Permąstant naująsias medijas

Sąvoka "naujosios medijos" kelia įvairių teisingų ir klaidingų asociacijų: nuo šiuolaikinio meno iki technologijų ar žiniasklaidos priemonių. Su jos vartojimu Lietuvoje susijusios dvi problemos: pirmoji kyla dėl neteisingų vertinių iš anglų kalbos vartojimo, antroji, daug svarbesnė, susijusi su šios sąvokos ir jos konteksto lietuviškame kultūros diskurse trūkumu. Pretekstą apsvarstyti medijų problematiką suteikė tarptautinės kūrybinės dirbtuvės-seminaras pavadinimu RAM6, vykęs Vilniuje rugpjūčio 25–28 dienomis ir sutraukęs per 70 naujųjų medijų teoretikų, menininkų ir aktyvistų iš viso pasaulio.

Mediumas, medijos, media

Angliškas žodis media, dažnai vartojamas kaip anglicizmas lietuviškuose interneto tekstuose ir akademiniuose studentų darbuose, turi dvi prasmes, kurios dažnai painiojamos. Siaurąja prasme angliškas žodis media reiškia "žiniasklaidą" arba "masines informacijos priemones". Plačiąja prasme media – tai daugiskaitinė žodžio medium ("mediumas") forma. Kultūriniame kontekste sąvoka "mediumas" turi daug panašių reikšmių – tai priemonė (kursyvu pažymėtos žodyno duodamos reikšmės) ar būdas perduoti ir laikyti informaciją, tai tarpininkas ar terpė tarp dviejų ar daugiau komunikacijos dalyvių, o meno kontekste tai meninės išraiškos priemonė ar medžiaga (tapyba, fotografija, videomenas ir t. t.). Sąvoką "mediumas" panašiai aiškina ir nemokama enciklopedija "Wikipedia". ("Wikipedia" – tai internete esanti nemokama enciklopedija, kuri yra nuolat atnaujinama įvairių sričių specialistų. Ji remiasi atviro kodo logika, nes jos kūrimo procese gali dalyvauti kiekvienas interneto vartotojas, gerai išmanantis savo sritį. Enciklopedija iš esmės pati yra naujųjų medijų reiškinys.) Kadangi lietuvių kalboje kol kas nėra atitikmens, kultūrinėje spaudoje ir akademiniame pasaulyje dažniausiai vartojama vienaskaitinė forma "mediumas" ir daugiskaitinė forma "medijos". Trumpai tariant, šiuolaikinio meno ir apskritai kultūros kontekste mediumas (dgs. medijos) gali būti bet kokia informacijos sklaidos priemonė: nuo ranka piešto piešinio ir mechaninio kino iki elektroninės televizijos, radijo ir interneto.

Nors "mediumo" sąvoka dar palyginti nauja, lietuvių kalba jau turime pirmąją medijų problematiką analizuojančią knygą (Marshall McLuhan, Kaip suprasti medijas, Vilnius: Baltos lankos, 2003), kuri Vakaruose pasirodė 1964 metais.

Grįžtant prie "naujųjų medijų" sąvokos, svarbu pažymėti, kad būdvardis "naujas" šioje frazėje yra sąlyginis. Dažniausiai kaip naujas mediumas yra suprantamas internetas, tačiau naujumas gali pasireikšti ir turinio pavidalu, pavyzdžiui, nepriklausomas meno radijas "Kunst Radio" Austrijoje egzistuoja kaip senas mediumas – radijas, tačiau jis neturi savų bangų ir dažnai yra transliuojamas kitų radijo stočių bangomis ir internetu. Šis radijas gali atstovauti naujosioms medijoms todėl, kad jo turinys yra nepriklausomas nuo programų redaktoriaus ir į eterį gali išeiti kiekviena nepriklausoma iniciatyva. Dar dažnesnis naujųjų medijų pavyzdys – interneto radijas, kurį "įkurti" gali beveik kiekvienas interneto vartotojas ir transliuoti realiu laiku, bet ne radijo bangomis, o internetu. Taip naujosios medijos gali virsti nepriklausomos žiniasklaidos vienetais, kurie dažnai turi tiesioginį ryšį su auditorija ir išvaduoja ją iš pasyvaus vartojimo.

Naująsias medijas galima apibrėžti ir kaip meno bei technologijų santykio rezultatą, kur medijų funkcijų susipynimas ir tarpdiscipliniškumas naikina žanrus bei ribas tarp meno, žiniasklaidos ir visuomenės. Naujosios medijos – tai technologijos ir priemonės, įgalinančios vis didesnę visuomenės dalį pereiti iš pasyvių komercinės ir korporacinės žiniasklaidos vartotojų stovyklos į aktyvių ir nepriklausomų informacijos skleidėjų bei kultūros gamintojų pozicijas.

"Wikipedia" enciklopedija naująsias medijas apibrėžia kaip naujas informacijos sklaidos technologijas, atsiradusias paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje vis populiarėjant kompiuteriams, internetui, skaitmeninei fotografijai, videomenui ir greitai kopijuojamoms informacijos laikmenoms (CD, DVD ir t. t.).

Lietuvoje medijų meno ar naujųjų medijų renginių iniciatoriams dažnai tenka susidurti su Kalbos komisijos atstovais, kurie iš dalies nesuprasdami ar klaidingai interpretuodami kontekstą siūlo atitinkamai pavadinti medijų meną – žiniasklaidos vaizdinių menu, o naująsias medijas – meno sklaidos technologijomis, tokiu būdu tarpdisciplininę medijų sąvoką griežtai suskaidydami ir priskirdami vienam (žiniasklaidos) ar kitam (meno) žanrui.

RAM

Aktualizuojant naująsias medijas Baltijos jūros regione kilo RAM ("Re-approaching New Media" – "Permąstant naująsias medijas") projekto idėja, ji buvo įgyvendinta 2001–2004 m. pagal Europos Sąjungos programą "Kultūra 2000". Visas projektas buvo kolektyvinis, tęstinis, jis keliavo per skirtingas naujųjų medijų organizacijas aplink Baltijos jūrą. Tarptautinėse ir tarpdisciplininėse kūrybinėse dirbtuvėse-seminaruose buvo siekiama kritiškai permąstyti naująsias medijas bei jų įrankius ir procesus. Kartu buvo kuriamas tarptautinis tinklas, kurio nariai – menininkai, teoretikai, technologijų specialistai – keitėsi patirtimi ir kėlė įvairias naujųjų medijų problemas. Naujosioms medijoms nepaliaujamai keičiant kasdienį gyvenimą ir visuomenę, iškyla būtinybė pristatyti naująsias technologijas ir medijas visuomenei taip, kad ši būtų pajėgi jas pasitelkti, o ne nukentėti nuo jų padarinių.

RAM su skirtingomis temomis keliavo per šias medijų meno laboratorijas ir iniciatyvas: "Estetika, naratyvas ir socialinė sąveika kompiuteriniuose žaidimuose" – CRAC (Švedija), "Juokdarys globaliniame bunkeryje: permąstant internetą" – Atelier Nord (Norvegija), "Susigrąžinant kultūrinę teritoriją naujose medijose" – E-media center (Estija), "Išgyvenimo rinkinys naujųjų medijų ir komunikacijos aplinkoje" – Olento (Suomija), "Medijų architektūra: interaktyvių procesų tarp fizinės ir virtualios aplinkos valdymas" – RIXC (Latvija), "Socialinė sąveika ir kolektyvinis protas: metodas ir strategija" – VILMA (Lietuva).

RAM6 Vilniuje

RAM6 kūrybinės dirbtuvės-seminaras Vilniuje vyko laboratorijoje VILMA (Vilnius Interdisciplinary Lab for Media Arts – Vilniaus tarpdisciplininė medijų meno laboratorija). VILMA egzistuoja kaip laikina medijų vieta, turinti savo charakterį, tačiau keičianti veiksmo erdvę. Šiuo atveju RAM6 vyko Šiuolaikiniame meno centre ir miške. Naujųjų medijų ir visuomenės santykis Vilniuje buvo permąstytas pasitelkus klaidinančią "miško" sąvoką.

Štai ištrauka iš RAM6 koncepcijos: "Miško" sąvoka, vis išnyranti VILMA grupės troškimuose, tai pradinis išeities taškas – "išsivaduoti iš gamtos miško" bei "nepasiklysti technologijų miške". Šie du punktai atskleidžia pirmines RAM6 kryptis. Tai nuolatinis judėjimas tarp dviejų miškų, kuriuos jungia lokalūs troškimai bei globalūs scenarijai.

Pirmasis miškas nurodo į natūralius Lietuvos miškus kaip į svarbią kultūrinę ikoną, užimančią didelę Lietuvos dalį tiek geografiškai, tiek kultūriškai. Miškas rezonuoja su ypatingu tautos ryšiu su gamta bei žymi / nurodo į mūsų praeitį, mūsų psichę, iš kurios kyla rezistencijos ir sukilimų istorijos: nuo pagonybės iki partizanų maištų.

Antrasis miškas – tai medijos. Šiuo atveju miškas – tai teritorija, nuklota technologijomis, o internetas tampa mišku, kurio medžiai daugeliui blokuoja kelią. Interneto miškas taip pat yra mitinė matrica ar, kitaip tariant, neįžengiamas / nesuvokiamas kodų ir ritualų rinkinys, kuris mus arba į save įtraukia, arba atskiria".

Šios dvi "miško" sąvokos kūrybinėse dirbtuvėse-seminare buvo miksuojamos realiu laiku, o gautas rezultatas kaip vienas iš esminių renginio įvykių buvo transliuojamas per sąsają viešai auditorijai, likusiai mieste. Tiesioginė transliacija vyko iš miško prie Nemenčinės į Šiuolaikinio meno centrą per "Bitės GSM" sukurtą nenutrūkstamą ryšio tiltą.

Miške "tūnojo" tarptautinė medijų menininkų, technologų ir teoretikų grupė, jie diskutavo apie medijas ir pristatinėjo kūrybinių laboratorijų rezultatus, ten taip pat vyko garso ir vaizdo performansai, sulipdyti tiek iš dalyvių atsivežtos, tiek iš naujai sugeneruotos medžiagos.

Miško transliacija buvo kulminacinis įvykis, kuriam prielaidas sudarė penkios laboratorijos, vykusios rugpjūčio 26–28 dienomis. Laboratorijas-seminarus vedė pasaulyje žinomi medijų menininkai ir teoretikai: Geertas Lovinkas, Kimas Cascone, Derekas Holzeris ir Sara Kolster, Johnas Hopkinsas ir Danielis Garcia Andujaras.

G. Lovinkas, garsus medijų teoretikas, kritikas ir aktyvistas iš Amsterdamo, išleidęs ne vieną populiarią knygą apie interneto ir medijų kultūrą, vedė laboratoriją "Kritinės medijų studijos" ir skaitė paskaitą apie naujausias medijų aktyvizmo tendencijas. Tinklo teoretikas ir praktikas J. Hopkinsas iš JAV vedė praktinę ir teorinę laboratoriją "Tinklo kūrimas ir dialogas", aiškindamas, kad svarbiausia yra sukurti tinklą iš žmonių, o internetas yra ne tinklas, o tik žmonių tinklo technologinė priemonė. Medijų aktyvistas ir konstruktorius D. G. Andujaras, Ispanijoje vykdantis projektą "Technologijos žmonėms" (www.irational.org/tttp), laboratorijoje senus kompiuterius pritaikė efektyviam darbui – taip išspręsdamas technologinių atliekų ir kompiuterių prieinamumo plačiajai visuomenei problemas.

Medijų menininkai iš Amsterdamo D. Holzeris ir S. Kolster dirbo su garso vertimu į vaizdą ir vaizdo vertimu į garsą ("Garsinis vaizdas ir vaizdinis garsas") ir laboratorijoje mokė dalyvius apdoroti garsinę ir vaizdinę medžiagą su nemokama atviro kodo programine įranga.

Elektroninės muzikos kompozitorius K. Cascone iš San Francisko (JAV) laboratorijoje pristatė dalyviams naują garso meno kūrimo metodą "Dinamiško turinio kūrimas naudojant paprastus genetinius algoritmus". Gan sudėtingas pavadinimas žymi paprastą matematinę muzikos kūrimo struktūrą: iš bendro garsų archyvo dalyviai atsirinko sau patikusius garsus, tuo pačiu metu keisdami archyvo duomenis, ir tuos garsus lipdė į bendras kompozicijas, kurios buvo kolektyviškai "sugrotos" per galutinį performansą.

Laboratorijos tikslas – kūrybinis ir edukacinis procesas, derinantis medijų meną ir naująsias technologijas bei aprėpiantis ne tik 70 dalyvių, iš kurių beveik 30 buvo lietuviai, bet ir Lietuvos visuomenę, dalyvavusią paskaitose, performansuose ir miško transliacijoje. Nors kai kurie medijų kultūros aspektai auditorijai liko neaiškūs, VILMA (www.vilma.cc) laboratorija padėjo pirmuosius pagrindus tolesnei naujųjų medijų problemų plėtotei. RAM6 kūrybinių dirbtuvių-seminaro pabaigoje vis labiau ryškėjo dalyvių kairuoliškos nuotaikos – naujųjų medijų permąstymas padėjo suvokti korporacinę komercinių medijų struktūrą ir perpratus ją bei jos technologijas pačiam tapti medijų aktyvistu bei kritiku.