageidavimus ir nenorėdami komunikuoti su manimi racionaliu, civilizuotu būdu.

Moteris yra laisvo elgesio – nes jos marškinėliai laisvai kabo. Kartais ji atrodo nuoga, kartais – ne. Man patinka, kad taip laisvai kabo, tarytum plevėsuoja. Man vėl norisi mąstyti daugtaškiais... Jaustukais, kištukais ir mygtukais... Taip gimsta kažkoks spontaniškumas, jaučiu judesio laisvę. Laisvo elgesio moteris prisigrūda prie mano stalo, stovi čia su kitais archetipais ir žiūri, nieko nesakydama. Aš nesuprantu, ko jai reikia. Imu muistytis, bet mano rankos ir kojos lyg sumazgytos, o liežuvis – nežinia kur pasidėjęs. Kur turėtų būti, jo nėra, ten išaugę kažkas kita, kažkoks kištukas. Tai irgi ateina iš archetipų pasaulio, kuris yra individą luošinanti kolektyvinė nesąmonė.

Tada prasideda nenormalūs dalykai: toji laisvo elgesio intelektuali moteris, tarytum kokia inkvizitorė, ima manęs klausinėti visokių keistų dalykų, – lyg testuodama mano protinius sugebėjimus, reikalaudama mąstyti vienu metu logiškai ir kartu paradoksaliai. Pavyzdžiui, kiek dienų yra tarp dvejų metų, koks yra dviejų tūkstančių trijų šimtų penkiasdešimt keturių žmonių apetitas ir panašiai. Į šiuos klausimus atsakinėdamas turėdavau įtempti protą ir atsakyti ne tik išmintingai, bet ir – prisitaikydamas prie klausimo stiliaus bei klausiančiosios aprangos – šmaikščiai, žaismingai. Jaučiausi kaip kokia intelektuali beždžionė iš tų beprasmiškų mokslinių konferencijų, kur žmonės susirenka blevyzgoti apie būties ir kalbos šventenybes. Buvau tarytum prievartaujamas man visai nepriimtinu – intelektualiniu būdu.

Paskui prasidėjo dar trumpesni klausimai-testai: visatos laikas? Atsakau: judėjimas. Visatos laikas yra daiktų judėjimas, o laikas kaip toks yra žmogaus galvoje, – kaip idėja, kaip apriorinė forma. Ir panašiai, kol visa tai mane supykino. Buvo vis sunkiau ir sunkiau jungti mintis, apėmė baimė, kad kurioje nors vietoje jų nesugebėsiu sujungti ir prasmegsiu tuštumoje. Tarpas tarp dviejų minčių gali būti pražūtingas. Nusprendžiau staigiai keisti vaidmenis ir stilių, todėl nuo metafizikos šokau prie teologijos. Nes klausinėti, kamantinėti privalėjau aš, o ne ji.

– Pasakyta: veiskitės ir dauginkitės, o tu ką čia darai! – surikau neištvėręs. – Maskatuoji savo marškinėliais ir tabaluoji liežuviu!

Į tai ji man atsakė tyla. Išsipildė didžioji, nebylioji filosofų ir Buddhos pranašystė. Tylėdama ji kažkaip savaime išnyko ir leido man prabusti.

Prabusti vienam buvo liūdna, jaučiausi lyg neišlaikęs išbandymo. Aplinkui – nė vieno archetipo. Juk gyvenimas yra sapnas. Jame niekas neišlieka.

Tiek daug bandymų rišti mintis, o pasirodo, kad nėra svarbiausio – pačių rišamųjų minčių! Nei minčių, daiktų, nei asmenų, tik desperatiška jungties pastanga. Būtis yra tik įtampa, tik smegenų vibracija.

Laisvi, maskatuojantys marškinėliai – jie visada kažkur išnyksta, o aš visada kalbu ir rašau ne tai, ką reikėtų. Sapnuoju ne tai, ko norėčiau. Kaip tai visa keista...

1999–2006

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Vasario

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


59592. po palme2006-07-17 04:15
ar 1999-2006 reiskia kad autorius rase ta dalyka kone 7erius metus?

59608. m2006-07-17 09:04
stai taip gimsta literatura, brangus po palme. metu metais gludinama, dailinama, gnaiboma ir dauzoma. ir trinama.

59617. Rūta2006-07-17 13:16
suprantami man autoriaus išgyvenimai,mintys ir tekstas gerai išaustas.buvo tikrai įdomu.

59623. AlKė2006-07-17 13:53
Tai jau taip. Geras tekstelis. Smagus skaitymėlis. Be daugtaškių, su daugmintėm.

59646. tamosaiciui2006-07-17 22:17
Rasyk dar, rasyk daugiau, rasyk dazniau, uzuot kitus skaites ir apie kitus rases, noriu dar taves.

59654. Cyptyp2006-07-17 23:41
Žmogus - kaip pasaulinio laiko judėjimas, o laikas - kaip kieno judėjimas? Tai kas apie ką sukasi: žmogus apie laiką ar laikas apie žmogų? Višta apie kiaušinį ar... O jeigu laikas nėra judėjimas, o stovėjimas? O keliomis kryptimis keliauja laikas? Laikas apvalus ar... Aš tai manau, kad laikas plokščias. O kadangi tekstas toks ilgas, susisuko galvelė, tik pradėjus skaityti, nežinau, kaip iki kištukų nueiti ir pro kur iš čia išeiti.

59655. Cyptyp2006-07-17 23:52
Žmogaus gyvenimo prasmė - suvokti buvimą, bet žmogaus gyvenimo prasmė - ir nekamuoti savęs ir kitų to buvimo suvokimu. Kitaip vienišo kalnuose avis ganančio ir neturinčio marškinių, kurių reikia karaliui, piemens gyvenimas būtų neprasmingas. O juk tas piemuo vienintelis visoje karalystėje laimingas. Žmogaus gyvenimo prasmė nėra kamuoti savęs klausimais apie prasmę ar apie laiką, nes jei keli tokius klausimus, tai nepasitiki prasme, netiki, kad ji duota iš anksto, abejoji. Prasmė - tiesiog gyventi, pirmiausia jausti gyvenimą, o tik paskui tą jautimą suvokti. Na, pasakykit, kaip kitaip?

59658. m (be juoko)2006-07-18 07:49
taip taip, sventa teisybe.

59665. kvailutė2006-07-18 09:34
O aš pasakysiu kitaip! Žmogaus gyvenimo prasmė - sugalvoti prasmę buvimui. Bet kadangi tas sugalvojimas vis tiek bus banalus, tai sugalvojimas turėtų būti bent jau gražus. Bent jau sau pačiam. Bent jau kuriam laikui. O paskui bus galima sugalvoti iš naujo :)

59681. e2006-07-18 11:26
prasme nagali buti _duota_. bet ji gali buti _rasta ir paimta_.ja, kaip visa kita, reikia iprasminti savo prasmingu buvimu.

59711. m - cyptyp2006-07-18 22:02
kai jums liudna, labiau norisi vyno ar sokolado su jogurtiniu idaru?

59716. Rūta>cyptyp2006-07-19 08:41
įdomu, ar yra bent vienas žmogus, kuris nesuabejojo gyvenimo prasme.manau, tai yra normalus klausimas, apie kurį kiekvienas pamąstom anksčiau ar vėliau, vieni tai suvokiam, kiti ne.vienoj knygoj perskaičiau, kad kai žmogus suvokia, kad gyvenimas yra kančia, jam tampa lengviau.nežinau.many visad kažkas kužda, kad gyvendamas turi jausti laimę, jei nejauti-kažko nemoki, nesupranti, kažko sau neatsakei, ne toks požiūris.taigi, man gyvenimas yra ne kančia, o džiaugsmas.žinoma, reikia kančios, reikia liūdesio, nes ištisai džiūgauti tegali tik pakvaišęs žmogus.apie prasmę mažiau galvoja laimingas žmogus, jis tiesiog gyvena, jaučia, eina, veikia.jis mažiau svarsto ir kalba, nes gyvenimas yra judėjimas; kas gyvas, tas juda,dirba, gyvena...kai tik apmiršti, tai ir tampi neveiklus, sustingęs, tingi tingėti, tada daugiau svarstai, mąstai ir nusimąstai:)...

59718. Cyptyp2006-07-19 09:41
Vyno labiau norisi, kai nesinori kalbėti, kokteilio - kai linksma ir norisi kalbėti, šokolado - kai nežinia, ko norisi; kai nyku, norisi saulės, kai ilgesinga - lietaus.

59721. m2006-07-19 10:13
o kai uzgroja muzika - gal norisi sokti? man kartais labai norisi.

59727. e - ruta(ar yra bent vienas žmogus, kuris nesuabejojo gyvenimo prasme)2006-07-19 12:36
yra yra! siandien veidrodyje maciau!

59728. e2006-07-19 12:38
beje, koks as parsiukas. parasiau ir pagalvojau: neziurejau as siandien i ta veidrodi visai. parasiau tik del raudono zodzio.

59730. Rūta>E:)2006-07-19 12:49
na, šiandien ir aš nesuabejojau, bet kas žino, kas bus ryt:)

59732. m - e2006-07-19 12:54
gaila kad susigriebei. jau galandau liezuvi apie tavo zvalgymasi i veidrodi. ech, nesuspejau.

59734. kvailutė2006-07-19 13:09
aš netikiu, kad ežeras nežiūrėjo į veidrodį. netyčia, iš įpratimo, nesąmoningai, pats to nesuvokdamas, bet žvilgterėjo. mieste, gali drąsiai pjaustyti ežero vandenį

59735. m2006-07-19 13:27
aisku, tu teisi. kraipesi, maivesi ir varte akis pries veidrodi. del to ir puole gintis vos prisipazines.

59744. e - buldozerinio ateizmo principu traukia citatas is konteksto . ir tiesiog negali nepasidalinti sia ismintim su artimais savo2006-07-19 14:35
". Jėzus ragina mus pasidaryti mažutėliais, vaikais. Kad geriau suprastume Jo žodžius ir priimtume(!-cia as, e) Jį kaip Išganytoją ir Viešpačiu." "Išmintingiesiems yra sunku priimti visus Jėzaus žodžius, Jo mokymą. Jie jau daug žino. "(! ) "Galima pasidaryti per daug išmintingam,..."(!) .dievuleliau, koks dieviskas nuosirdumas.

59748. m2006-07-19 15:20
pries pora metu o gal pries penkis (ech, kaip sako xX, laikas greitai bega) pries pat velykas pasibelde dvi moterys. sake, is parapijos kazko ten. pakvieciau uzeiti nors generaliskai tvarkiausi ir viskas buvo aukstyn kojom. na tai kas. vistiek pakvieciau uzkasti pietu ar arbatos nebeprisimenu. vyresne ir jaunesne. paklause ar vaikstau i baznycia, aiskiai tikedamosi teigiamo atsakymo. pasakiau kad ne. akivaizdziai nusivyle. bet, sakau, visuomet klausausi mazosios studijos. vyresnioji nesiklauso. sake atidavusi kazkam savo radijo aparata po to kai nusizude jos vyras. tuomet jai nieko nebesinorejo. dabar kaip ir pasigailejo, noretu klausytis. tai gal geras zenklas. jaunesnioji dirba sanitare slaugos lingonineje. ar isisvaizduojat jos darba? bet neatrode nelaiminga. pries iseidamos pakviete lankytis parapijos susirinkimuose musu baznycioj. paskui galvojau kodel jas siuncia taip per namus pries velykas? juk ne visi priima. o jos pacios ne is stipriuju. bet turbut siuncia del ju paciu.

59752. e - m2006-07-19 16:36
baznyciai reikalinga patranku mesa.

59755. m - e2006-07-19 16:53
as neturiu savo nuomones. gal todel kad esu senoves romenu nezinomo tikejimo.

59756. amigo2006-07-19 18:48
Tamošaitis, kiek atsimenu,jaunystėje buvo krišniukas, tai laisvai ir nepriklausomai varo panašias filosofijas.

59760. ragana Kornelija2006-07-19 21:33
pliurpalai ir banalybės. numirčiau nuo tokių rašinių, jei nebūčiau nemirtinga.

59934. didis yra menas tylėti2006-07-21 18:12
tokie tušti tekstai matyt rašomi tokiems, kaip šių komentarų rašytojai.

59935. m - proto bokstui2006-07-21 19:30
ne visi sutverti buti menininkais. tuo labiau didziais. kad ir siu komentaru rasytojai.

76331. irma :-) 2007-03-04 19:27
bet cia tik tavo gyvenimo issipasakojimas.jis man nieko nedave

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 3 iš 21 
0:14:37 Feb 22, 2010   
Jun 2007 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba