Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2010-02-05 nr. 3270,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=16031

PAVELDAS

Algio Kliševičiaus paroda „Tarp atėjimo ir išėjimo“

KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Grafikas Algis Kliševičius
Autorės nuotrauka

Klaipėdoje, Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33), iki kovo pabaigos veikia retrospektyvinė grafiko Algio Kliševičiaus (1950–2008) paroda „Tarp atėjimo ir išėjimo“, skirta 60-osioms dailininko gimimo metinėms. Joje eksponuojami estampai, ekslibrisai, kaligrafijos ir kompiuterinės grafikos darbai, sukurti 1973–2008 metais. Atidarymo metu pristatyta dailininko kūrybai skirta knyga.

Nuo 1974 m. gyvenęs ir kūręs Klaipėdoje, A. Kliševičius buvo viena ryškiausių ir autoritetingiausių miesto dailės ir kultūrinio gyvenimo asmenybių. Dailininkas ne kartą buvo renkamas į Klaipėdos miesto kultūros ir meno tarybą, 2003 m. jam suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas, 2005 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus apdovanojimas „Jūrų žvaigždė“. Grafiko mirtis 2008 m. birželio 6 d. ir šiandien artimųjų, kolegų ir mokinių skaudžiai išgyvenama, pasigendant jo buvimo šalia, išminties, vertinimų ir patarimų.

A. Kliševičius gimė 1950 m. sausio 1 d. Romonūnų kaime, Adutiškio valsčiuje, Švenčionių rajone. Baigęs Adutiškio pradinę mokyklą, 1961–1968 m. mokėsi Vilniuje, M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje. „Buvo geras, produktyvus laikas – ne vien mokymasis, bet gyvenimas dailėje. Dirbome ir gyvenome profesionalioje aplinkoje su dailininkais, kurie vėliau tapo Lietuvos dailės lyderiais. (...) Ta laisva, kūrybinga atmosfera padėjo stiprų pagrindą. Baigęs Čiurlionio mokyklą, Vilniaus dailės institute specialiai stojau į dailės pedagogiką, nes ten dėstė R. Gibavičius, J. Gudmonas, mokę ir Čiurlionio mokykloje. Norėjosi tęsti bendravimą“, – yra sakęs dailininkas. Studijuodamas institute (1968–1973) A. Kliševičius pasirinko šrifto specializaciją: „Įstojęs į Vilniaus dailės institutą, nemokėjau būti laisvu menininku, nes esu logiškas ir pragmatiškas. Todėl susidomėjau konkrečiu, pedantiško kruopštumo reikalaujančiu dalyku – kaligrafija. Šrifto subtilybių mane mokė Albertas Gurskas, pats mokiausi iš didžiųjų meistrų.“

1974-aisiais dailininkas buvo pakviestas į LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus organizuoti dailininkų apipavidalintojų sekciją, kuri laikui bėgant išaugo į Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedrą. Joje grafikas dėstė iki mirties. 1992-aisiais jam suteiktas docento, 2007-aisiais – profesoriaus pedagoginis vardas. Pedagoginio darbo prasmė A. Kliševičiui buvo informacijos perdavimas, tęstinumas. Ši veikla jam buvo kaip kūrybinis ir mokslinis eksperimentas, prasminga ir įdomi. Profesorius buvo puikus pedagogas, mylimas studentų, visada pasirengęs patarti, pasidalyti mintimis ir idėjomis.

Parodose A. Kliševičius pradėjo dalyvauti nuo 1973-ųjų, per ilgą ir intensyvų kūrybinį gyvenimą surengė 32 personalines parodas, dalyvavo apžvalginėse, grupinėse ekslibrisų, estampų, knygų grafikos, kaligrafijos paro­dose Lietuvoje ir užsienyje. 1980-aisiais jis tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, o 2006-aisiais priimtas į Lietuvos grafinio dizaino asociacija (LGDA).

A. Kliševičius dirbo ekslibriso, estampo, knygų iliustracijos, knygų dizaino, plakato ir kaligrafijos srityse, kūrė firminius ženklus, reklaminius spaudinius, heraldikos objektus. Nuo 1997 m. dailininkas dirbo Klaipėdos universiteto leidykloje ir apipavidalino per penkis šimtus įvairių leidinių. Pradėjęs nuo linoleumo raižinio, šilkografijos technikų, pamažu perėjo prie kompiuterinės grafikos. Nuo 1990-ųjų dailininkas aktyviai darbavosi kaligrafijos srityje. Jis buvo trijų Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodų „Rašto menas“ (1992, 1999, 2004, Klaipėda) iniciatorius ir kuratorius, dalyvavo ir rengė grupines bei personalines kaligrafijos parodas šalyje ir užsienyje. Grafikas su užsidegimu kūrė kaligrafiją, mokė jos ir skatino kurti kitus. Parengęs albumą „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“ (2005), A. Kliševičius įgyvendino kitą sumanymą: 2006-aisiais pradėjo leisti pirmąjį Lietuvoje tęstinį, kaligrafijai skirtą leidinį „Kaligrafijos sąsiuviniai“. Sudarytojas ilgai brandino leidinio idėją, turėjo jo viziją, siekė, kad jis būtų aktualus dailininkams, besidomintiems kaligrafijos menu; atskleistų kaligrafijos meno raidos problemas, pristatytų šios srities meistrus ir jaunus kūrėjus, keltų klausimus, provokuotų diskutuoti. Iki mirties dailininkas spėjo išleisti tris numerius. Šiandien „Kaligrafijos sąsiuvinius“ rengia jo kolegos ir mokiniai.

Ryškaus individualumo ženklu pažymėtai A. Kliševičiaus kūrybai būdinga emocionali raiška, preciziška linija, prasmingas vaizdo ir teksto santykis. Joje visos sritys, rūšys, technikos, temos ir motyvai yra taip susipynę, kad nesvarbu, kokiu aspektu būtų žvelgiama –­ chronologiniu, teminiu ar atlikimo, ryškus tas pats tankiai suaustas kūrybinis audinys, kuriame svarbiausia tema – žmogaus būties prasmė.

A. Kliševičius buvo tarp pirmųjų Lietuvos grafikų, pradėjusių kurti šilkografijos technika. Su šilkografija jis susipažino studijų metais, vėliau populiarino šią techniką tarp kolegų ir studentų Klaipėdoje. Parodoje eksponuojami 1975–1995 m. estampai, atlikti šilkografijos technika, daugeliui, ypač jaunimui, tapo atradimu.

iliustracija
Algio Kliševičiaus „Laivas“ (2007, kompiuterinė grafika)

Estampuose įvairiai interpretuojami grafiko pamėgti motyvai – žmogaus veidas, profilis, pusfigūrė arba siluetas; paukštis, šulinys, tamsoje šviečiantis namo langas, pievos, žolės fragmentai, medžiai, debesys, dangaus šviesuliai, kosmoso bedugnė. A. Kliševičius teigė: „Juose nėra jokio pasakojimo. Ar pasakojimas yra meno privalumas? Galbūt ne. Gal jis – spalvų deriniai, linijų ritmai, plastika… Man patinka daryti iš nieko nieką. Ko žmogus veržiasi į kosmosą? Ko jis ten ieško? Ogi bando surasti save, sužinoti apie save. Bet žinojimas – dar ne menas.“ Žinojimas dailininkui buvo pagrindas, ant kurio jis konstravo savąją būties viziją. Estampai pasižymi lakoniška forma, neperkrauti detalių, vyrauja vaiskios, šaltos spalvos, kartojasi mėlynos, žalios ir pilkos spalvų dermės. Šilkografijos technika suteikė darbams geidžiamo lengvumo, dematerializavo visus motyvus ir objektus, atmetė bet kokią užuominą į tikrovę ir kasdienybę.

A. Kliševičių traukė naujovės: jis įvaldė šilkografijos techniką, kai tik ši pasiekė Lietuvą, išmoko dirbti kompiuteriu, kai jis dar atrodė kaip pasaulio stebuklas. Išbandęs plunksnos, teptuko galimybes, jis vienas pirmųjų kaligrafijos darbuose panaudojo aerografą, atradęs, kad įprastas retušuotojo ar dizainerio įrankis palieka savitą valdomą pėdsaką. Dailininkas naudojo aerografą, derindamas su tradiciniais rašto įrankiais, kurdamas veidrodinio atspindžio iliuziją ar ryškų kontrastą tarp minkšto, pasklido aerografo pėdsako ir konkretesnių teptuko potėpių, aštrių plunksnos brėžių. Kaligrafiją reprodukavo šilkografijos technika, derino visus įmanomus variantus, vadinamus mišria technika. Drąsiai keitė popierių į flizeliną ar banalią polietileninę plėvelę, perėjo prie tūrinių, erdvinių kompozicijų, eksperimentavo, vadindamas tai žaidimu su šiuolaikinėmis formomis. Šis jo kūrybos laikotarpis, autoriaus ne kartą įvardytas kaip „kaligrafinių etiudų metas“ pristatomas pa­rodoje, daugelis darbų eksponuojami pirmą kartą.

A. Kliševičius kaligrafą vadino „šrifto interpretatoriumi“, meninę kaligrafiją – „buvimu tarp rankraščių ir spaudos šrifto“, o jos prasmes ir savas intencijas nusakė taip: „Kaligrafijos tikslas – ne grožis, o vidinė jėga, kuri slypi ne teptuko paspaudime, rašymo greityje, o iš vidinių rašančiojo nuostatų. Tai, ką aš ir mano kolegos darome, turbūt būtų galima pavadinti šriftine grafika. Ne visi rašome klasikiniu būdu. Man patinka žaisti hieroglifais, išradinėti naujas šrifto formas, kurias kužda įvairios nuotaikos. Kaligrafija man – ne vien teksto rašymas. Prasmingesnis tampa emocijos, nuotaikos perteikimas rašto formomis.“

Dalį parodos sudaro A. Kliševičiaus kompiuterinės grafikos darbai, sukurti pastarąjį dešimtmetį, – jie buvo nuolat eksponuojami parodose, reprodukuojami spaudoje. Išbandęs įvairias grafikos technikas, kaligrafijos įrankius ir jų derinius, grafikas apsistojo ties kompiuterinėmis technologijomis, kurios leido vaizdą kurti greitai ir kokybiškai. Jis niekada nesinaudojo reprodukuotais objektais. Visi A. Kliševičiaus kompiuterinės grafikos darbai (ekslibrisai, kaligrafija, šriftinė grafika, knygų dizainas, iliustracijos, plakatai) buvo tolesnis „piešimas“ kompiuteriu, panaudojant originalius, ranka pieštus motyvus, raides, ženklus, tekstus. Dailininkas aiškino: „Kompiuteris duoda daug įvairių šriftų, tačiau tai – tik šablonai. Juos gali panaudoti ir kitas žmogus, o norisi, kad tavo kaligrafija būtų išskirtinė. Todėl pirmiausia visada rašau ranka. Su kokia nors įdomia plunksna, teptuku ar flomasteriu. Paskui tai nuskenuoju ir kompiuteryje jungiu su piešiniu ar dar ką nors darau.“ Variantiškumas, grįžimas prie įvairiu metu sukurtų kompozicijų, jų keitimas, naujų formų ir prasmių įtraukimas, arba, anot autoriaus, „žaidimai“ būdingi vėlyvajai grafiko kūrybai. Lakoniški, minimalistiniai A. Kliševičiaus kūriniai kupini veržlios, spontaniškos energijos. Kaligrafiškai rašydamas prasmingą frazę, komponuodamas motyvus estampuose, grafikas kūrė metaforiškas, asociacijų ir užuominų prisodrintas harmoningas erdves, individualias būties ir jos prasmės versijas.

Tai buvo charizmatiška asmenybė, darbštus ir išmintingas, įžvalgus žmogus, eruditas, turėjęs humoro jausmą. Parodų atidarymuose, aptarimuose, studentų darbų peržiūrose, linksmuose pasisėdėjimuose nuolat besišypsantis A. Kliševičius būdavo dėmesio centre. Bendravimas su juo skatino kitaip pažvelgti į save, kūrybą, pasaulį. Šiandien, kai dailininko nebėra, kitokias prasmes įskaitome ir suteikiame tekstams, kuriuos jis rinkosi kaligrafijos darbams: „Tegul gyvenimas“ (2005), „Ir gyvenimas bus“ (2007–2008), „Ši akimirka (tarp atėjimo ir išėjimo)“ (2005). Retas kuris galėjo taip paprastai paaiškinti: „Rašau, ką galvoju. Rašau įvairias mintis. Kartais geranoriškas. Šiuolaikiniame pasaulyje tapo nedrovu nusikeikti, bet drovu pasakyti gerą žodį...

Kartais užrašau ir ne savo mintis, pratęsiu kitų žmonių išmintį. Štai yra maldos žodžiai „Teesie tavo vardas“ ir mano parafrazė „Tas keistas sapnas, kur gyvenimu vadinam...“

 
Rodoma versija 1 iš 1 
21:09:05 Feb 7, 2010   
9 AM 9 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba