ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-02-12 nr. 976

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Juos (21) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Vivaldi ir „Buenos Aires“ (4) • SAUDADA. Rojus: vartotojo instrukcija (1) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Miesto karnavalo fenomenas (2) • KEN CONNOR. Kieno nuodėmė? (12) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motina (11) • JOLANTA SEREIKAITĖ. Susitikimai (1) • MARGARET ATWOOD. Eilės (2) • DARIUS POCEVIČIUS. V. Krėvės bėdos po 75 metų (57) • DAINIUS JUOZĖNAS. Miestas arčiausia širdies (6) • ALGIRDAS ŽEMAITAITIS. „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ pabaigtuvėsRIMANTAS ŽILEVIČIUS. Suk dalgį per pradalgę, kolei rasa (1) • POVILAS PUKYS. Palanga prieš 100 metų (1) • LINAS L. KATINAS. Radau! (2) • ŽYDRŪNAS DRUNGILAS. Ori mergaitė (3) • CLANDESTINUS. Rinktiniai aforizmai (26) • tas monstriškas valentinas (544) •

Juos

GINTARAS BLEIZGYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kęstučio Puloko nuotrauka

– – ką Jūs pasakėte tam gydytojui, ar pagrasinote užmušti – – nemėgstu, kai mane vadina dzūku, man patinka vadintis jotvingiu – – iš tikrųjų, Jūs man labai panašus į jotvingį, Jūsų tokios piktos akys – – vėlu jau ir nedega nė vienas langas, ir mėnulis nedega, ir nė vienos žvaigždės – – tik ežeras, juodas ir gaivus, tik vėjas, visas juodas ir drėgnas, gaivinantis, tik fantomai kadagiai ir kvepiančios liepos – – visaip trumpintos, genėtos, karpytos, kapotos, mes vis kovodavom su jomis, kad neužstotų saulės – – žiūriu dabar ir stebiuosi, kad jos jau kokiais dviem metrais paaugo, kokie du metrai šitų liepų nieko nežino apie mane – – beje, būtų geriau šitą tekstą rašyti kaip eilėraštį – – per daug padrika – – mano tekstai yra per daug padriki, nes jie rašyti tiesiai į švarraščius, galėjau redaguoti, pagražinti – – formą suteik jiems, formą – – bet neredagavau – – ir liks tik šūdas iš tavo šitų rašymų – – o po manęs neliks net šūdo – – išeisiu suvisam – – net žymės apie mane – – ką Jūs jautėte, kai sužinojote, kad mirė Sigitas Geda – – nežinau, sakau, buvau išėjęs į kitą pasaulį, mano mamai tada irgi jau buvo likusios gyventi tik trys arba keturios dienos, buvau anapus – – ką galite papasakoti apie Sigitą – – mes esame labai skirtingi – – yra kadagiai, didžiuliai, išsisupę (kaip Maironio Baltija) kadagiai – – stoviu ir žiūriu į juos – – ne, per menkai pasakyta – – stoviu ir anku į juos, į šituos išsipūtusius, išsisukusius gaivalus – – cunamius, tornadus – – kada jie šitaip užaugo – – net tuodu patys mažiausieji, kažkada tokie nuskurę, menkučiai kadagiukai arčiausiai Stabingių balkono, net tie, kurie, atrodė, vargu ar prigis, kurie vis paruduodavo, net tie dabar yra gerokai už mane didesni – – nuo kompiuterio man veržia akis ir galvą, dar kiek, ir smegenys iššoks lauk – – išsiimk smegenis, jeigu tau reikia logikos, jeigu trukdo, jeigu forma – – taip, visai man patinka Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažasis princas“ – – daug vietų patinka ir ne tik šita jo knyga, pavyzdžiui, romaną „Naktinis skridimas“ skaičiau prieš porą metų, Vilniaus universiteto Onkologijos instituto ligoninėje, kai mamą po operacijos parvežė į palatą ir ji miegojo – – dar tada pilna gyvybės ir vilties, tiesiog laikinai „nugalėta“ narkozės – – tokios mažos, menkutės, šūdinos narkozės, tokios preliudijos, įvado, tarsi kokios apšildančiosios grupės prieš žvaigždžių koncertą, nepasiekiamų tolimų visatos popmuzikos žvaigždžių: grupės pavadinimas – – mirtis, violončelės partiją atliks – – mirtis, mecosopranas – – mirtis, mušamieji – – mirtis, šaunamieji – – mirtis, vietoj žiūrovų ovacijų – – mirtis, iš netikėtumo netekote žado – – mirtis, gyvai groja ir dainuoja – – mirtis, jokių fonogramų, jokių apsimetinėjimų, jokių pasigailėjimų, jokių išsisukinėjimų, jokių vietų pabėgti, jokių užkulisių, jokių atsarginių aktorių, jokių atsarginių priemonių, jokių atsarginių gestų, žodžių – – nieko – – mirtis – – plojimai – – mirtis – – žvaigždės – – galiu rašyti kaip tinkamas, kaip norėdamas, kaip pasiusdamas, be formos, kurios vis tiek neliks – – ne, aš tam gydytojui pasakiau baisiau, jis nužengė iš savo puikybės į menką pasaulį, niūrią kasdienybę, kurioje – – jeigu tau perpjauna pilvą, tai yra labai didelis juokas – – jeigu susergi plaučių uždegimu ir pasveiksti, tai yra tik juokas – – labai aukšta temperatūra yra tik juokas – – visokie vėmimai ir viduriavimai – – tai jau tikrai grynas juokas – – viskas, kas pagydoma, kas leidžia tau pasilikti šioje pusėje, yra tik juokas, muilo burbulas, akių dūmimas, kvailybė, apgaulės forma, mirtis, nes kol laikaisi įsikabinęs šitų nesąmonių, tai esi tik – – ne tam rašau, ne apie tai, ne tai man yra svarbu – – labai negailestingas – – atsiprašau, Jūs paprasčiausias ligonis, čia nėra jokio karo, su kuo Jūs kovojate – – štai, slenka debesys, Jūs kovojate su debesimis, betgi Jūs totalus idiotas, atsiprašau už pasakymą, betgi Jūs – – viskas, ačiū, padėti nebegalime, Jūs tuoj mirsite, man labai gaila, o dar galėjote gyventi – – noriu paklausti, ar tu žinai, kad mirsi – – manai, ne tau sakau – – jau nebeskaityk – – pasiimu Vytauto P. Bložės poezijos tomelį, atsiverčiu eilėraščių ciklą „Žiemos gatvė“ ir skaitau: „šviesa užsidega, o mano siela užgęsta –“ ir „šviesa užgęsta, o mano siela užsidega“ – – siela atsimerkia, atsisėda greta manęs, tampame viena – – aš vėl esu aš – – kuris rašo – –

Kai Marcinas Dylla Šv. Kotrynos bažnyčioje grojo Mauro Giuliani „Rossiniana No. 1“, tai kažkoks kūdikis vis verkė ir verkė. Stygos ir kūdikis. Gitaristas varijavo labai subtiliai, o kūdikis paprastai. Galiausiai Dylla nustojo groti, negaliu, sakė jis. Negaliu, aš irgi labai pavargstu nuo šito rašymo, nuo nardymo. Gitaristas atsimena ne natas, o melodiją. Dvidešimt minučių ketvirtinių, pusinių, šešioliktinių, trisdešimt antrinių, su įgrojimais, su vinguriavimais. Pynės. Kiek išgrota natų? Atsimint neįmanoma. Kaip debesis, pilnas lietaus – niekas lašų neskaičiuoja, nepaišo, – reikia parodyti debesį. Esu debesis. Pianistai groja iš natų. Pasideda priešais save ant pianino arba fortepijono ir groja. Dirigentas irgi turi natas. O gitaristai visada groja iš atminties. Natos galvoje. Taip, Bacho muzikos atlikėjai kartais pasideda natas. Čia toks vokiškas ir austriškas standartas. Gitaristas pasideda natas, o aš vis žiūriu į gitaristą ir matau, kad jis nė velnio į tas natas nežiūri. Net ir patys juodžiausi vokiečių pedantai dažnai užsimerkia ir kala iš atminties. Iš pasiutimo yra visa tai. Aš pavargstu nuo pasiutimo. Žmona sako, eik rašyti į kitą kambarį, nes labai barškini su ta savo klaviatūra, negaliu užmigti – – kada tu rašai, klausia vienas toks žmogus – – iksmenas, kuris jau dešimt metų mato mane nuo ryto iki vakaro dirbantį su rašymu nieko bendra neturinčius darbus – – aš net kriokiu iš juoko – – rašau, sakau, išeinu iš pasaulio ir rašau – – dvidešimt minučių ketvirtinių, pusinių, šešioliktinių, trisdešimt antrinių, su įgrojimais, su vinguriavimais – – valanda, dvi – – labai siauras mano balso diapazonas, aiškinu Sandrai bažnyčios chore, negaliu giedoti, mano balso diapazonas mažesnis net už oktavą – – Sandra labai juokiasi, sako, iš pradžių visiems buvo labai sunku, kai susirinko choras, tai turėjusi labai daug dirbti, nes „kiekvieno choristo balsas buvo vis kitos tonacijos“ – – ji juokiasi taip, kad net akys švyti – – o jos klausydamas prisimenu Craigą Czury, Šv. Elžbietos ligoninės šimtatonacinius pacientus ir gabaliuką Kornelijaus Platelio eilėraščio: „Dinastija mūsų atėjo / per didelį savo jautrumą. [...] / Mūsų mintys klajojo kažkur kitur, / kuomet atsivėrė šie vartai. / Mūsų dinastija rėmės griežta hierarchija / mąstydama apie grožį. / Man sienos ištirpo prieš daugel metų, / klausantis uždraustųjų vietų. / Mūsų dinastija steigė tvarką poezijoje / ir plūdo per formų kraštus. / Vidinis balsas? Kiekvienas mes turime daug / vidinių balsų. Kurį jūs norit išgirsti?“ – – Sandra, aš giedosiu bažnyčios chore, būtinai, bet mėginsiu iš karto keliomis tonacijomis, iš karto dviem arba trimis balsais, bijau, kad manęs nesupras, kad lieps nusišalinti, susispenduoti, užsikimšti gerklę, bet aš būtinai giedosiu – – man drasko sielą, kai jos užtraukia šitokiais aukštais balsais – – stulpai, remiantys dangų – – man sienos ištirpo prieš daugel metų, ėmė maišytis pasauliai, anapus įsiveržė į sąmonę, parbloškė, skraidino ir trypė – – juk žmogus negali susitvarkyti, jeigu juo ima žaisti angelai – – mane mėtė kaip kamuolį – – ir gaudė – – šitiek metų stovėjau tiesiai prieš Dievą, konspektuodamas visus žmones, visokius daiktus, jausmus, sapnus, visokius kliedesius, konspektuodamas, rodydamas, va, va, sakiau, be šito negaliu gyventi, noriu pasiimti eidamas pas Tave, kaip kokia žiurkė išsišiepęs stovėjau ir rėkiau, arba trenk, tegu manęs nebelieka, arba pasiimk su viskuo – – buvo tikriausiai labai juokinga, tikriausiai tokio klykiančio, tokio išprotėjusio niekas nemuša, Viešpats nemuša, nenaikina, tikriausiai juokiasi – – Jis dabar apstatė mane angelų balsais, angelų kariuomene, visagaliais liežuviais, iš visų pusių – – iš priekio, iš šonų, už nugaros – – kurie daug labiau gali visko išprašyti, ko man reikia, kariauja, kurie yra labai galingi – – negaliu giedoti bažnyčios chore, nes kai jūs visi giedat, kai užgiedat šitokia galybe, tai man užgniaužia gerklę, kad šitokia su manimi kariuomenė, kad Jis man davė, leido – – nes turiu tam savų priežasčių – – labai svarių priežasčių – – kiekvienas turime labai svarių priežasčių visokioms keistenybėms, visokioms nesąmonėms, pasiutimams – – begalinėse gyvenimo aplinkybėse, begaliniuose choruose turime labai daug labai svarių priežasčių – –

Dabar yra spalio šešiolikta, dabar dienos yra tokios trumpos, dabar vėlu – nejaugi man reikės miegoti, nejaugi man reikia valgyti, kas yra sapnai, nejaugi noriu rašyti, nejaugi šitokios juodos naktys, nejaugi man reikia vitamino C, su kuo aš kalbu, nejaugi šitie monologai yra į niekur, nejaugi eina gyvenimas, nejaugi mano, nejaugi mano klasės draugai, su kuriais buvau susitikime praėjusį savaitgalį, nejaugi šitas diedas su ruda kepure, nejaugi man slenka plaukai, raudoni klevai pakelėse, mano akyse pilna raudonų klevų, mano siela, Viešpatie, prinoko ir krenta nuo medžių ir čeža, ir čeža tos sielos, nejaugi man šalta, nejaugi turiu apsirengti, kodėl negalėčiau būti be nieko, nejaugi šitas vėjas man stingdo kraują – nežinau, ar važiuosiu per Vėlines į kapus, nes tai pirmas kartas per trisdešimt ketverius metus – sutikti mamą anapus ir Štraito Vitą, ir dvidešimt metų arba dar daugiau, kuriuos atsimenu, varvekliai, nejaugi paukščiai – kokie nors žieminiai paukščiai gyvena kapuos po tvorelėmis, paminklais, nejaugi mano galva pilna paukščių – kontūzytas paukščiais, angelo sparnu, nejaugi grįžtu iš kautynių, nejaugi sapnuoju, nejaugi kliedžiu, nejaugi stoviu gatvės vidury ir nusišneku, nejaugi klausosi, žiūri ir klausosi, rodo pirštais, nejaugi laiko nėra, ekranai nusidėvi, nejaugi čia šitiek žvakių, šitam užukampy, tamsiausiuos kaimo kapuos, nejaugi alėjos, arkliai, žmonės, automobiliai, nejaugi rugiagėlės per Vėlines jau nebežydi, nejaugi čia mano rankos, nejaugi akys, nejaugi sapnuoju iš laiko, iš atminties, nejaugi prikelsi, Viešpatie, įsikūnysiu anapus, nejaugi dar apie tai nekliedėjau, nejaugi nepasakiau, dar neištariau, o rūkas, koks rūkas dabar paryčiais iš šitų balų, laukų, o koks dabar rūkas iš žiogų lavonėlių, iš boružių, iš akmenukų, iš upės, nejaugi brendu, koks šaltas vanduo, nejaugi negalima nuvilkt nuo manęs šitos tėkmės, ištaškyt, išspardyt, iškandžiot, supūdyt, nejaugi negalima nuvilkt šito šalčio, nejaugi man šalta, nejaugi jaučiu, nejaugi čia vis dar malda, nejaugi neišlupi žodžių iš rėkiančios mano burnos, nejaugi čia mano balsas, nejaugi mojuoju, nejaugi man pasimaišė, nejaugi jau tramdomuosius nusimečiau, perplėšiau, nuogas lakstau po Tavo juodąjį spalį, nejaugi kraujas raudonas, nejaugi vejiesi mane, kad apklotum, nejaugi drabužį man duosi, nejaugi eidavau pas Štraitienę valgyti blynų, nejaugi ten buvau aš – –


2009 m. spalis

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Vasario

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


183082. Gi :-) 2010-02-16 19:43
Nuostabu...

183104. afii2010-02-17 00:45
Man patiko. Labai lengvai liejasi tekstas ir nesinori sustoti skaityti. :)

183106. po palme2010-02-17 02:31
pirmas sklendzia be trukdymu, kiti du jau reguliuojami

183129. Tara2010-02-17 12:32
tiesiog puiku

183225. praeive2010-02-18 09:14
sunku skaityti, tekstas toks apkrautas zodziu, kol isnarplioji minti, sugaisti daug laiko. Keista, kad Jums puiku. Pasiilgau lengvumo

183230. am2010-02-18 09:53
patinka man šio autoriaus mintys ir tekstai. o ir tas jų narpliojimas keistai nevargina. lyg kokia meditacija

183232. am2010-02-18 10:00
ir foto patiko

183255. Ok2010-02-18 11:09
Ok Ok Ok Ok Ok

183271. oho2010-02-18 13:10
atrodo, kad skaitau autoriaus komentarus sau. Nuobodu iki vemimo, o dar tie pasikartojantys zodziai: sudas, mirtis.

183277. oho nuo am2010-02-18 13:47
bent jau aš tai tikrai ne autorius

183285. re: 183271. oho2010-02-18 15:26
užjaučiu jus: labai nuobodžiai gyvenat, jei „nuobodu...“, o vis tiek žūt būt toliau skaitot, o po to piktinatės ir įrodinėjat, kad nuobodu ;-)))

183291. labai stengiausi, bet neiveikiau2010-02-18 16:50
atsipasau Gintaro Bleizgio. Asaringai, egzaltuotai pri...zodziuota, pasakyciau stipriau,bet nenoriu skaudinti tokio jautraus autoriaus.

183292. t.y2010-02-18 16:52
atsiprasau, ne atsipasau:)

183417. am2010-02-19 10:12
ir dar kartą perskaičiau. vis tiek patiko ;)

183433. c2010-02-19 12:12
Labai sunku skaityti kompe tokias paklodes, neimanoma atskirti, kur prizodziuota ,kur pasislepusi kokia geresne mintis. Vis ruosiuosi nusipirkti kioske S. Atenus. Isitikinti, ar is tikruju " taip blogai viskas skaitosi".

183543. il :-) 2010-02-20 08:56
vieniems patinka, kitiems - ne. taip visados buvo ir bus. mane tai veža tokie minčių srautai. pasileidi kartu ir nešiesi, plauki.

183576. zalia2010-02-20 11:55
Su Gintaru mokiausi FF. Jo esė, poezija - gurmaniškas valgis apdrumzlijusiai mano sieliūkštei.

183592. katė2010-02-20 12:43
Jau greit bus pusantrų metų, kai mirė mano Mama, o aš negaliu parašyti Jai ir apie Ją nė žodžio. Tarsi kas užrišo ir popierių, ir plunksną tą naktį, kai aš, sėdėdama prie Jos Mirties patalo, rašydama kalbėjausi su Ja, nes ji, ištarusi man "Kokia tu graži", užsimerkė ir nutilo.

183597. >.katei 2010-02-20 14:03
Is gyvenimo savo noru , vienas po kito, pasitrauke du mano broliu berniokai.Neatlaike juos uzgriuvusiu sunkumu, pasirinko lengviausia iseiti. Praejo keli metai, bet man sitaip skauda, jog as neistengiu ramiai apie tai galvoti , prisiminti, analizuoti. Tiesiog neprisileidziu situ minciu, nors ir labai noriu!

183606. sni :-) 2010-02-20 15:34
šiuolaikinio žmogaus pasąmonės išklotinė..

183615. m.m.u.2010-02-20 17:37
Man labai patinka G.Bleizgio poezija, bet niekaip neišmokstu prisitaikyti prie jo prozos. Ne! Ir tiek... Gal nepajėgiu suprasti?... Labai gerai, kad katei dabar nesirašo apie Mamą... Ir nereikia rašyti, kol skausmas toks gyvas ir vertinti viską nuo to savo skausmo viršūnės... Patikėkit- ramūs prisiminimai bus daug tikresni...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 131 iš 236 
20:03:22 Feb 21, 2010   
Jun 2007 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba