Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2010-01-29 nr. 3269,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=15991

PAVELDAS

Prarasto miesto liudijimas

ŽIVILĖ KRUPICKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Janas ir Janušas Bulhakai
Didžiosios ir Vokiečių gatvių sankirta. Pastatai
apgriauti 1944 m., po karo nugriauti,
jų vietoje 1967 m. pastatyti Dailės parodų
rūmai (dabar –­ Šiuolaikinio meno centras).

Lietuvos dailės muziejus išleido Vilniaus istorinio paveldo knygą „Vilnius. 1944. Jano ir Janušo Bulhakų fotografijos archyvas“. Didelės apimties (352 p.) fotografijų albumas atidengia nežinomą pokario miesto panoramą. Nuosekli knygos struktūra, tikslingai pateiktos vaizdinės gatvių išklotinės (nuo Katedros aikštės iki Antakalnio) ir atlikta fotografijų turinio identifikacija parodo senosios architektūros paveldo praradimo mastą. Leidinys svarbus ne tik miesto architektūros paminklosaugininkams, urbanistinės raidos bei plėtros specialistams, bet ir tyrinėjantiems fotografiją – juk iki šiol garsaus Vilniaus fotografo Jano Bulhako pokario palikimas nebuvo žinomas ir publikuojamas pirmą kartą.

Knygą sudaro du Jano (1876–1950) ir jo sūnaus Janušo (1906–1977) Bulhakų albumai, parengti ir suklijuoti autorių 1944 m. rudenį LTSR Komunalinio ūkio liaudies komisariato užsakymu, dokumentuojant Vilniaus šturmo 1944 m. liepą miestui padarytą žalą. Žinomi tik du autentiški išlikę albumai: vienas saugomas Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriuje (253 fotografijos), kitas priklauso Lietuvos dailės muziejui (84 fotografijos).

Lietuvoje ir Lenkijoje išleistos menininko knygos pristato ankstyvąją autoriaus kūrybą, nes jo indėlis į bendrąją fotografijos meno istoriją pasireiškia išskirtine šviesos estetikos teorine baze. Žymiausias XX a. pirmosios pusės Vilniaus fotografas išplėtojo fotografikos teoriją, propagavo piktorialistinę raišką, įkūrė ir vadovavo pirmajai profesionaliai Vilniaus fotografijos mokyklai, išleido fundamentalias monografijas, bet svarbiausia – paliko didžiulį kūrybinio potencialo liudijimą. Kūrybos pavyzdžiu ir pedagogine veikla jis siekė, kad fotografija būtų pripažinta kaip profesionalaus meno sritis. J. Bulhakas žinomas kaip romantikas, su ypatinga atida, švelnumu ir meile vaizdavęs Vilnių. Tačiau, kaip rašo knygos sudarytoja fotografijos istorikė Margarita Matulytė, „iki Antrojo pasaulinio karo jo sukauptas archyvas sukūrė įtaigią Amžinojo miesto iliuziją, o po karo kartu su sūnumi Janušu parengta miesto dokumentacija – kaltinamasis aktas ne tik nacių, bet ir sovietų režimui –­ ją išsklaidė“.

Asmeninės netektys paskatino fotografą atsiriboti nuo savo subrandintos fotografijos estetikos ir tapti dokumentalistu, nešališkai žvelgiančiu į artimą jam miestą. 1944 m. liepos 10 d., Vilniaus šturmo metu, buvo susprogdintas ir sudegė namas, kuriame gyveno Bulhakų šeima, buvo įrengta fotostudija, saugomas archyvas, biblioteka. Po mėnesio jį ištiko dar viena tragedija – mirė žmona. Tad su sūnumi parengti albumai tarsi ir atsisveikinimas ne tik su miestu, bet ir su epocha, kurią jis pats ir sukūrė.

Knygoje – griežti, konkretūs, be emocijų fiksuoti sugriautų pastatų atvaizdai. Tai jau ne jautraus menininko, o tikslaus dokumentalisto žvilgsnis. Tačiau karo nuniokotų Vilniaus pastatų fotografijos – daugiau nei karo padarinių užfiksavimas. Kaip teigia antro knygos teksto autorė architektūros istorikė Marija Drėmaitė, „tai neįkainojamas pasikeitusio miesto istorijos pažinimo šaltinis, įtraukiantis skaitytoją į intriguojantį detektyvą“. Dabartiniam vilniečiui, dažnai keliaujančiam senamiesčio vingiais, prieš akis daug – per daug – iškils nebeegzistuojančių pastatų, nusidrieks gatvelių, atsivers kitokių panoramų. Matome didingus Karpių (vėliau Tiškevičių) rūmus, Kardinalijos pastatą, Didžiosios sinagogos kiemą, kitus vaizdus. „Meilė neegzistuoja be kančios“, –­ rašė fotografas, ir dėl meilės Vilniui jam teko smarkiai kentėti. Žinant, kiek įdėta į tarpukariu darytas fotografijas, kaip išieškotas, nugludintas kiekvienas kadras, kaip švelniai ir romantiškai žvelgiama į miesto panoramas, atskiras detales, dar skaudžiau atsiskleidžia ir netekties jausmas. Gaisrų išdeginti ornamentai, sprogmenų išvarpytų sienų ažūras, langų akiduobės. Tačiau fotografijų fragmentuose, kurie prasmingai išskirti ir gražiai pateikti knygos dailininkės Rimos Kiubaraitės-Sutkienės, norintieji pastebės ir įvairias kasdienybės smulkmenas – kirpėją, lūkuriuojantį klientų, vaikiūkštį, sėdintį dėžėje, gėlių puokštę praeivės rankose, prašmatnios koklių krosnies ornamentą pro nebeegzistuojančių rūmų arką. Ir tai sumažina nevilties svorį, o liudija ir ateitį –­­ kad miestas nedings, keisis, bet liks.

Kodėl dabartinis miestas yra toks, koks yra, tekste aptaria M. Drėmaitė. Pasak jos, 1944 m. liepos 6–13 d. įvykusi „ataka iš tiesų buvo lemtinga miesto pastatams: sovietų kariuomenė naudojo sunkiuosius pabūklus ir bombonešių aviaciją; šturmą sustiprino lenkiškosios Armijos Krajovos partizanų karinė operacija „Ostra Brama“, kurios metu į miestą įsiveržę apie 5500 lenkų tikėjosi užimti Vilnių iki pasirodant Raudonajai armijai. Prie miesto niokojimo prisidėjo ir vokiečiai – jų daliniai jau liepos 7 d. pradėjo sprogdinti strateginius objektus. (...) Liepos 13 d. pavakare visą Vilnių užėmė ir pradėjo kontroliuoti Raudonosios armijos III Baltarusijos fronto kariuomenė, vadovaujama generolo Ivano Černiachovskio. Sovietams vėl įsitvirtinus Vilniuje ir perėmus įstaigų bei institucijų valdymą, netrukus nutarta suskaičiuoti karo metu miestui padarytą materialinę žalą. (...) daugelis pastatų buvo tik apgriauti ir reikalingi remonto. Juo labiau, kad ne vienas nugriautas pastatas, posesija ar kvartalas buvo pažymėti kaip architektūros paminklai“.

Architektūros istorikės nuomone, „didžiausi nuostoliai Vilniaus senamiesčio architektūrai buvo padaryti, įgyvendinant sovietinės urbanistikos principus ir normas. Viena vertus, džiugu, kad nei finansinių išteklių, nei specialistų neužteko iki galo įgyvendinti „socialistinio miesto“ principus Vilniaus istorinėje dalyje. Kita vertus, tų pačių išteklių ar specialistų neužteko ir apgriautų pastatų priežiūrai bei remontui, todėl didžiulė dalis vertingų architektūros paminklų neremontuojami tiesiog suiro.“ Gal ir gerai, kad gyvenimą fotografas baigė Lenkijoje, Gižicke, ir nematė, kaip sovietinių veikėjų yra „atstatinėjamas“ jo mylimas miestas, kuris, jo nuomone, yra „pats puikiausias (...) lobyno brangakmenis“, ir „sujungia Dievo ir žmogaus veiklos grožį į natūralų, kupiną žavesio ir harmonijos ansamblį“.

Albumas išskirtinis, publikuojama medžiaga pirmą kartą iškelta į dienos šviesą – iki šiol plačiajai publikai nebuvo galimybės su ja susipažinti. Lietuvos dailės muziejaus knyga išleista Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos lėšomis. Šios institucijos rūpesčiu Lietuvos dailės muziejus išleido dar vieną vertingą miesto kultūros paveldui albumą – „Vilniaus elegijos. Boleslovos ir Edmundo Zdanovskių prieškario fotografijų kolekcija“. Dviejų leidinių tęstinumą pabrėžia ne tik turinys – sostinės architektūros istorija vaizduose, bet ir bendra knygų apipavidalinimo estetika.

 
Rodoma versija 1 iš 1 
0:21:41 Feb 4, 2010   
12 PM 12 PM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba