ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-01-29 nr. 974

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GABRIELĖ KLIMAITĖ. Menas ir jo žmonės (5) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Jei filisteriai krykštautų (1) • THÉRÈSE DELPECH. Vakarų saulėlydis (6) • TIM ADAMS. Ar elektroninės knygos pranašauja didžiosios kūrybos pabaigą? (3) • ARVYDAS MACIULEVIČIUS. Istorija – menas ar mokslas? (8) • DONALDAS STRIKULIS. Kunigas, poetas ir fizikas (1) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia...RŪTA BIRŠTONAITĖ. Bekraštis paplūdimysJOLANTA SEREIKAITĖ. Eilės (1) • GINTARAS BLEIZGYS. Kiek poezijos galės iškęsti Aidas Marčėnas? (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Gyvenimo dramų gliaudymas (7) • KRISTINA AITMANĖ. Svetimi ir savi (7) • STASYS LIPSKIS. Kad seneliai su anūkais neprasilenktų (2) • STANISLOVAS ABROMAVIČIUS. Bažnytinis chorasAUŠRA KUNDROTAITĖ. Amoralus menininkas. Menininkas amoralus (2) • KOTRYNA ŠLAPŠINSKAITĖ. Lietuviška žiema (4) • AIRA NIAURONYTĖ. Eilės (3) • ASTRIDA PETRAITYTĖ. Iš mažlietuviškosios kolekcijos lobių (2) • dar yra miglotoji logika, sakyčiau (457) •

Menas ir jo žmonės

GABRIELĖ KLIMAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Darius Misiūnas. Žmogus. 2006

Kartais pagaunu save mąstant, kad nekenčiu meno ir menininkų. Nežinau, ko labiau, bet akivaizdu, kad vieno nėra be kito. Meną kuriantys menininkai taikosi į mano švenčiausią turtą, liečia mano jautriausią vietą, jausmų ir proto buveinę – dešinįjį ir kairįjį pusrutulius*. Nekenčiu menininkų vien iš pagarbos. Jie verčia mane gerti keistą kokteilį – susižavėjimo ir nuoskaudos, geismo ir juoko, nustebimo ir rezignacijos. Kitaip tariant, jie dirgina mano suvokimą, kad visko vis tiek niekada nepatirsiu arba atvirkščiai – neišvengsiu. Negana to, jeigu kuris nors menininkas man patinka, aš tai priimu asmeniškai. Tada imu norėti jį pažinti, noriu jam paskambinti ir viską papasakoti, nes man tampa svarbu jam patikti, kaip kad jis man patinka. Kažkodėl imi galvoti, kad jis kuria tau. Kartais, jeigu tai yra vyras, tarkime, aktorius iš serialo „Mad Men“, imu galvoti apie mūsų bendrą šeimą ir vaikus, Brukline ar Trakuose – man nesvarbu. Jeigu tai yra moteris, aš pati noriu būti į ją panaši, pavyzdžiui, į Amélie Nothomb arba Rodino žmoną (tik kito likimo, jeigu galima). Mane nervina jų talentas, nes kuo jis didesnis, tuo labiau išryškina paties menininko mirtingumą, o žmonės, kurie man patinka, iš viso neturėtų mirti, įskaitant ir mane. Negana to, menininkai kaip ir politikai reikalauja meilės ir žiauriai išgyvena, jeigu jų neįvertini. Įsivaizduokite aktorių, kuriam vaidinant tam tikrą spektaklio akimirką nepavyksta planuotas efektas – publikai neatimamas žadas, neįvyksta išlydis, režisierius pasako: šįvakar tu nepadarei. Gaila, bet tau nepavyko. Taigi, kokia bus to menininko naktis? Mintys ir dejonės išgėrus pusę migdomosios tabletės, o paryčiais ir visą. Menininkas labai greitai atsižada savo meno – užtenka jam būti neįvertintam vieną dieną, ir jis ima abejoti viso savo gyvenimo darbu, savo gebėjimais, kaip Judas, išdavęs Jėzų, tik tas Jėzus – Judo dalis, o išdavystę paskatino ne kyšis sidabriniais, bet kritiška pastaba. Menininkas privalo būti lojalus savo trademarkui ir turbūt neturi teisės net sakyti: fui, na ir nekenčiu aš to savo darbo. Arba manyti, kad jo darbui nebūtina stipresnė nei atlyginimas motyvacija. Iš kitos pusės, paprašyti apibūdinti savo darbą, menininkai dažniausiai veblena kažką nekonstruktyvaus, nes mano, kad apie savo veiklą kalbėti yra sudėtinga (bet pažiūrėkite, kaip paprastai apie metafizines įžvalgas, kūrybinį transą ir kankinimąsi prie produkto kalba lentpjūvių arba siuvyklų darbuotojai). Kaip bežiūrėtum, koks bebūtų geras stomatologo darbas, jis tyčia nevirkdo paciento, jeigu nėra sadistas, o ką darė „Carmina Burana“ rašydamas ponas Orffas? Sąmoningai siekė išprovokuoti jus galvoti apie savo būsimą mirtį arba triumfą, kad jį kur „o, fortūna“. Net jeigu koks kuklus ar ironiškas menininkas save pavadina amatininku, mes žinome, kad tai – tik pusė tiesos. Ir šiaip menas visuomet pavojingai arti meilės.

Štai pažiūrėkite. Italų filmai. Moterys juose visuomet sušiauštais plaukais, apvaliais nuolaidžiais pečiais, ir žiūrėdamas į jas negali suvokti, jos storos ar ne. Meilė dažniausiai isteriška ir galutinė, tarsi nuo vienos poros likimo priklausytų pasaulio ateitis. Moterys vis ima rėkti lygioje vietoje, stipriai purtyti galvas, dėmesio reikalauti kaip priešnuodžių įkandus gyvatei. Jos visuomet dėvi elegantiškas sukneles, ir žiūrėdamas tokį filmą stebiesi, kokio velnio taip puoštis prieš vyrą, kuris visą laiką skrajoja savo postringavimų debesyse ir gyvena su motina. Tų moterų blakstienos priklijuotos pabudus iš ryto, jos verkia be ašarų. Net griuvėsiuose jos iškilmingos ir kai bėga, laiko rankas prispaudusios prie kūno. Poros bučiuojasi stumdydamosi galvomis, sausomis lūpomis brauko vienas kitam per veidą, lyg iš tikro norėtų išvengti bučinio, būtinai šneka ir verkia tuo metu, o fone audringa jūra arba šviesiai tinkuotos bažnyčios prie Viduržemio jūros. Visi viską žino ir todėl šneka tik užuominomis. Filmo romantika baigiasi taip, kaip jai lemta – veikėjams žiūrint į horizontą arba vienam iš meilužių nusižudžius.

Aš visuomet pykstu ant šitų režisierių, kurie stengiasi mums įpūsti, kad meilė tik tragiška, moterys tik pasmerktos, o vyrai tik bėgliai. Tarsi pasaulyje nebūtų ramybės ir suvoktų norų. Ką padarysi. Matyt, suvokti norai menui neįdomūs. Bent jau ne komunistuojančiam italų režisieriui baltomis kelnėmis, kuris kalba apie kapitalistinio pasaulio dialektiką ir ieško naujos švedės. Po perkūnais tą jų meną! Paskui užmigti negali.

Tą patį galiu pasakyti apie dainuojamosios poezijos koncertą, į kurį, iki pertraukos, gailėjausi nuėjusi. Salėje susirinko vieni outcastai, iš kurių du trečdaliai – moterys, t. y. paauglės, apsitaisiusios marškomis, lopytais rankinukais ir smunkančiais megztiniais – nepaklausios nerdės, gal išskyrus tas, kurios laiko apglėbusios ir pridusinusios savo ilgaplaukius akiniuotus bičus. Wanna-be boho jaunimas, neaišku tik, kada jie spėjo pasenti, kad eina į tokį koncertą (pavyzdžiui, aš čia tik iš smalsumo!), nors gal tėra taip, kad jie neturi pinigų ar pakankamai metų, kad nueitų į padorų fanko vakarėlį su geru didžėjumi ir kokiais elektrografiniais navarotais. Dar keli senstantys visuo-menininkai, bandantys savo nuplikimą kompensuoti ant pečių krentančiomis garbanomis, kelios mokytojiškai atrodančios moteriškės ir šveplas koncerto vedėjas.

Nepamiršiu to vakaro. Iš pradžių dainavo trys norvegai, kapitalistinio naivumo pensininkai. Be dainų apie meilę, viltį ir tikėjimą, pasigirdo ir daina, kurioje apdainuojama tokia situacija: tėvas invalidas gyvena su bedarbiais sūnumis ir dukterimi, kuri juos maitina versdamasi prostitucija. Ta dukra – be galo graži ir, žinoma, visai nenusimenanti! Priedainis maždaug toks, tiesiai iš prostitutės lūpų: „Bet man viskas gerai, pašok su manimi sambą.“ Vos neapsivėmiau. Kam jau kam, o tik turtingiems kaip troliai norvegams, pasikinkiusiems brangias gitaras, dainuoti apie nepriteklių ir prostituciją. Negana to, jie grojo visą amžinybę, visos dainos vienodos, o kai publika pašėlo jiems ploti ir merginos ėmė klykti (baisu, kiek neišnaudotos energijos, nors imk ir pašok su jomis sambą), tie seniai pareiškė, kad jie, deja, negali padainuoti mums extra dainos, nes... visada dainuoja dar dvi!!! Vos neišėjau iš proto. Idiotai, neplokit jiems ir jie nedainuos, norėjau užrikti, juo labiau kad laukė kitas dainininkas, dėl kurio ir atėjau. Tie seniai užplėšė kažką norvegiškai kaubojiško, visi plojo į ritmą, patenkinti kaip Tarybų Sąjungos žlugimo dieną, seniai lankstėsi tarsi bandydami kaip Hendrixas padegti gitaras, paskui galų gale pridraskę akordų nutilo. Tada buvo paskelbta pertrauka ir aš prasiskyniau kelią iki baro. Laikas slinko taip lėtai. Šimtąjį kartą geru žodžiu minėjau juodžius, kurie niekad nedainuoja to, ko neišmano, nebando savo bukam gyvenimui suteikti mėgėjiškos romantikos, kažkokių pasakinių alegorijų ar kokčių grožybių, nesigėdija repuoti apie getus, automobilius, chemikalus, gaujų skerdynes ir visą kitą purvą, apie kurį norvegai verčiau patylėtų. Prisiminiau B. B. Kingą, kuris vos atsivilko į sceną Ferfakse ir pareiškė, kad jeigu mes visi sėdim kaip šikniai ir kraipom galvomis – vaje vaje, koks jis ir jo gitara, vardu Liusilė, pasenę, tai verčiau eitume po velnių, nes toks jis ir yra – senas, ir nieko nebepadarysi. Tada jis pagrojo dvi ar tris dainas apie juodas mažules, kurios moka atleisti ar kažką panašaus, visai uždusęs prisipažino, kad jauni jo grupės vyrukai pagros geriau, ir paliko sceną neatsibodęs.

Galų gale paleido kitą žmogų, publika vėl ėmė klykti ir ploti.

Na, gerai. Dėl to meno. Bet va negaliu žiūrėt į jaunimą, nors save laikau jo dalimi, man kažkodėl pikta dėl jų svarbių veidelių, varinių muziejaus rūsio auskarų ir plaukų kupetose paliktų žiurkiškų kaselių, suglaustų galvų ir jų paskalų; noriu jiems pasakyti: mažiau atviraukite, tada bus mažiau nesusipratimų, bet kiekviena jaunystė turi savo rojų ir pragarą. Tas klaikus metas, kai taip nori būti geidžiamas draugijoje, kai nuolat bijai, kad prieš tave kaip nors susimokys, kad tave paliks, apšmeiš, galų gale, kad tavęs tiesiog nesupras – o kad galėtum pažvelgti į ateitį ir pamatyti, kaip mažai reikš šitie dalykai po dešimties metų! Aišku, jeigu išaugsi iš paaugliško noro visiems patikti. Merginų trijulė maniakiškai plepa neklausydamos viena kitos, o gal jos girdi sluoksniais kaip kokios Australijos papūgos, na, kol klausiausi namudinio šansono, man jos netrukdė, bet dabar, tikiuosi, nutils.

Kažkaip nekenčiu publikos šį vakarą, gerai, kad ir nekoncertuoju.

Moteriškė, laikydama tarp kelių suspaustą vyno taurę ir įsikandusi mobiliaką už virvelės, bando droviai nusitraukti megztinį. Man norisi jai pasakyti: moterie, kur tavo komforto pojūtis, nagi pasidėk viską patogiai ir nesigėdyk susitvarkyti, kaip tvarkytumeis viena namie! Paskui pagaunu save mintyse visiems dalijant pastabas: padavėjui – kad nezuitų, porelei – kad nustotų raitytis, ir šie priekaištai, nors mintyse, turbūt jau yra senatvės, artėjant į trisdešimtmetį, požymis. Nors ne, kaltę suverčiu publikai, šitai įkvėpimo varguomenei, iš kurios 70 procentų nugyvens visuomenei nenaudingą gyvenimą ir greičiausiai nė vienas neuždirbs milijono.

Scenoje pasirodė guvus pupulis su gimnazisto kepurėle ir be įžangų apie save ir savo meną ėmė dainuoti. Visa salės fauna pritilo. Įtempiau ausis. Jis dainavo apie tai, kad vis dar, ačiū dievui, ateina ruduo, kad žvaigždės krenta, kai jų neberodo televizija, kad laiptinės vis labiau tuštėja, bet tebesinori skaityti svetimus laiškus ir panašiai. Supratau staiga, kad atsigaunu. Paskui jis ironiškai pakalbėjo apie tai, kad kartais jaučia turįs teisę kurti muziką spektakliams, kuriuose vaidina, ir prisiminė spektaklį, kuriame skamba jo daina apie brolius Fingus. Visi nusijuokė iš aliuzijos į pirštus, mat broliai Fingai buvo ilgapirščiai, o daina apie juos buvo šelmiška ir linksma.

Ir čia nutiko keistas dalykas.

Staiga pajutau simpatiją publikai. Merginoms, atmintinai kartojančioms dainų žodžius, tetoms, svajingai įsižiūrėjusioms į lubas, tiems milijono neuždirbsiantiems vyrams ir visiems į juos panašiems, kurie galbūt yra truputį švelnesni už kitus, kurie galbūt nenudobs nieko dėl pinigų ir neužmigdys savo šuns, kai reikia išvykti atostogų.

Žiūrėjau į išbalusį jaunimą ir jų tėvais galinčius būti vyresniuosius ir galvojau, kad jie ir yra tie, kuriems iš tiesų dainuojama. Kažkokie mieli pasirodė jie man. Kaip ir visa mano tėvynė, šita bala, kur chaltūrinantis norvegas vis dar gauna šansą sulaukti ovacijų. Tą vakarą, drįsčiau teigti, susitaikiau su menininkais ir jų mylėtojais, t. y. ir savimi. Žinoma, galbūt neilgam ir ne su visais, bet visgi atleidau salei viską vienu mostu, kaip kunigas. Ir, tikiuosi, kažkas atleido man. Vėliau mano švelnų atlaidumą menui supurtė netikėtas įvykis Larry Clarko fotografijų parodoje, kur pamačiau nuostabią jaunos nėščios moters nuotrauką: atvaizdą, skendintį šiltoje šviesoje, moteriai sėdint ant kėdės prie lango, su dideliu pilvu, viena ranka ištiesta. O kita leidžia dozę sau į veną. Tam Larry tai jau tikrai neatleisiu.

____________________________________
* Viršutinėje kūno dalyje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Vasario

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


181799. AišV2010-02-02 22:25
žiauriai skamba. Ačiū dievui, įstengiau perskaityt. Šaunuolė. Esu, sorry, neišsilavinęs, tiksliau, ne mainstreame ir negaliu nieko sakyt, nes pasijausiu kaimiečiu, gerb. Gabriele. Bet vidinis jausmas, kad Tai Turi Būti Pirmam psl, manęs nepaleidžia. Kažkodėl pamilau ne tave, bet redaktorę. Kažkas su manimi ne taip. Senstu jaučiu, ar dar kaip nors.

181808. bobas2010-02-02 22:59
Lit. daržely rožių ir lelijų G.Klimaitė yra kvapniausia rezeta. Seniai tai pastebėjau. Norisi jai paskambinti.

181845. 94812010-02-03 11:19
ka reiskia "visuomenei nenaudinga gyvenima". klimaite nusprende? per daug totalitaristine mintis, kas jau seniai nemadinga arba turetu piktinti.

181847. AišV`ui nuo varnos2010-02-03 11:19
AišV`ai, mielasai, tik nepasidaryk mergų autorių subinlaižiu... Fui, neskanu, ypač kai tai darai Tu. Suprantu, klimaksas etc., bet juk savigarba turi kažkur šlamėti-šnarėti pasąmonėje. Negi dabar po kiekvienu bukagalvišku tekstu pulsi keliaklupsčiauti vien dėl to, jog jis pasirašytas moterišku vardu?

181867. nu ne :-( 2010-02-03 12:35
Kodėl daugelyje tekstų rašoma bet kas? Atseit sau, atseit "sąmonės srautas", bet iš tikrųjų į niekur ir apie nieką, be prasmės. O juk geroje literatūroje net niekas ir be prasmės turi prasmę. Čia ne literatūra.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 128 iš 236 
23:13:45 Feb 3, 2010   
Jun 2007 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba