ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-12-10 nr. 776

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (31) • JUSTINA VAITKEVIČIŪTĖ. Gidas (13) • EUGENIJUS ŽMUIDA. Profesionalo mirtis (1) • MeilėKAREN L. BLOOMQUIST. Kas apibrėžia Bažnyčią – valstybė, etniškumas ar rinka?SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsKERRY SHAWN KEYS. ApsakymaiDAIVA MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ. Eilės (2) • AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Eilės (1) • CASTOR&POLLUX. Recenzijos (49) • CASTOR&POLLUX. Fanaberijos (87) • JŪRATĖ BARANOVA. Aurelijus Augustinas ir Sigito Parulskio „Išpažinimai“Mardasavo dainių Petrą Zalanską prisimenant (1) • JONAS SERAPINAS. Skotoma, arba Lapų pūtiko gyvenimasMEILĖ GIRAITIENĖ. Blusų cirkas?RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Apsakymai (1) • LAIŠKAI (198) •

Mardasavo dainių Petrą Zalanską prisimenant

[skaityti komentarus]

iliustracija
Petras Zalanskas su vaikaičiais Mardasave. 1979 m.
Algimanto Kunčiaus nuotrauka


Piemenavimas

Dzūkijoje turbūt ilgiau nei kituose regionuose išsilaikė bendruomeninis darbas. Gyvendami glaudžioj ūlyčėlėj, prisišliejusioj prie upių, apaugusioj miškais, žmonės daug ką darė kartu. Ganyklos Mardasave bendros ir iki šių dienų: piemuo gena viso kaimo karves į lankas – pamerkiais arba paūliais. Seniau tas ganymas tik tiek skyrėsi, kad su karvėm gindavę ir viso kaimo ožkas, ožius, avis ir kiaules. Skerdžius ir trys vaikai varydavo visą bandą keletą kilometrų iki pievų.

Senas priežodis sako: „Nuog velnio yra kryžius, nuog šunio – lazda, o nuog piemenų nėra nieko“. Šie, ilgai ganydami po laukus ir miškus, pasidarydavo kaip laukiniai žmonės, anot senesnių kaimo gyventojų. Su piemenavimo laikotarpiu susiję smagiausių ir pasiučiausių įvykių prisiminimai. Jonas Zalanskas prisimena, kaip skerdžiui nematant sykį visi piemenys griebę patį didįjį bandos ožį ir metę į Ūlą nuo skardžio. Ožio vilnos tuoj prisisunkė vandens ir jis nugrimzdo, o ragai įsmigo į dugno smėlį. Pamatę kylančius burbulus, visi piemenaičiai iš paskos sušokę ožio „ratavoti“. [...]

Čia sava pažįstama bendruomenė, saulėtomis vasaros dienomis apgyvenanti laukines pievas, miškus, savi piemenų rūpesčiai ir įstatymai ir – nepaprasta laisvė, nes negalioja jokie kaimo senių priesakai, o lupti piemenys gaudavo gal tik grįžę į kaimą, jei apie išdaigas vyresnieji sužinodavo. Tačiau paprastai skerdžius pats susitvarkydavo. Jis turėdavo botagą: ėglio botkotis dviejų metrų, o pats botagas kanapinis, septynių (sic!) metrų ilgio. Nei vytis jam nereikėdavo, kad driokstelia nusikaltusiam! Šioj smagioj bendrijoj, besikraustančioj per paupius, visi svarbūs, visi pažįstami, visų būdo savybės įvertintos – pradedant kiaulėmis, karvėmis, turinčiomis vardus, šunimis, padedančiais ganyti, baigiant piemenaičiais ir pačiu skerdžiumi. Čia skamba nevaržomi šūksniai ir dainos. [...]

Kitas laikas prasideda, kai piemenys išauga į bernus. Bernai, kaip ir piemenys, prisigalvodavo visokių išdaigų, tik didesnio masto. P. Zalansko tėvas Divazius Zalanskas pasakojęs apie savo bernavimą. Keletas bernų ėję per Purplių pievas. O ten stovėjęs kažkieno svirnelis ant stataus, vandens paplauto Merkio kranto. Bernai įsirėmę pečiais ir nugriovę svirnelį vandenin. Svirnelis ir nuplaukęs upe – kaip jo nebūta!

Vasarą bernai varydavo arklius naktigonėn. Šis laikas ne vienam įstrigo į atmintį. Kaip atsimena P. Zalanskas, naktigoniai visą kelią dainuodavę „bernų“ dainas, t. y. daugiausia piršlybų: „Negailėjom savo karštų krūtinėlių giesmelėm išvarginti“. Ir, nuginę arklius, susikūrę „šventas ugnelas“, kartais kiaurą naktį pradainuodavo. Pamiega porą, tris valandas, o rytą eina į laukus arti.

O jaunos merginos vasarą gindavo karves „išgryčių“, t. y. labai anksti rytą, iki pusryčių, nes dieną pievose gyvuliams buvo per karšta ir per daug mašalai puolė. Sukilęs kaimas klausydavosi jų dainų. Ne tik žmonės klauso: „Išbudina tos jaunos mergužėlės savo dainom drabnus paukštelius iš ramaus miegelio [...]. Prakalbina tos jaunos mergužėlės įvairiausius medelius su gražiom dainelėm... Pradeda sprogti medeliai iš ramumėlio tylaus“. Kurgi Zalanskas nepasigėrės dainomis: „Tai tik klausyk, saulalai patekėjus, tai cik skamba visi pavupiai, visi pagiriai, tik pleška žalia girelė nuog tų dainelių!..“


Vestuvių linksmybės

Dzūkijoje ilgai išsilaikė paprotys į vestuves kviesti ne tik plačią giminę, bet ir visą kaimą. Mardasavo kaime dar 1974 m. vykusios Marijos Zalanskaitės vestuvės tokios ir buvo – dalyvavo visas kaimas. Taip buvo elgiamasi greičiausiai dėl to, kad kaimo bendruomenė ilgiau nei kitur buvo susieta stipriais ryšiais. Turtinė padėtis to negalėjo lemti. Neturtingesnieji keldavo kuklesnes vestuves, bet vis tiek į jas susirinkdavo visas kaimas. Ilgam išliko pasakojimai apie vienas gretimo Paūlių kaimo vestuves, į kurias P. Zalanskas buvo pakviestas dainuoti. Šeimininkai gyveno taip skurdžiai, kad neturėjo vestuvėms mėsos, tai privirė iš moliūgų „medaus“, prikepė pyragų ir taip vaišino žmones. „An stalų nustatyta jau bliūdukai su „medum“, o pyrago riekełės aplinkui išdėliota. Visi dažo pyragų in tų „medų“ ir tep valgo, skotertės cik nulaiscytos tuoj geltonu buzu. [...] Tai dar tokis Bladulis ty sėdzi, kalba, rankom mosikuoja. Jis jau laukia, kadu atneš mėsos ar ty ko kito. Dar kaimynė, tokia atsargi moterukė, in jį: „Atsargiai, Bladulia, ciagi medus“, – kad jis ištraukt rankovį iš medaus. „Ar cia kolera medus?!“ Jis kap atsigrįžo ir kap tėškė su ranku tų „medų“!

Tačiau skurdžios vaišės negalėjo sumažinti vestuvių linksmybės. Ateidavo ir gretimų kaimų jaunimas padainuoti, pasišokti. Jie ir „šimtametės bobos“ – būtinos vestuvių dalyvės – nesivaržydavo padainuoti pašiepiančių dainų svotams, svočioms, „broliams“, „drūčkoms“, „svokoms“ – garbingiausiems vestuvių svečiams. Apie tokius nekviestus svečius kartais būdavo sakoma: „Nei jie prašyci, nei vadzyci – kap šunes susranka ir paloja“. [...]

Atskiras žmogus, turintis savo vaidmenį ir tikslus vestuvėse, įsilieja į visumą: jaunojo ir jaunosios pulkai laikosi atokiai ir „kaunas“ tarpusavyje, laido sąmojus, dainuoja dainas apie „mūs šalies brolalius“ ir „svecimos šalies brolalius“ ir pan.; kai muzikantai užgroja, jaunimas šoka, seniai prie stalų „valgo, geria, dainuoja“, gaspadinės „in stalus neša“, gaspadoriaus sūnūs „trunkus“ neša, vaikai apie stalus šmirinėja, šunys po stalais tyko, gavę kaulą nešas, apsikasa ir parbėgę vėl tyko. Langai, jei vestuvės vyksta vasarą, atidaryti; pasitaiko, kad ir žvirbliai įskridę nutveria ką nuo stalų (beje, tai minima ir lietuvių liaudies pasakose). [...] Panašiai autobiografinio pobūdžio vaizdelyje „Apie jauniausią dukrelę Marytę“ P. Zalanskas vestuvių ruošą, rūpesčius lygina su bičių darbais: „Tos keturios moterėlės nešė staluosna visokiausius valgius kaip bitukės aviliuosna medų. Krovė užkrovė kaupinus stalus visokiais valgiais. O mano sūnelis Jonulis ir žentulis vyriausias tai nešė visokiausius trunkus, gėrimus, kaip kokie bičių tranai [...]. Tranai neša bitėm vandenį aviliuosna, kad bitukės praskiestų medų vandenėliu, kad nebūtų tirštas toks“. Kitoje vietoje lyginama jau kitaip: „O mano tos keturios šeimininkės tai kaip tos kregždės, po kluonu lizdus susiviję, ir vaikelius savo maitina, viena pro kitą čypdamos, čiūruodamos, viena pro kitą lėkdamos, vaikeliams kirmėlaites, musaites neša ir visos groja: „Čyru vyru pavasaris!“ [...] Važiuodami į jungtuves žino, kieno vežimas pirmas važiuos, kieno paskutinis; žino, kaip reikia grįžus stalą išpirkti; žino, kur garbingiausi vestuvininkai prie stalo susėda ir kokio kiekvienas garbingumo. Nukrypimas nuo tvarkos gali turėti magišką neigiamą galią, blogai paveikti jaunavedžių ar kitų vestuvininkų gyvenimą: iš jungtuvių grįžusiųjų negali pasitikti tėvas našlys ir pan.

Tačiau šitoje griežtoje vienakryptėje vestuvių eigoje įmanoma ir nepaprasta laisvė, nes vestuvinis kanonas „numato“ ir didžiausias linksmybes, išsišėlimą. Vestuvių linksmybė irgi visus apima. Ieva Turonienė, pasakodama apie kokias gražias vestuves, paprastai užbaigia: „Ir kap jau visiem linksma buvo, tai neklausk!“ Vestuvėse turi būti linksma visiems, niekas nesilinksmina vien sau. Pasidalytas linksmumas padidėja – tai buvo žinoma turbūt jau nuo labai senų laikų. Toks dėsningumas atspindėtas ir lietuvių liaudies pasakose, kuriose yra į vestuves priimto elgetos, užklydėlio muzikanto motyvas. [...]

Pritrūkus suolų, prisėsdavo, kaip Puvočių kaime sako, „ant karaliaus žemės, ant savo senės“ (t. y. ant savo sėdynės). Kuo daugiau svečių, tuo linksmiau! Sesuo Ieva atsimena, kad P. Zalansko būsima žmona Ona į savo vestuves pasikvietusi labai didelį pulką: „Cik dzvylika pamergių ir ciek pabrolių. Trudna buvo ir sutelpyc pirkion. O ty ir svočių, ir maršalkų buvo privažavį [...]“.

P. Zalanskas ilgai bernavo – vedė sulaukęs trisdešimt penkerių. Turėdamas šokėjo, dainininko autoritetą, dažnai buvo kviečiamas į vestuves – ne tik Mardasave, bet ir aplinkiniuose kaimuose. Autobiografiniame vaizdelyje „O dabar parašysiu vėl apie save“ prisimena nepaprastas Adomo Jeskevičiaus vestuves Paūliuose, kur Petrulis, būdamas tik šešiolikos metų, buvo jam „už brolius“. Taigi bernauti pradėjo anksti ir bernavo beveik dvidešimt metų! Ir anksčiau su vaikais atlėkdavo į vestuves, nes vestuvėse linksmindavosi visas kaimas be išimčių. Tiesa, vaikais vestuvininkai labai neapsileisdavo. Kai jų knibždėdavo pilna pirkia ir sparčiai nykdavo vaišės nuo stalų, kuris vyrų sušukdavo: „Degutas vaikams!“ (tai reiškė – vaikus apipilti vandeniu), ir visi jie sprukdavo pro duris. Bet po dešimt minučių ir vėl susirenka – negi kovosi su vaikais.

Anuo metu buvo įprasta einant pas ką į vestuves pabroliu, į pamerges sau būtinai imti netekėjusią seserį. „Jis ty gali su visom šokcie, bet jau, skaitės, važuoja broliai su sasarimi“. Dainininko sesuo Ieva, dvylika metų už jį jaunesnė, prisimena, kad kartu su broliu apėję labai daug vestuvių. Muzikantas paprašytas užgrodavęs tokių senovinių šokių, kokių niekas nemokėdavęs, tada Petras sakydavo: „Einam, sasula, mes parodzysim, kap cia šokcie“. Neužturėdavo ir dainų gerklėj – dainavo, kiek jų prašė. „Mūs labai balsai ciko, mes kap užtraukiam! [...] Ty koki būna vestuvėn paprašyti giedoc, ale kolai mes juos sukviesim – kad jiej tokių ir giesmių nemoka!“


Gydymo patirtis

P. Zalanskas, be polinkio į dainas, turėjo įgimtą, iš motulės paveldėtą polinkį į liaudies mediciną. Gydyti žmonių ir gyvulių ligas, atitaisyti pažeistą gamtos tvarką jam atrodė labai kilnus amatas. [...]

Zalanskų giminėj, dar iki motulei atitekant į Mardasavą, gydė P. Zalansko senelis Jonas Zalanskas. Pats buvo labai stiprus ir stambus vyras, svėręs septynis pūdus. Jis mokėjęs gydyti žolelėm ir užkalbėti nuo ligų, buvęs „nugarsėtas daktaras“. [...]

Jaunoji marti Monika Barysiūtė atitekėdama į Mardasavą atsinešė liaudies medicinos žinių. Tokios žinios paprastai būdavo perduodamos sūnui, dukteriai ar anūkui, rečiau – svetimam žmogui, pasižymėjusiam gera atmintimi. Gyvenimo patirtis tas žinias šiek tiek papildydavo, bet vis dėlto svarbiausia buvo išsaugoti perduotąsias, kurios yra universalios, neaišku, kieno atrastos, perduodamos iš lūpų į lūpas nuo neatmenamų laikų.

Žinoma, kai kurie gydymo būdai šiandien gali atrodyti šarlataniški. Pavyzdžiui, bobulė prie tam tikros rūšies žaizdų dėdavusi voratinklius. Jei skaudėdavo pilvą (skrandį), vienas iš gydymo būdų buvęs nuo kryžkelių iš arklio pėdo nešti smėlį, dėti žmogui ant pilvo, ir pasveiks. O štai kai karvei paslėpsnius kartais imdavo krimsti pelės, reikėdavo „mušti čebato aulu per tą daiktą atgalia ranka tris kartus“. Bet ranka turi būti žmogaus, kuris yra kurmį negyvai užglostęs! [...]

Monika Zalanskienė apskritai išmanė labai daug ką: gerai žinojo papročius, nusimanė apie žmonių sveikatą, mokėjo auklėti vaikus, auginti gyvulius, apsiginti nuo piktų akių, kaip pradėti ir baigti darbus ir t. t. Petras tą žinojimą perėmė. Viena proga jis net yra pasakęs: „Kap gera gyventi, kadu viskų žinai, kap darycie“. [...]

Savo išmintį motulė perdavė Petrui, dėkingiausiam jos klausytojui, visą gyvenimą ir gyvenusiam šalia. Dėl motulės daktarystės jis išliko gyvas. Jam mažam buvo įspyręs arklys. Petrulis tris dienas be sąmonės pragulėjo, visi manė, kad mirs. Kaimynai suėjo ir jau buvo šventintu „zvaneliu“ paskambinę (tuo „zvaneliu zvanydavo“ visais kritiškiausiais atvejais kaime: žmogaus staigios mirties valandą, krikštijant mirštantį kūdikį ir t. t.), bet motulė visus išvaikė ir užsispyrė: „Petras nemirs!“ Smilkė ir žolėm girdė. Zalanskas užsimena, kad jį mažą girdė morkauninku, kuris yra tikri nuodai. Tai buvo rizikingas vaistas: vaikas, jo išgėręs, arba mirdavęs, arba būdavęs sveikas. Gėręs ir gyvatės nuovirą, kurio pagėręs žmogus, iki tol sudžiūvęs, „užlengęs“, tapdavęs stiprus kaip plienas. Taigi gal jau nuo vaikystės Petras tikėjo savo motinos gydymais. [...]

Gyvendamas vienas, P. Zalanskas visą tą mokslą surašė į sąsiuvinius, „atsiminimų ir gyvenimo išminties knygas“, anot Donato Saukos. Nebeturėdamas klausytojų, taip pasikeitus laikams (atsirado ir daktarai, ir ligoninės), jis vis tiek tikėjo, kad jo mokslas bus kam nors naudingas. Dainininkas ir artimiesiems labai mėgdavo duoti patarimus, kaip tausoti sveikatą. Tai jis laikė viena iš gėrio darymo formų. Surašęs sunkių ligų gydymo būdus, kurie, kaip jis su nuostaba pamatė, kai kam buvo nepriimtini, priduria: „Jei tau nepatinka, gali mirc“. Kai skaitai tą palikimą, kai kurios vietos tokios bjaurios atrodo, ypač gyvulius gydant. Bet taip yra dėl to, kad susiduria dvi skirtingos kultūros – sena ir nauja, kaimo ir miesto. Pastaroji skirsto pasaulį į „gražu“ ir „negražu, bjauru“. Senoji neskirstė, nesibjaurėjo tuo, kas natūralu, ir į pasaulį žiūrėjo organiškai – visoms gyvybės formoms tie patys dėsniai galioja. P. Zalanskas net ima diskutuoti su tokiu „skirstančiu“ požiūriu: „Yra žmonių labai švarių, jiej visko bridinasi. Tai tiej žmonės daugiausia miršta be laiko. [...] O tas žmogus, kuris visko bridinasi, pats pirmas yra visokiausių ligų užėstas, jis yra nesveikiausias žmogus. [...] Ant uogų visokiausi vabalai laipioja, pelės, varlės, rupūžės. Jos tik uogas ir ėda, vorai visokiausi, laukinės blakytės – visi šitiej vabalai po visokiausias uogas šliaužioja. Ir visi žmonės skina ir valgo tas uogas ir nenumiršta nuo jų“. Galbūt tai ir yra viena iš sveikatos versmių – mylėti visą pasaulį, visa, kas jame kruta, auga, visus žmones, nė vienu nesibjaurėti ir matyti, jausti tą begalę ryšių, kurie sieja visas gyvybės atmainas, kurie sieja žmogų su visa tarpstančia, prisikeliančia, gaja gyvybe. P. Zalanskas neabejotinai tai jautė. Savo sveikatos būklę jis siejo su pavasariu, su pražystančiu putinėliu ir tikėjo, kad jei po ilgos žiemos sulauksiąs putinėlio pražystant, tais metais dar nemirsiąs. Matyt, tokio tikėjimo būta senajame kaime. Julija Gudaitienė Onai Zalanskienei į ligoninę rašė – be galo laukdama pavasario, tarsi jis visą žmogaus sveikatą sugrąžintų, savo mylimą bičiulę guosdama, lyg medum per širdį tepdama: „Jau pavasaris ateis, visi medžiai atsprogs, visos pievos sužaliuos mojaus gražiausios. Visi paukšteliai čiulba ir gegutė kukuos, ir mes tavo sodelin sėdėsim po obeliu baltais žiedais ir kalbėsim apie peraitų šitų mums nelaimingų žiemų...“


Pagal Modestos Liugaitės straipsnį „Liaudies dainininko pasaulis. Petro Zalansko pasaulėjauta ir aplinka“ („Tautosakos darbai“. X (XVII), 1999)

parengė J. Š.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Vasario

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 2 iš 30 
23:55:30 Feb 7, 2010   
Jun 2007 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba