ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-03-07 nr. 884

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Kepurė (44) • MARIUS RAUBA. Rašytojas ir psichologė (2) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • ALEKSANDRAS ŽARSKUS. Apie santykį su skausmu ir mirtimi (36) • ITALO CALVINO. Nesantis riteris (2) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • KLAJOJANTI. Butas. Kelionėje (1) • NERIJUS CIBULSKAS. Veikinėjimas. Gruodžio aktyvavimas (7) • SIMAS ČELUTKA. Eilėraštis (6) • JURGITA VAITKUTĖ. Eilės (9) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (10) • GILBONĖ. Kalbėjausi su debesiu (26) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sSu antropologu, Aberdino universiteto doktorantu DONATU BRANDIŠAUSKU kalbasi Juozas Šorys. Oročėnų taigos jausmas (18) • REDAS DIRŽYS. Meno streiko istorija (12) • o čia nežinau ką pasakyti (281) • 2008 m. kovo 14 d. Nr. 11 (885) turinys (3) •

Užuolaida ir žalias vazonėlis

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

2006

Gyvenimas su pokvaišiais

Psichiatras Kybarskis (per karą naciai durtuvu jam buvo perdūrę plautį...), paprašytas patikrinti, ar (...) yra „velnio apsėstasis“, anuometinėje „Neringoje“ kyštelėjo galvą, pravėręs stiklines duris, už kurių šis sėdėjo su savo žmona... Tada nutaisė „durniaus veidą“, kyštelėjo du pirštu, pačepsėjo... Stebėdamas paciento reakcijas.

Viską čia perpasakoju tik todėl, kad pakliuvęs į kvailą pobūvį ir aš užsidedu „durniaus kaukę“.

Atsarginį veidą.

Iš Sovietijos parabolių

Vos Maskvoje pradeda lašėti, Vilniaus bolševikai jau vaikšto su išskleistais skėčiais.

Momentas

Kai pajunti, kad metai baigiasi, o prasideda kiti. Mano metai (taip pagalvojau) baigiasi. Trimis Karaliais, trim magais. Kasparas, Merkelis, Baltazaras... Ant senoviškos rusiško namo sienos mačiau iškraigliota kreida – kirilica...

Beveik KGB.

Per televiziją vis rodo pražilusį rašytoją, kuris „neprisipažino Liustracijos komisijoje“. Esą bendradarbiavęs.

Ir aš jį pažinojau, beje, kaip šviesų ano meto žmogų. Susitarėm ir – nuvedė mane pas kunigą Vaclovą Aliulį... Rodos, Pavasario gatvėje. Glaudėsi vienam medinės trobelytės gale. Redagavo naują Šv. Rašto vertimą.

Mes su juo – iš vienos pasvietės, t. y. vieno krašto. Jau beveik juokas iš visų tų liustracijų.


        Greitai tems, o diena
        nenuilstamai
        pina – tiems žvirbliukams
        šarmotą žiemos
        peleriną...

Sausio 5, ketvirtadienis

Vieno romano priešistorė

R. Gr. (telefonu):

– Tai pasakyk, kokios spalvos būna varnėno burna, kada obelims žydint jis gieda į saulės spindulį, nutūpęs ant kirvakočio galo, o kirvis įkirstas į žmogaus galvą?..

P.:

– Tave užmušt per maža!

R. vėl skambina man:

– Ar gali pasakyti, esi varnėnų specialistas...

– Galiu. Priklauso nuo tavęs. Poetas turi būti aklas.

– O aklieji mato spalvas tokias, kokias nori?

– Taip. Esu kasęs daržą, tuo metu švietė saulė, žydėjo obelys, alksnyje giedojo varnėnas. Mano paties iškeltame inkile. Tuo pačiu metu už Nemuno, bažnyčioje ant piliakalnio, klebonas laikė mišias...

– O bažnyčios varpai gali atsimušt į varnėno giesmę?

– Gali.

– Tai tu užbaigei mano romaną... Esu matęs varnėną juodžalsvį, žydrą, net su baltais siūlais (gijom), išeinančiais į orą.

– Tiesa. Spalvų visas kamuolys, juda, dreba, kreta ore...

Taip ir pasikalbėjome.

– Tai tu genijus, tai tu beprotis ir t. t.

Kosulys ir keiksmažodžių srautas – už nuodėmę.

Kaip nenugydydavo

Dabar daug pašnekama apie rašytojus ir Vasaros gatvę. Ten ne vieną yra nugydę. R. pasakojo, jog jo nenugydė tik dėl to, kad buvo viena seselė (aktoriaus Derkinčio žmonos giminaitė, Arvydo V. žmona), kuri vakarais vietoj aminazino jam į sėdynę suleisdavo vitamino C... Taip lietuviai gavo retą prozininką.

(Jeigu būtų gydę „iš tikrųjų“, – šakės!)

Trys durniai suranda sprendimą

– Jeigu dabar mūsų kalbas girdėtų psichiatras, tai uždarytų...

– Ne tik uždarytų, bet ir vaikščiotum „su kandalais“!

– Betgi čia tikroji šviesa?

– Už ją reikia mokėti.

– Gerai. Gale bus vinjetė su įrašu „Dėkingas P. R. ir S. G. už romano pabaigą“.

– Nereikia jokių vinječių. Juk tavo romanas, ne mūsų.

– Bus vinjetė.

– Ant eglišakių vainiko...

Bijau ženklų ir vengiu pranašysčių

Skaisčiai baltam, dar kalėdiniam sniege du kartus (iš ryto ir po pietų) mačiau gulint pervažiuotą katiną. Juodbalčiais kailinėliais, kraujo dėmės, latakas link upės...

– Kaži kas reiškiančio mirtį, – prieš mano valią lindo mintis.

Paskambino V. ir liūdnu balsu paprašė paguosti Arūną. Mirė jo tėvas, ėjęs 80-uosius. Prieš savaitę dar skundėsi lūžusia pėda.

Šiandien palaidojo ir eiliakalį, kuris skundė mane ir kitus anuo metu, šmeižė ir niekino kiek įmanydamas. Pokario komsomolcas, patapęs Maskvos agentu, turėjęs valdiškai privačią volgą ir vairuotoją. Tai tuomet buvo didelių privilegijų ir prabangos ženklai (!).

„Kai žmogus neturi ką laidoti, lieka vienas“, – bene tokia yra A. Mackaus eilutė, jo vienišumo ir mirties formulė.

Ar žmonės susivienija mirtyje? Toli gražu. Mirtis atgaivina mums artimus mirusiuosius, primena ryšį su gyvais artimaisiais ir draugais, giminėmis ir aplinkiniais.

– Ir mes ten atsidursime. Tikriausiai... – pridūrė man paskambinęs A. B.

– Sakai „tikriausiai“? Abejoji? – perklausiau.

Žmogus užtilo ragelyje, atėmiau iš jo dalelę tikėjimo.

– Nesu tikintis. Pavydėjau tau, kai atsiklaupei bažnytėlėje...

– Kada?

– Bene 1976-aisiais, kai važinėjome po Dzūkiją. Nebijojai nieko.

– Tada pati bažnyčia reiškė kažką kita.

– Ką?

– Tai, kas draudžiama ir persekiojama. Tai, kas atimta ir paniekinta. Ko turėjau bijoti?

Iš „Pošnekių“

Moteris:

– Mano vyras geras žmogus, bet niekad nedovanoja man gėlių...

Vyras:

– Kai tuokėmės, sakiau: kol mano pumpuras neprasiskleis, jokių gėlių...

Iš „Kvadratėlių“

Niekas taip nekvepės, kaip hiacintai žiemą!


        Kartą skleidės baltas hiacintas,
        Bet pagavo vėjas už ausų, –
        Ar saulutė leidžiasi, ar švinta,
        Katinėlis meldžiasi balsu.

Sausio 6, penktadienis

„Dieviškosios komedijos“ vertimas

Ten, kur Dante „daro“, vaizdžiai kalbant, hiperrealų, t. y. labai konkretų, piešinį, a. a. Aleksys išsiversdavo klišėmis.

XXIV g. 103 tercina (apie gyvatės nukirstą vėlę – žmogų):


        ten, kur jisai parkrito ir suiro,
        jo palaikai (pelenai) vėl susivienijo
                                   (tapo juo pačiu),
        ir (jis) sugrįžo į ankstesnįjį pavidalą
                    (atgavo pirmykštę išvaizdą)

A. Ch.:


        Tačiau nespėjus man atgauti kvapo
        Jis kūnu stojos vėl nejučiomis,
        Lyg prisikėlęs nuostabiai iš kapo.

Aišku, kad nėr smagu kaišioti savo darbą, bet man išėjo:


        Kai buvo jau patsai save pamiršęs,
        jo palaikai į vienį susijungė,
        pirminis jo pavidalas jam grįžo.

Kai Dante rašė, poezijoje juk dar nebuvo nė vienos romantinės (ar pseudoromantinės) klišės.

Tiesa, kur nors reikėtų pridurti, kad A. Ch. vertimą su rusiškuoju labiausiai suartina vyriškasis rimas vidurinėje tercinos eilutėje. Nesu linkęs kritikuoti A. Ch., bet M. Lozinskis perteikė dešimt kartų daugiau detalių, o tuo ir prasmės, niuansų, atspalvių. Nešokčiojo ir „netrydaliojo“!

Į XIX a. poetiką lietuviškąjį vertimą nubloškia „išgvoltavota“ kalba. Turiu omeny, pavyzdžiui, tokį rimavimą:


        Kai penktą šimtą metų baigia jis.

Visi tie „jis“, „vis“ ir t. t. pjauna be peilio. Aleksys Churginas pats kaip poetas nepajėgė peršokti „kartelės“, t. y. įsisavinti „poetinių technikų“, kurias lietuvių poezijoje naudojo K. Binkis, V. Mykolaitis-Putinas, J. Kossu-Aleksandravičius... Ką ir kalbėt apie jo tariamą bičiulį H. Radauską.

Po šių būta atradimų taip pat (J. Vaičiūnaitės, T. Venclovos, Vl. Šimkaus).

Dėl to teko (ir teks) iš naujo versti visus poetus, kuriuos vertė jis. Tatai ir daroma (A. Danieliaus verstas Šekspyras, A. A. Jonyno J. W. Goethe („Faustas“) ir t. t.).

Gėlių vardai

Orchius (iš kur kilęs žodis „orchidėja“) senovės graikų kalba reiškė sėklidę, dėžutę sėkloms...

Geras žodis tiems, kurie mąsto, kaip surasti gerų pakaitų tam tikriems vulgarizmams išguiti.

Beje, orchidėjų straubliukus (vamzdelius), nutįsusius apie 20 cm, apvaisina tam tikros rūšies vabzdžiai.

Augalų ir vabzdžių simbiozė. Gyva–negyva meilė.

Tema erotikams!

Dar – Dante

Jeigu jis sako augalų, roplių, gėlių, žuvų, gyvačių, gyvūnų vardus, tai viskas kaip iš botanikos vadovėlio. Ar kokio kito. Jokių poetizmų!

Iš tarmių

Apie tai, kad žmonės iš anksto numatydavo, nujausdavo, jog ne su visais susidraugausi:

– Susitikom, susipažinom, bet nekrito su juo rėda (nesusikalbėjom, neradom kalbos).

Čia man patinka tasai „nekrito“.

Arba dar – iš senkalbės:

– Sutvarkiau ją kaip didelę...

(Suprask: gavo kaip reikiant.)

– Atsiimsi kaip didelis!

„Didelis“ gal čia turi prasmę „visas“?

Prapuolę žodžiai

Sėklius – grūdai, atrinkti sėklai.

Mano a. a. tėtušis tą žodį dar vartodavo ir kitais atvejais: pavyzdžiui, žuvų sėklius (ikrai), kiaulių sėklius – tekis; galop – vyrų sėkla...

Dabar gyvoj kalboj netgi seklio nebelikę!

Italų k.

Šaknys ladro ir latro sutampa su blogais dalykais, vagystėmis, velniava, atmatomis ir išmatomis...

25-oji giesmė prasideda vaizdiniu apie „il ladre / le mani alzò...“. Piktadarys iškėlęs rankas į viršų suraito dvi špygas Dievui. Maždaug: „Še tau, pasiimk abi iš karto...“

Lietuvių – latras?

Latrina – išvietė.

Iš „Dvieilių“


        Palei vandenį plaukiantį, slenkantį...
        Ak užtenka, gyvenime, gandinti!

Fantastinio romano idėja

Jeigu moterys nesituoks su vyrais, o vyrai su moterimis.

Jeigu niekas negimdys vaikų...

Įmanomas veisimosi variantas: atgims dauginimasis vegetatyviškai.

Iš moterų – moterys, iš vyrų – vyrai...

Įmanoma, kad dalis tokių, dalis tokių.

Įmanoma, kad vėl įsigeis jungtis ir daugintis senoviniu, t. y. klasikiniu, būdu.

Pasaka apie blindę, medį – moterį, įklimpusią baloj. Šaukė, rėkė, paskui ėmė leisti atžalas... Taip atsirado daug jos vaikų. Blindynė – žmonijos pirmykštė giria.

(Tadas Blinda – tos Blindės bostrelis?)

Apie 1979-uosius

Dabar jau visi viešai pakalba, kad 1979 metų gruodį SSRS Politbiuras, palaiminęs invaziją į Afganistaną, buvo (visas!) girtas arba... nesveikas.

Tai beveik tas pats.

Ko norėt iš liaudies?

Visi buvo girti ir nesveiki.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Vasario

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


111976. mie2008-03-12 16:28
kiek zinau, Chaimas Kibarskis buvo terapeutas, o ne psichiatras.

112049. ivs 2008-03-13 04:58
as toj pastraipoj niekaip nerazrinkau, kaip taip gali buti kad tas Kybarskis ikiso galva pro duris, uz kuriu pats sedejo su zmona. kas ikiso galva? kas sedejo su zmona? kam buvo stogas pavaziaves? psichiatrui?

112058. mie2008-03-13 10:04
garbusis geda kaip uzsidejo "durniaus kauke" taip ir pamirso nusiimti.

112140. g2008-03-14 05:45
kai kam jokių kaukių dėtis nėra jokio reikalo...

112152. to ivs2008-03-14 17:46
taigi aišku, kad "velnio apsistasis" ir yra "šis", sėdėjęs su žmona.

112153. ivs 2008-03-14 17:55
tai tada as nors kableli buciau dejus po „Neringoje“ , o ne po „velnio apsėstasis“, nes antraip iseina, kad Kybarskis norejo patikrinti, ar jis pats nera velnio apsestasis. gal ne?

112195. krankt2008-03-15 00:03
apie katineli cia taip meilingai sueiliavo. :)

112274. vaizduote2008-03-16 13:32
A Kibarskis - garsus kardiologas

112275. sg2008-03-16 13:32
ledynai gula Lenino perdon

112276. kvankt2008-03-16 13:48
na kam tą Churginą taip niurkyt, kai visi žino, kad vertimai po 25-30 metų pasensta ir kad kuo jų daugiau, tuo tauta geriau atrodo.

112283. mie - vaizduotei2008-03-16 16:07
aleksandras kibarskis ko gero negalejo buti perdurtas naciu del savo amziaus, tai greiciausiai kalbama apie jo teva.

112286. daktaras Aiskauda2008-03-16 16:52
Aišku, Kybarskių plejada. Kaip ir Klumbiai.

112375. įdomu2008-03-17 13:37
įdomu, o kas tuos koliažus daro, kur prie Gedos tekstų kabo?

112379. mie2008-03-17 14:40
atsakymas paprastas - koliazininkai.

112421. vitražistas2008-03-18 14:01
mes darome tuos koliažus: iš laikraštinių iškarpų. pagal Autoriaus tekstą.

112436. mie2008-03-18 19:26
vitrazistams, matyt, visai paskutinioji, jeigu lipdo koliazus uzuot puose baznyteles spalvotais vitrazais.

112439. r2008-03-18 23:02
kaip gerai kad sisyk uzkliuvo jaunos mergeles o man atrodo pamazi pamazi matydamas kad ratas baig suktis poeta uzmeta ir busimos biografijos metmenis :nu as ten kur paralele apie rasytojus ir vasaros gatve .bet tie komentatoriai kaip pasiute sunys

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 2 iš 30 
23:43:44 Feb 7, 2010   
Jun 2007 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba