SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-09-01 nr. 720

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Kuo gyvena mūsų mokykla

Savaitė 
• „Sostinės dienos 2006“

Muzika 
• Griežia griežynė1
• Sigitas Šilinskas
Kristupo gitaros
2
• „Muzika be sienų“ Druskininkuose
• KONCERTAI1

Dailė 
• Eglė Deltuvaitė
Prancūziškojo reportažo tradicija
• Skirmantas Valiulis
Kelias į tylą
1
• Miglė Andrulionytė
Ar meną saugos spygliuota viela?
• Ermina Taujenytė
Keraminės kasdienybės objektai
• Anthony Stellaccio
Susikryžiavę keliai
• Saulius Kuizinas
Apie parodą „Naujos kaukės“
1
• Viktoras Simankevičius (1921 02 27 – 2006 06 29)1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Naujasis cirkas: cirkas, teatras, menas1
• Kauno drama pradeda sezoną ir Palėpės salėje
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Nutrauktas skrydis1
• Ieškantiems tikslo
• Moterys ir vaiduokliai
• Niekas nepasikeis
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Kultūros ministerija skelbia
• Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla kviečia piešti!
• Bernardinų bažnyčios giedojimo mokykla kviečia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Kuo gyvena mūsų mokykla

Prasidedant naujiems mokslo metams kalbamės su Švietimo ir mokslo viceministre Virginija BŪDIENE

[skaityti komentarus]

iliustracija
L. Kreivytės nuotr.

Sveikindami skaitytojus su Mokslo ir žinių diena, Jus, gerbiama viceministre, sveikiname užėmus šias atsakingas pareigas. Kokius svarbiausius uždavinius sau keliate? Koks yra ar galėtų būti ministerijos vaidmuo įgyvendinant švietimo pokyčius?

Ačiū už sveikinimą. Svarbesnė už konkrečius uždavinius šiuo metu, man regis, yra pati švietimo kultūra. Sukurta nemažai koncepcijų, įgyvendinamos įvairios strategijos, daug dalykų jau yra padaryta. Labiausia trūksta kalbėjimosi, susikalbėjimo, dermės, jungčių tarp švietimo sektorių, idėjų ir nuomonių. Aktualiausia man atrodo normatyvinės, vertybinės ir kultūrinės švietimo kaitos terpės problema. Kaip švietimo žmonių sąmonės kaitą gali paveikti ministerija, – tai jau kitas klausimas. Tačiau daug kas priklauso ir nuo ministerijos vidinės darbo kultūros bei vadybos kultūros dirbant su kitų lygių švietimo vadybininkais ir valdytojais. Rodydama švietimo vadybos kultūros pavyzdį, Švietimo ministerija čia galėtų nemažai nuveikti.

Apie mokyklą tariasi išmanantys visi. Kritiška visuomenės nuostata seniai tapo nuolatiniu švietimo kaitos palydovu. Tačiau pastaruoju metu negatyvus požiūris į mokyklos reformą dar labiau sustiprėjo, jį labai aktyviai palaiko žiniasklaida. Ar tokia konfrontacija, Jūsų manymu, turi realaus pagrindo?

Nevadinčiau to konfrontacija, veikiau reakcija. Reaguojama tuomet, kai kas nors vyksta. Jei nevyksta, tai nėra ir nuomonių įvairovės, reiškiamos viešai, per žiniasklaidą, ar specialistų diskusijose dėl atskirų švietimo segmentų. Iš tikrųjų švietime labai daug kas įvyko ir vyksta. Todėl ir kryžiuojasi nuomonės, grindžiamos vis kitokiais įsivaizdavimais, kaip turėtų klostytis vienos ar kitos srities reikalai. Diskusijos yra gerai, bet svarbu bendras geranoriškas požiūris į švietimo kaitą, nes tai – visos visuomenės interesas. Negaliu įsivaizduoti, kad procesui sustojus kam nors bus geriau. Štai vieno laikraštinio straipsnio pavadinimas: „Kol reforma tęsiasi – ramybės nebus“. Bet jos niekada ir nebus, negali būti, nes ramybė reiškia stagnaciją, be to, ji visuomet apgaulinga. Švietimo kaitos jau net nepavadinsi reforma. Reformos – tai ūmūs sprendimai, staigūs pokyčiai, o Lietuvos švietime vyksta normali tolygi kaita. Įgyvendinta daug sprendimų, kai kada jie fragmentiški ir vienas su kitu nedera, taigi dabar mėginama juos derinti, kas ir skatina persigrupuoti pokyčiams ar stabilizacijai atstovaujančias jėgas.

Kalbant apie žiniasklaidą, mes juk visi žinome jos ypatybę hipertrofuoti reiškinius, sudominti skaitytoją radikaliomis, bet iš esmės nieko nereiškiančiomis antraštėmis. Kad ir kaip būtų, tai Lietuvos piliečių išlaikoma Lietuvos žiniasklaida. Norėtųsi daugiau konstruktyvumo ir rimtesne analize paremtų publikacijų.

Vis dėlto šiemetinis baigiamųjų egzaminų skandalas išprovokavo netgi tam tikrą konfrontaciją, – piketus prie Švietimo ministerijos, aršius mokinių ir tėvų pareiškimus žiniasklaidai. Moraliniu požiūriu situacija buvo gana dviprasmiška: piktindamiesi sprendimais, priimtais dėl informacijos nutekėjimo, jie nė kiek nesigėdijo pirkę vogtus egzaminų klausimus.

Tai buvo tarsi mūsų visų dviveidystės testas. Esant pirkimo paklausai, atsiranda ir pasiūla. Sistema turi būti sutvarkyta taip, kad panašių pagundų nebūtų. Galima suprasti ir tėvų bei moksleivių reakciją, nes jiems tai – ypač svarbus gyvenimo momentas. Taigi šis testas buvo labai pamokantis visai mūsų švietimo sistemai. Viena vertus, valstybinių egzaminų tvarka leidžia kur kas objektyviau įvertinti moksleivių žinias, sudaro skaidresnes jų priėmimo į aukštąsias mokyklas sąlygas. Kita vertus, išryškėjo ir sukurtojo modelio trūkumai: valstybinių egzaminų svoris per didelis, jų laikymas pernelyg sureikšminamas, tad atsiranda noras žūtbūt sužinoti užduotis. Be to, nuvertinama ta ugdymo ir tobulėjimo dalis, kurios mes negalime ar šiuo metu dar nemokame pamatuoti. Nors mokytojai yra skatinami ugdyti bendravimo, bendradarbiavimo, inovatyvumo, kūrybiškumo ir kitas kompetencijas, per valstybinius egzaminus jos nėra patikrinamos. O bijodami, kad nepakankamai parengs savo mokinius, mokytojai susiaurina klasėje vykstantį ugdymo ir tobulėjimo procesą iki pasiruošimo valstybiniams egzaminams. Apie pusė abiturientų dar papildomai „treniruojasi“ su korepetitoriais.

Sutinku, kad moraliniu požiūriu abi pusės šio patikrinimo neišlaikė. Tai buvo patikrinimas gundymu. Galutinio atsakymo, kaip, kodėl ir ar tikrai šios užduotys pateko į viešumą, mes dar neturime, tačiau reikia galvoti apie egzaminų sistemos tobulinimą, užtikrinant saugumą ir sumažinant jų svorį bei reikšmę, kad pagundų kiltų mažiau ir kad mokymasis nevirstų vien sportu, alinančiu mokinių psichiką ir tuštinančiu tėvų kišenes.

Tačiau išeitų, kad vienas svarbiausių mūsų mokyklos tikslų vis dar išlieka mokymasis dėl pažymio?

Taip, tai turbūt yra pati silpniausia mūsų švietimo sistemos grandis. Tačiau įvertinti moksleivių mokymosi rezultatus reikia, ir ypač baigiant bendrojo lavinimo mokyklą. Juk kol kas negalime užtikrinti įstojimo į aukštąsias mokyklas visiems abiturientams, kad vėliau jie atsisijotų savaime. Tai irgi turi savų moralinių ir ekonominių aspektų. Vadinasi, kažkokios gebėjimų patikrinimo priemonės vis dėlto reikia.

Ar čia nesama tam tikros priešpriešos tarp skirtingų bendrojo lavinimo ir aukštosios mokyklos tikslų?

Manau, didelės priešpriešos nėra, nes Nacionalinis egzaminų centras stengiasi kuo tiksliau atspindėti bendrojo lavinimo mokyklos ugdymo turinį, o ne akademinių sluoksnių norus ar pageidavimus. Įsteigus Nacionalinį egzaminų centrą ir LAMA BPO, pasiektas konsensusas tarp aukštojo mokslo ir bendrojo lavinimo sistemų. Kai kuriose šalyse dvi lygiagrečios – mokyklos baigimo ir stojimo į aukštąją – sistemos vis dar išlieka, ir tai yra didelė problema: mokyklos blaškosi, mokytojai apskritai nutolinami nuo ugdymo programų įgyvendinimo ir bando atspėti aukštosios mokyklos įnorius. Tai įneša daug sumaišties į bendrojo lavinimo sistemą.

„7 meno dienos“ kalbino Jus lygiai prieš dešimtį metų, kai vadovavote Atviros Lietuvos fondo Švietimo studijų centrui. Kaip apskritai pakito Lietuvos švietimo situacija per tą dešimtmetį, ar pokyčiai atitinka ilgalaikę švietimo kaitos programą, ar jie pakankami, o gal galėtų būti spartesni?

Prisimenu tą interviu ir net savaitraščio pasiūlytą jo pavadinimą: „Mokykla per sausrą nepasikeis“ ar kažkaip panašiai. Prieš dešimtį metų buvo daug idėjų, bet dar labai mažai įgyvendintų dalykų. Tuo metu mes dar tik svajojome apie naujus vadovėlius, pratybų sąsiuvinius, apie efektyvesnį mokytojų kvalifikacijos kėlimą. Dabar turime daugybę naujų vadovėlių, mokykloms kartais net sunku pasirinkti, joms reikalinga metodinė pagalba ir papildoma informacija. Ir tai buvo didžiulis pokytis. Keitėsi ir mokytojų požiūris į ugdymo procesus, į darbą klasėje. Bent jau retorikos lygiu dabar suvokiama, kad mokinys, o ne mokytojas ar mokomasis dalykas yra ugdymo proceso ašis. Pakito netgi „klasės“ sąvoka. Kitaip tariant, įvyko daug realių ir retorinių pokyčių. Bet mažiausiai, man regis, pasikeitė mokyklos kultūra. Žinoma, yra labai skirtingų mokyklų, bet dažnos mokyklos aplinka vis dar nėra palanki kiekvienam vaikui. Mokyklose daug problemų kyla su motyvacijos mokytis neturinčiais ir mokyklos nelankančiais vaikais, problemiškas ir individualus mokytojo dėmesys kiekvienam mokiniui. Neperėjom nuo bausmės prie pagalbos nuostatų. Nepakanka vien prievarta (nes mokslas iki 16 metų privalomas) atsitempti moksleivio į mokyklą, reikia atsigręžti į jį, pabandyti suprasti ir padėti jam. Reikia rasti ir bendrą kalbą su šeima. Pasiekti visuotinės ugdymo kultūros kaitos mums kol kas nepavyko.

iliustracija
Antanas Sutkus. „Pirmokė“. Kaunas, 1962 m.

Ar pokyčius galėtų labiau paveikti valstybės finansinė parama? Prieš dešimtmetį vykusio mūsų pokalbio patosas buvo tas, kad valstybė skiria per mažai lėšų nepriteklių kamuojamai mokyklai.

Mokymo priemonių, o ir apskritai švietimo finansavimas yra pagerėjęs. Didėja moksleivio krepšelis, po truputį keliami mokytojų atlyginimai. Tarkime, skirtingų savivaldybių finansavimas vienam moksleiviui anksčiau galėjo skirtis net tris ar keturis kartus, o dabar moksleivio krepšelis kiekvienam mokiniui garantuoja daugmaž vienodas sąlygas ir, tikėkimės, panašią kokybę. Tačiau vien tik geresnio švietimo finansavimo nepakanka. Juk viskas priklauso nuo mūsų, tėvų ir mokytojų, mūsų vertybių, normų, nuostatų. Būtų gerai, jei didėjantis finansavimas skatintų ir vertybių kaitą, tačiau negalėčiau patvirtinti, kad taip ir yra. Dabar, padidėjus švietimo finansavimui, pasakyčiau net priešingai: ir per sausrą, ir per lietų svarbiausias dalykas yra mokytojo nuostatos, nepamatuojamos pinigais.

Kalbėdami apie švietimo kaitą neturėtume pamiršti nevyriausybinių organizacijų indėlio. Prisiminkime kad ir ALF programą „Švietimas Lietuvos ateičiai“, jos iniciatyvas, davusias ne vieną postūmį švietimo reformai. Tačiau pastaraisiais metais nevyriausybinių organizacijų vaidmuo tarsi kiek sumažėjo, bent jau yra mažiau pastebimas.

Prieš dešimtį, net penkerius metus nevyriausybinės organizacijos ir interesų grupės švietimo sistemoje skleidė kur kas daugiau energijos, nei dabar. Priežasčių yra daug. Visuomenėje išblėso idealizmas, tikėjimas, kad vežimą gali versti ir mažas akmenėlis. Tačiau nevyriausybinių organizacijų įtaka švietimo sistemai ir dabar tebėra reikšminga. Kiekviena iš jų rado savo nišą ir daro labai svarbius dalykus. Galima paminėti tokias sritis kaip mokytojų kvalifikacijos kėlimas, mokyklos lyderių ugdymas, mokyklos nelankančių vaikų grąžinimas į mokyklas. Bet yra ir kitas aspektas: labai trūksta valstybinių, apskričių ir savivaldybių lygmens švietimo institucijų dialogo su interesų grupėmis, socialiniais partneriais, su visais, kurie suinteresuoti gerinti švietimo kokybę. Taigi nėra ir diskusijų, interesų derinimo kultūros. Geranoriško susikalbėjimo turėtų siekti abi pusės – ir valstybinės institucijos, ir nevyriausybinės organizacijos. Tai liečia ir valstybinės švietimo strategijos įgyvendinimo nuostatas, ir daugelį kitų, net ir smulkių aspektų. Juk tik suinteresuotų šalių dialogas padės rasti visiems priimtinus sprendimus. Tarkime, yra kelios mokytojų, švietimo darbuotojų profesinės sąjungos. Jos siekia gerinti mokytojų darbo sąlygas. Bet yra ir kita interesų grupė – vis labiau stiprėjančios tėvų organizacijos. Jų tikslas – švietimo kokybė mokiniui. Tėvai turi savų argumentų, jie gali ne visada sutapti su profesinių sąjungų ir t.t. Yra didelis valstybinių ir privačių neformaliojo švietimo institucijų konkurencinis laukas, skirtingi požiūriai ir nuostatos, tad reikia ieškoti būdų, kaip tuos interesus suderinti, nes atsižvelgus tik į vienos grupės pasiūlymus nukentės kiti. Todėl ir manau, kad Švietimo ministerija turėtų parodyti susikalbėjimo kultūros pavyzdį.

Jums teko darbuotis ir tarptautinėse švietimo institucijose. Kaip atrodo Lietuvos mokykla panašios istorinės patirties šalių kontekste?

Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad mūsų švietimo sistema atrodo gerai. Netgi labai gerai, bet reikėtų patikslinti, kuriuo požiūriu. Daugelyje kaimyninių šalių studijuojami Lietuvoje įgyvendinti švietimo kaitos sprendimai, kviečiami mūsų konsultantai. Tai ir moksleivio krepšelio metodikos sukūrimas, ir valstybinių egzaminų sistema. Lietuviška moksleivio krepšelio praktika susidomėjo net Kinija, o brandos egzaminų sistemos reforma – daugelis Balkanų ir buvusios Tarybų Sąjungos šalių. Daugelyje šalių dar tik galvojama apie tai, kas Lietuvoje jau funkcionuoja. Taigi mūsų švietimo sistema atrodo gana moderni. Bet yra ir tokių dalykų, kurie skaudina ir liūdina. Kodėl mūsų vaikai nesijaučia laimingi, kodėl juos kamuoja depresijos, kodėl jiems atrodo, kad jų likimus valdo kažkoks fatalizmas ar determinizmas, kodėl pažymys yra bausmė? Kai kuriuose reformų keliu dar netoli pažengusiose šalyse vaikų savijauta kur kas geresnė. Tai – ne tik švietimo, bet ir bendresnė sociopsichologinė problema. Tačiau nereikėtų galvoti, kad vien tik formalūs sprendimai gali nulemti mūsų švietimo kokybę. Sprendimų mes įgyvendinome daug, dabar turime analizuoti jų padarinius, švelninti perversijas, derinti atskirus švietimo segmentus. Ar kai kurie sprendimai neužgulė mokyklos pernelyg dideliu formalumų svoriu? Turiu galvoje mokyklų ugdymo programas, akreditaciją, mokytojų, vadovų atestaciją, vidaus ir išorės auditą, inspektavimą. Visa tai turėtų gerinti švietimo kokybę, bet jeigu veikia ne kartu, o lygiagrečiai, mokykloms iškyla daug problemų. Jos apkraunamos popieriais, biurokratizuojasi. Antai socialinių pedagogų atsiradimas. Idėja labai graži, bet jeigu socialiniai pedagogai tik pildo popierėlius, o kai kuriose mokyklose taip ir yra, ji netenka prasmės.

Žvelgiant iš toliau, daug kas atrodo gerai. Lankydamasi kitose šalyse, kalbėdamasi su švietimo žmonėmis kartais patiriu jausmą, tarsi antrą kartą žiūrėčiau tą patį filmą. Galiu netgi įspėti, kokie bus jų švietimo kaitos sprendimai ir kokie teigiami ar neigiami jų padariniai. Daug ką mes jau esame praėję, todėl kritiškiau vertiname savo ir skolintas idėjas.

Ačiū už pokalbį. Linkime Jums gerų mokslo metų ir kantrybės, siekiant bendradarbiavimo kultūros mūsų švietimo sistemoje.

Gerų mokslo metų mums visiems, juk švietimo gerovė yra visos visuomenės rūpestis.

Kalbėjosi Linas Vildžiūnas

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 117 iš 200 
0:26:26 Jan 27, 2010   
May 2007 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba