ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-11-15 nr. 676

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Apie savo amžių ir vietą (108) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Šis tas iš varnų gyvenimo (35) • AUDRIUS NAUJOKAITIS. Gyvasis Long Island Sound įlankos vanduo (4) • GEORG VON DER VRING (2) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (21) (76) • DONATAS GLODENIS. Išsivadavimas pagal Osho (19) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (6) • Klaidų atitaisymas (4) • ANNE SEXTON. Meilės romano angelai (20) • SAULIUS MACAITIS. Naujosios Rusijos kinas – antrarūšiams žmonėms? (9) • RASA ŽIEMYTĖ. Įrašai odoje (44) • EVALDAS JUOZELIS. Wilhelmo Reicho aristoteliškasis panorgazmas (10) • VYKINTAS VAITKEVIČIUS. Senosios Vilniaus šventvietės (15) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • MICHAIL ŽVANECKI. Diena, sklidina gyvenimo (7) • MICHAIL ŽVANECKI. Tylėjimas – auksas (2) • MICHAIL ŽVANECKI. Miniatiūros (2) • Laiškai sau ir kitiems (130) •

Gyvasis Long Island Sound įlankos vanduo

AUDRIUS NAUJOKAITIS

[skaityti komentarus]

Manęs paprašė pristatyti savo filmą "Jonas Mekas: Gyvenimas tik prasideda". Pradedu rašyti, bet žvilgsnis vis krypsta į Long Island Sound įlanką. Keistas peizažas už lango ankstų rudens rytą: vanduo įlankoje – tarsi sustingusi masė. Ant kranto medžių lapai juda, o vanduo nejuda. Sustingęs vanduo. Žuvėdra nutupia ant jo paviršiaus ir stovi. Dabar matau: vanduo naktį nuslūgsta – pasitraukia nuo pakrančių – įlankos gilumon ir netoli kranto pasidaro seklu. Tada atrodo, kad paukščiai stovi ant blizgančios įlankos plokštumos. Ei, kaip gera rašyti apie įlanką, vandenį, žuvėdras...

Bet reikia rašyti apie filmą, apie žmones, kur turi būti vardai, pavardės, datos...

Filmą baigiau praeitų metų lapkrityje. Jį paskyriau savo tėvui – pačiam sąžiningiausiam, pačiam kukliausiam ir pačiam "tiesiausiam" žmogui. Tokių – mačiau nedaug. Jo dėka lietuviai dabar gali skaityti Jono Meko raštus. Ir šiuo metu jis rengia Jono viso gyvenimo publicistikos ir eseistikos knygą. Prieš gerą dešimtmetį aplankęs Joną Meką, grįžo iš Niujorko ir "Valstiečių laikraštyje" pradėjo spausdinti jo rašinių seriją "Laiškai iš Niekur". Kai Meko "Laiškai" pasiekė populiarumo zenitą, tėvas buvo neteisingai apkaltintas ir "atleistas iš darbo". Įtarūs, sovietinėmis normomis besivadovaujantys "valstietininkai" negalėjo pakęsti Jono Meko "sapaliojimų". Jo laisvas, žmogiškas tonas ir išmintis, matyt, labai nervindavo sovietinius spaudos darbuotojus, panašiai kaip Viliaus Orvido skulptūros negabius skulptorius "profesionalus" išmušdavo iš pusiausvyros, vos ištarus jo vardą. Gal žurnalistai "valstietininkai" išsigando, kad dešimtmečius to pačio laikraščio bukinami kolūkiečiai staiga neišblaivėtų ir nenuvestų kaimo į avantgardinę peklą? Greičiausiai "suveikė" bukas lietuviškas pavydas, kurį sutinki visur, kur gyvena lietuviai – nuo Niujorko iki Kriūkų, nuo Kauno iki Kailua, nuo Vilniaus iki Sidnėjaus... Kada baigsit, gerbiami lietuviai, vienas kitą niekinti ir su žemėm maišyti? Turbūt tada, kada "žemelė apsivers".

Paskui mano tėvas sudėjo visus "Laiškus iš Niekur" į vieną krūvą ir išleido puikią knygą. Netrukus knyga pasirodys ir Prancūzijoje – prancūzų ir anglų kalbomis.

O mano filmas apie Joną Meką yra koncentruotas besikeičiančių vaizdų mišinys, kuris minimalistiškai ar paprastai, bet kartu komplikuotai pristato žmogų – poetą, mąstytoją, filmininką... Paprastumas ir komplikuotumas yra tokie, kokia yra pati Jono natūra – neatsiejami jo asmenybės poliai prieštaringoje harmonijoje. Ši filmo dalis – tai Jono Meko portretas. Jeigu tą filmą galima būtų paversti į paveikslą, būtų labai statiškas, mažo formato portretėlis sujauktame fone. Jį galėtų suprasti visi žiūrovai – Joną pažįstantys ir nepažįstantys. Norėjau parodyti jo aplinką, jo miestą, jo darbo kambarį. Labiausiai Joną siejau su Niujorko miestu – "permaliau" jo figūrą, jo veidą su miesto vaizdais, uždėdamas vieną kadrą ant kito. Naudojau ne klasikinį dokumentavimo būdą, bet per specifinę laikotarpio prizmę perleistą to meto Niujorko energijos srovę, sumaišytą su Antologijos nuotaika, joje rodomų filmų charakteriu. Norėjau parodyti stiprų žmogų, kuris neištirpo šitame tirštame miesto katile, bet išliko, priaugo, išsiskleidė ir pasidarė svarbia jo kultūrinio gyvenimo dalimi. Dabar jis triūbina pergalę – avantgardinis filmas yra išgelbėtas! Šių metų spalio 30 dieną suėjo 50 metų, kai Jonas Mekas Niujorke pradėjo filmininko karjerą:

Buvo 1953-ieji metai. Aš pabėgau iš Brooklyno ir įsikūriau 95 Orchard Street. Nuoma buvo $14.95 per mėnesį. Vasarą aš surengiau kelis rodymus privačiuose namuose Ludlow Street. Kai Žemutinio Manhattano menininkų grupė rudenį nusprendė įsteigti savo galeriją 7 Avenue A, kuri vadinosi "The Gallery East", aš nusprendžiau susijungti su jais ir prisidėti filmais prie jų veiklos. Pirmasis avantgardinio filmo rodymas buvo tų metų spalio 30. Tai buvo mano, kaip avantgardinio filmo programų sudarytojo, gyvenimo pradžia.

Tą pačią iškilmių dieną – šių metų spalio 30 – Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Jonui Mekui įteikė aukštą Lietuvos apdovanojimą – ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Didįjį kryžių.

O mes pagerbsime šį nuostabų žmogų savo filmais, savo muzika ir dainomis.

Esu dėkingas Sigitui Baltramaičiui, padėjusiam sumontuoti pačią svarbiausią filmo dalį – jo pradžią (20 minučių), Vytautui V. Landsbergiui, Arūnui Tirkšliūnui, Jūratei Gentei ir Vyt Bakaičiui, be kurių pagalbos to filmo nebūtų.

Įlankos vanduo grįžo į savo krantus. Lieptas, ant kurio su Jūrate šiandien gėrėme kavą, vėl apsemtas. Gyvasis Long Island Sound įlankos vanduo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Vasario

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


8957. liepto galas2003-11-16 16:27
Koks vanduo tą patį tekstą atplukdė į Lmeną ir ŠA? Ar čia dar vienas "susiliejimo" bandymas (kaip andais buvo su Dienovydžiu)? Be kita ko, šis Lmeno numeris stipresnis už ŠA, o įdomiausia-šatėniškesnis. Pvz, Tamošaičio rec, arba"Čiupinėjimo malonumas". Taigi realus pavojus šanėnams: "gyvieji vandenys" ima ieškoti kitų krantų. Laikykit autorius...

8994. parasas2003-11-16 20:03
Mekenti toliau apie Meka -- nebelygis, neidomu. Taskas.

9081. varna2003-11-17 21:48
"Kada baigsit, gerbiami lietuviai, vienas kitą niekinti ir su žemėm maišyti? Turbūt tada, kada "žemelė apsivers"." Autoriaus garbei turiu pripažinti, kad Tamsta savikritiškas.

9090. savikritiškas :-) 2003-11-17 23:20
Gal man imti ir iškelti pavydo sceną minėtajai savo garbei? Nebezysk, trumpam susitaikom (keliems numeriams, dėl ilgiau negarantuoju)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 1 iš 31 
23:34:08 Feb 7, 2010   
Feb 2009 Feb 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba