Sudervės kryptis

I. Turkevičienės nuotraukos

„Vilnojos“ skulptūrų parke baigėsi septintasis skulptūros simpoziumas. Jei kas tuo abejoja, gali paskaičiuoti Algirdo Kuzmos skulptūros „Kryptis“ dalis. Kiekvienais metais skulptorius iškala vis naują skulptūros grandį ir tęsia pasirinktos vietos žymėjimą. Naujausios dalys atrodo kaip aptrupėję archajiško statinio fragmentai – sunku rasti vis didesnius granito luitus, kad išlaikytum didėjančią akmeninę „perspektyvą“. Taip galima nukeliauti iki pat Vilniaus. Ir toliau.

Kaip ir kiekvienais metais, „Vilnojos“ simpoziumo uždarymas sutraukė daug margaspalvės publikos – menininkų, verslininkų, televizijos žvaigždžių, politikų. Jie visi rinko simpoziumo nugalėtojus. Nenuostabu, kad populiariausiu kūriniu tapo Vaido Ramoškos „Pasiklydęs“ – mažas akmeninis vaikiukas miško apsupty. Pamesti vaikai visada žadina globėjiškus jausmus, todėl geranoriški vertintojai balsavo kaip per „Išsipildymo akciją“. Deja, geri norai ne visada atitinka meninę vertę. Tokia sentimentali skulptūra geriau tiktų šalia akmeninių nykštukų.

Tačiau liaudies balsas yra (bent Romos laikais buvo) Dievo balsas, ir neverta ginčytis su publika. Juolab kad antroje vietoje atsidūrė vienas iš profesionaliausių šio simpoziumo autorių – Gediminas Piekuras. Jo skulptūra paradoksaliai „suglamžo“ kietą granitą, paverčia riedulį minkšta klostuota medžiaga. Drabužių klostės nuo seno buvo rimtas skulptorių rūpestis – archajiškos graikų statulos klostės labiau priminė kolonos kaneliūras. Tačiau vėliau įsigudrinta taip tobulai suklostyti „perregimus“ akmens drabužius, kad kūnas atrodydavo nuogesnis už nuogą. Piekurui kūnas nelabai rūpi. Nebent įsivaizduotume, kad jo skulptūra vaizduoja „sujauktą patalynę“ (tokį apibūdinimą išgirdau iš nepažįstamo žiūrovo). Pavadinimas „Kasdienybė. Antradienis“ nesuteikia asmeniškesnės informacijos, bet leidžia vaizdą traktuoti paprastai, net buitiškai. Vis dėlto menininko tikslas tikrai nebuvo pavaizduoti kažką pažįstama. Veikiau tai – atšiaurios granito prigimties sutramdymas.

Beata Rostas. „Didžioji motina/Anečka“

Trečioji vieta atiteko skulptorei iš Vengrijos Beatai Rostas už darbą „Didžioji motina/Anečka“. Skulptūra nukelia į priešistorinius laikus, kai senojoje Europoje gyveno sėslūs žemdirbiai ir viešpatavo moterys. Pasak menininkės, vidurinioji šios deivės Motinos skulptūros dalis simbolizuoja tašką, per kurį nauja gyvybė gali ateiti į šį ar kokį nors kitą pasaulį.

Gediminas Piekuras. „Kasdienybė. Antradienis“

Be jau minėtų autorių, šiemet „Vilnojos“ simpoziume dalyvavo skulptoriai Jacques’as Christianas (Prancūzija), Maria Leal da Costa (Portugalija), Paulo Marujo (Portugalija), Paulas McNamara (Didžioji Britanija), Liviu Russu (Rumunija) ir Kyuichi Sato (Japonija). Jei teisingai suskaičiavau, dabar „Vilnojos“ skulptūrų parką puošia 42 autorių darbai. Tai tikrai daug. O turint galvoje dar ir įspūdingą parko įkūrėjo Vidmanto Martikonio surinktą menininkų autoportretų kolekciją, kurioje yra muziejaus vertų darbų, Sudervė vėl tampa meno traukos centru. Neatsitiktinai simpoziumo uždarymo metu Arvydas Šaltenis prisiminė garsaus prancūzų poeto eilėraštį apie „šventus pamišėlius“. Kurti ir remti meną šiais laikais yra beprotybė. Tačiau ant tokių „pamišėlių“ ir laikosi pasaulis.