ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-06-03 nr. 799

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (46) • RYTIS RADAVIČIUS. Vasaros istorijaJAMES BARTHOLOMEW. Turėtume pasikartoti, kodėl kapitalizmas yra gerai-gk-. Sekmadienio postilėJONAS KUBILIUS. Pirmieji metai universitete (6) • RIMTAUTAS RIMŠAS. Jūrininko dienoraštisSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiAGNĖ NARUŠYTĖ. Reikia, kad išskalbtų (13) • IGNĖ AIDUKAITĖ. Eilės (5) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Žaibuojančios intuicijos ir struktūros (1) • EVALDAS DIRGĖLA. Būtinas peizažasBIRUTĖ ADOMĖNIENĖ. Jei ne klebonas...Loreta Lapaitė. Koks vargas su tuo "Poezijos pavasariu"!-ab-. Kai praskrenda lėkštėWILLIAM STYRON. Bjauri diagnozė (1) • LAIŠKAI (185) •

Žaibuojančios intuicijos ir struktūros

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Algirdas Julius Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka. V.: Baltos lankos, 2005. 750 p.

Algirdo Juliaus Greimo foliantas, išleistas "Baltų lankų", yra bemaž visas "mitologinis Greimas". Jau anksčiau išleisti veikalai "Dievai ir žmonės" (Čikaga, 1979) ir "Tautos atminties beieškant" (Lietuvoje viename leidinyje pasirodė 1990 metais) šioje knygoje sudaro gal du trečdalius. Kitas trečdalis – straipsniai ir interviu, versti iš prancūzų kalbos, Lietuvoje publikuoti, bet po atskirus leidinius ("Baltas lankas", "Kultūros barus") išmėtyti tekstai, tarp jų ir nebaigti tyrimai "Gedimino sapnas", "Palemono giminės genealogija", "Apie Nykštuką ir Grigo ratus (Lietuviškojo Hermio beieškant)", ir iš rankraščio spausdinama "Medžiaga mitologijos žodynui" (iš B. Savukyno asmeninio archyvo), kai kurių straipsnių variantai. Šioje knygoje skelbiamas Kęstučio Nastopkos straipsnis "Mitų archeologija", mėginantis apibendrinti labai pasišiaušusius, nevienalyčius, žėrinčius Greimo tekstus; ir šis apibendrinimas (labai sudėtinga užduotis) yra pavykęs.

Taigi – foliantas, kurį dar teks perleisti. Bet tai jau susiformavęs, klasikinis Greimo mitologijos studijų blokas. XXI a. jis bus naudojamas nuolat. Skaitytojų – kaip susipažinimo su lietuvių mitologija vieta. Tyrėjų – kaip įžvalgų šaltinis. Man, tarkime, rašant mitologine tema, svarbu pradėti nuo šaltinių ir kitų autorių, ir tik jau giliai įsivarius į temą galima imtis Greimo. Kitaip atsitiks, jei pradėsi aiškintis "pagal Greimą", – tiesiog būsi nuvestas jo įžvalgų, minčių, metodų ir liksi apžlibintas. Tai mitotyroje sprogstamoji medžiaga, su kuria reikia elgtis atsargiai. Tiesa, yra vienas atvejis, kuris mane ne kartą gelbėjo: kada atsiduri aklavietėje ir tyrimas užstringa, reikia atsiversti Greimą, jis bus apie tai rašęs ir keliais sakiniais parodęs kokią įžvalgą ar teoriją. Tada būtinai – išvydęs problemą netikėtu rakursu – vėl galėsi remdamasis citata, atradimu, idėja eiti toliau.

Norėčiau pradėti nuo vieno didžiausių Greimo nuopelnų, kuris ne taip krinta į akis kaip kiti, – tyrimo objektą atitinkančios leksikos pasirinkimo. Tai, ką žymusis semiotikas atliko lietuvių religijos ir mitologijos srityje, pirmiausia vadintina "vardų davimu" ar – jei sektume Konfucijumi – "vardų atitaisymu". Pozityvistinė sausa kalba – lyg folkloristo, bijančio paslysti svetimoje jam religijos ir mito teritorijoje, kalbėjimas, kuriuo visų pirma siekiama desakralizuoti mitinį pasakojimą ir jį aprašyti dvimatėje teksto erdvėje, ieškoti siužeto, herojų elgesio motyvacijų, poetikos, gilintis į žanro specifiką ir pan. Taip tiriamas pasakojimas atsiskleidžia per siužetą ir herojus, o pasakojimo šaltiniu tampa liaudies vaizduotė, kūrybinė tautos galia ir pan. Kaukai, tarkime, tampa to paties lygmens tautosakos figūromis kaip ir pasakų princai ar tretieji broliai. Nors tautosakininkas gali suprasti, kad dirba su sakralia duotybe, jo instrumentarijus yra pritaikytas estetiniam, siužetiniam ar klasifikaciniam nagrinėjimui ir jis, susidūręs, tarkime, su miškiniais ar kaukais, pasistengs kuo greičiau medžiagą sutvarkyti "pagal Aarne-Thompsoną", juos klasifikuoti, įvardyti kaip mitines būtybes ir su palengvėjimu atsikratyti. Žinia, esminė kliautis ta, kad įvardijus kauką kaip mitinę būtybę tema ne užbaigiama, bet tik nustatoma. Tačiau folkloro mokyklos, užgimusios iš Herderio ar pozityvistų filologų, neleidžia folkloristui prisipažinti, kad jis dirba su gyvybinga archetipine medžiaga, ir jam nesuteikia įrankių nei drąsos nagrinėti ne įvaizdį, o fenomeną, kuris yra už folkloristo dėmesio ribos likusioje sistemoje. Šios sistemos ignoravimas ir daro folkloristiką tiksliuoju mokslu – kaip ir jos vyresnę seserį filologiją.

XIX–XX a. dažnai mokslininkas tiesiog atsiduria aklavietėje. O juk nuo XIX a. didžioji dalis profesionalių lietuvių tradicijos tyrėjų buvo būtent klasikiniai filologai, suteikę pozityvistinės filologijos matmenį visiems vėlesniems tyrimams. Tik Norbertas Vėlius, Vladimiras Toporovas sugebėjo prasimušti į kitokią stebėseną, bet kiekvienas jų grindė savo tyrimų strategijas. Greimas galėjo kalbėti garsiai, tačiau daugeliui jo ištarmių irgi reikėjo drąsos. Helsinkyje (liūto guolyje, pozityvistinių klasifikacijų ir katalogizavimų tėvonijoje), filologijos metodams skirtoje konferencijoje, išties reikėjo drąsos pranešti filologams tai, ką jis pranešė mandagioje, įžūlokoje ir teisingoje kalboje. Taigi 1987 m. Greimas kalbėjo: "...aš prieinu kiek netikėtą išvadą, jog, norint darbuotis folkloro srityje, norint tikrai jį mėgti, reikia būti neabejingam religijai. Reikia būti neabejingam visoms religijoms, suprasti religingumą kaip fenomeną ir pripažinti, jog religingumas yra visos kultūros dalis, labai svarbus jos komponentas. Ir nebūtinai išpažinti tą ar kitą tikėjimą – tai jau kitas klausimas. Bet aš manau, kad niekada neturėsime tikros mitologijos, folkloras niekada nebus vertinamas rimtai, jei čia nebus atpažinta ir pripažinta šventybės prasmė" (p. 702, vertė Jūratė Navakauskienė).

Už folkloro – mitas, už mito – religija. Tokią grandinėlę pranešime supina Greimas. Jis ne tik turėjo puikią intuiciją, bet ir žinojo, su kokia medžiaga dirba. Ir struktūralistinį metodą taikė ne kaip klišę, kuri naudojama žaisti su medžiaga, rodant metodo, o ne objekto skeliamas žiežirbas, – jis tiesiog ėjo į priekį. Aistringai trokšdamas suprasti. Šis žmogus turėjo Dievo dovaną, kuri jį pavertė vienu žymiausių lietuvių mitologijos ir religijos tyrėjų. Turėjo išankstinį supratimą – kaip vokiečiai sako, Vorverstaendniss, be kurio mokslininko darbas su religija ir mitu beprasmis.

Grįžtame prie Greimo leksikos, kurią jis įvedė į lietuvių mitologijos tyrimus, – prie objektą atitinkančios kalbos. Atsitiktinai atsivertęs vieną puslapį pacituosiu pastraipą: "Etnografiniuose tekstuose randame, kaip ir buvo galima tikėtis, "religinės degradacijos" žymių: jau minėtą dievybės dingimą iš teksto atitinka žemesnėj folklorinių faktų plotmėj dvasininko-mediatoriaus išnykimas; aktoriai, tarp kurių pasirašoma kultūrinė sutartis, bus tada, iš vienos pusės, kaukai, iš kitos – ūkio šeimininkė. Labai tiksliai aprašytos mitinės operacijos kompensuoja tuo atveju sakralumo atstovų išnykimą" (p. 59). Išties keli sakiniai sukuria visumos vaizdą; suformuoja kontekstą, įvardija veikiančius asmenis religine terminija, parodo etnografijos ir folkloro tarpusavio sąveiką ir kartu atskleidžia už jų slypintį religinį foną. Tačiau fonas nėra sustingęs, jame kažkas dedasi: matome besitraukiančius žynius, jų vietą užimančius asmenis, turime ir regreso stadiją, vadinasi, galime apskritai kalbėti apie religinę istorinę etnografijos ir folkloro elementuose įsipynusių religinių idėjų slinktį. Ir įvardyti fenomenai įgyja prasmę, atgyja gyvybingam, kūrybingam kontaktui. Įvardijimas yra labai svarbus, nes tinkamai neįvardijus nepadės jokie metodai. Būtent įvardijimai ir raktinių lietuvių mitologijos bei religijos bruožų apčiuopimas, nustatymas, struktūravimas ir originali interpretacija yra didieji Greimo nuopelnai. Jis aiškiai ir kūrybiškai panaudojo "diumezilišką" indoeuropiečių trinarės visuomenės bei ideologijos struktūros metodą Mindaugo dievų ketvertui ar penketui identifikuoti. O būtent – iki tol tyrėjų apgraibomis čiupinėtus ir ginčytus dievų pavidalus jis sudėjo į oficialų kariaunos ir Mindaugo dinastijos dievų panteoną, atrado indoariškas Mitros-Varūnos struktūras, atsikartojančias ir tarp aukščiausiųjų dievų, ir žemiausiame lygmenyje (kaukai-aitvarai). Būtent jis siūte persiuvo lietuvių Kosmosą nuo dangaus iki vandenų dugno, struktūralizmas čia buvo panaudotas kone kaip šamaniškas būgnelis, įvedantis į erdvę tarp vandenų ir dangaus Mėnulio, Aušrinės ir jos sodo, šeimynos, pradėta labai rimta ir ilgalaikė Laimos byla. Į mitologijos kontekstą jis įvedė baltišką pasaką ir ją žaviai išnarstė. Visuma, kaip korektiška ir užbaigta teorija, dėl tam tikrų priežasčių nepavyko, bet Greimo pranašumas tas, kad net prieidamas kitų tyrėjų neparemtas nuomones ar padaręs kokį riktą finaliniame sprendime jis vis tiek su išmone išgvildena daug temų, atranda naujų lietuvių mitologijos teritorijų, neliestų nė vieno ankstesnio tyrėjo, nė nenumaniusio, kad tuose tyruose, mitologiškai pavojingose pasakos dykrose yra tvirtai įsišaknijusių religinės tradicijos ir mito oazių. Šiaip ar taip, jis pabandė. O gavo gana patikimą kosminę baltų pasaulėžiūros dimensiją. Ir įterpė ten Aušrinę, Mėnulį, vėjus ir kaukus bei aitvarus, nagrinėjo juos su pavydėtinu nuoseklumu ir parodė tiek jų, tiek kitų dažnai pražiūrimų ar atmetamų smulkiųjų dievų plačias dimensijas, kartu aiškiai jausdamas ribas ir atmesdamas nepatikimus liudijimus.

Knygoje "Tautos atminties beieškant" Greimas kreipėsi į esminę lietuviškų precedentų erdvę. Jis pažymėjo ir reformos, ir steiginių kategorijas, kurios, tikslingai panaudotos, leido lietuvių religijon įvesti periodizaciją, "fazes", apžvelgti žynių ir valdovų, žemdirbių mentalitetą, atsispindintį dievų vaizdiniuose ir ritualuose, išskyrė oficialųjį "Mindaugo giminės" panteoną ir valstietiškus dievus, ypatingą dėmesį skirdamas precedentiniams mitams ir legendoms. Ir išties būtent čia slypi giliausia religijos savastis – reformatorių ir steigėjų varduose, poelgiuose, mintyse. Bene pirmasis "teisingai pavartojęs žodžius", Greimas lietuvių mitologijai ir religijai suteikė dar ir ideologijos matmenį, grąžino jas į tyrimų apyvartą. Tai, kas kitiems buvo pasakos, pramanai, nekontroliuojami vaizdiniai, pasirodė surišta, sutvirtinta į vieną valstybinę ar bent jau karių ir elito (tai anksčiau ir reiškė "valstybę") ideologiją. Mitinis-religinis lygmuo ją legitimavo, o ji, ideologija, legitimavo Lietuvos valstybę, bendrus papročius, nustatė santykius tarp dievų ir žmonių. Tie santykiai – religiniai. Ne veltui pirmoji knyga vadinasi "Dievai ir žmonės". Jos pavadinime paprastai pražiūrimas tas "ir" – o tai ne paprasta gramatinė jungtis. Tai ne dviejų įvaizdžių grupių vardijimas, o pirmiausia santykio tarp jų nustatinėjimas, – religinio santykio. Jau paskui, nustačius santykį, kaip Sovijaus / Šovio atveju nustačius bendrą ritualą ir dievų kultą, galima stebėti ir žmones, ir dievus jų veikų teritorijose. Teritorijos išsidalytos pagal sritis. Atitinkamai reprezentuojamai sferai formuojamas ir elgesio su dievybe modelis, – tad Greimas ne tik išdėsto "pagal Dumézilį", bet ir sujungia su kitais Motiejaus Strijkovskio, Jono Lasickio ir jėzuitų vizitacijų ataskaitose minimais dievais ir stebi jų istorines mutacijas. Dievų išdėstymas pagal suverenumo sritis yra puikiai atliktas, vis dėlto Greimo pasiūlymas Andajų ir Nunadievį versti Vandojumi ir atitinkamai (Mindaugo) Namo(-ų) dievu kelia abejonių iki šiol ir didesnio palaikymo nėra sulaukęs. Šiaip ar taip, Greimas bent jau parodo, kad ir nuklysdamas gali daug padaryti, – dirbdamas su tais dievais jis "pakeliui" tikrai vaisingai sprendžia menkai tejudintus Dimstipačio, Žemininko, Dievų žemėpačių klausimus, paaiškina numo architektūros sakralumą, iššifruoja dievus Pagirnius. Ir atlieka bene geriausią vėlyvųjų šaltinių verifikaciją, apšaudo mus ir šaltinius idėjomis ir atradimais. Jam nėra periferijos, kuri nebūtų verta dėmesio. Nes mitologija – tai didelis visuotinių sąryšių laukas, ir tai, kas yra viename lauko kampelyje, atsispindi visame raizginyje, "paėmę šukelę, galime rekonstruoti visumą". Toks Greimo iššūkis sau pačiam, pasitikėjimas metodu ir jo galia.

Dėl vieno ar kito dievo vardo skaitymo galima ginčytis, o dėl struktūrų – ne. Turėdamas "po ranka" struktūralistinį metodą, mano įsitikinimu, nepernelyg tinkamą religijos ir mitologijos rekonstrukcijai (greičiau tai metodas, skirtas preparuoti, o ne gyvybingai sistemai atkurti), jis išspaudė iš jo maksimumą. Tačiau neįsivaizduoju tokio gyvo, vaisingo intelektualumo kito asmens rankose. Struktūralizmas išėjęs iš mados, bet toli gražu ne pasibaigęs.

Paskutiniai Greimo darbai krypo į Lietuvos legendų sritį. Palemono ir jo giminės analizė, nors ir nebaigta, kupina ir įžvalgų, ir netikėtumų, niekada nenumanytų etimologijų (kad ir Deltuvos kildinimas iš Mėnulio delčios, taip pat su Mėnulio ragu siejant Šventaragį, – šmaikšti idėja, nors didelė jos dalis yra pagrįsta; be to, lunarinės mitologijos analizės iki šiol neturime, ką joje nuveikė Greimas, tas ir lieka galioti). Labai stiprus straipsnis apie Žvorūną / Medeiną, iš esmės vėl sujungiantis ją su Strijkovskio Gonikliu, šv. Jurgiu ir vilkais. Ir, žinoma, lietuvių mitologijos žodyno projektas, archyvo kortelės, liudijančios didelio darbo užmačias. Tas darbas dar gali būti pratęstas – būtent Greimo nurodyta kryptimi. Beje, šakninių žodžių aiškinimai ir mitologemų interpretacijos Greimo žodyne (kaip ir bemaž visuose jo darbuose) visų pirma rodo žodžio reikšmes lietuviškoje ar baltiškoje aplinkoje. Toliau jis atsargiai ir išmintingai neina, nors turint omenyje jo erudiciją ir filologinį išprusimą tokiai pagundai įveikti tikrai reikėjo pastangų. Jis aiškinasi lietuvišką aplinką – ir visada gan vaisingai. Viename interviu jis šmaikščiai apibūdina indoeuropietiško etimologizavimo maniją ir joje slypinčius pavojus: "Savivalės pavojus iškyla iškart, kai imamos siūlyti indoeuropietiškos dievų vardų etimologijos, prieš tai neišsiaiškinus, ar tie vardai gali ką nors reikšti. Jei turime reikalą su kuria nors konkrečia kalbų šeima, manyčiau, kad neekonomiška iškart griebtis indoeuropiečių... Problema kyla iš reikalo mokėti kalbas. XIX amžiaus mokslininkai mokėjo per daug kalbų, bet nepakankamai gerai: iš čia – etimologizavimo manija" (p. 679, vertė Kęstutis Nastopka).

Būtent filologinis lituanocentrizmas, galėtume tarti, prisideda prie Greimo savitumo, originalumo (tarkime, tyrėjai indoeuropiečių prokalbės žodynų iš rankų neišleidžia). Požiūris stiprus, asmenybė neįtikėtina, knyga fundamentali. Vargu ar ji kada nustos vertės. Čia jau ilgam.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Vasario

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 4 iš 24 
23:52:36 Feb 21, 2010   
Jun 2007 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba