ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-01-22 nr. 973

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ROMAS DAUGIRDAS. AtkarposSAULIUS VASILIAUSKAS. Nepagydoma liga (5) • DENNIS O’DRISCOLL. KažkasSARA POISSON. Apie tragediją, kaip galimą kosminį gyvūną ir gėrį (1) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Važiavimo sąlygos – nepalankiosJURGA ŽĄSINAITĖ. Pikulo laiškai (3)RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Su stribais į Žemaičių Kalvarijos atlaidusSIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia...AGNĖ NARUŠYTĖ. Kad idėjos griautų (2) • AURIS RADZEVIČIUS-RADZIUS. EilėsKASPARAS POCIUS. Matricą apmąstant (1) • INEZA JUZEFA JANONĖ. Tuojau po laidotuviųVYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS. Vis dar vienišasKvalčyvos prekėsDARIUS POCEVIČIUS. Nežinomos knygosJONAS KIRILIAUSKAS. BomžaiPirmųjų knygų konkursas (3) • Reikaliukai microskopiniai esmi (440) •

Atkarpos

ROMAS DAUGIRDAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Arvydo Pakalkos piešinys

Varža

Pamačiau jį iš toli – gal už 300 metrų. Ir iškart smilktelėjo – žvėriškai panašus į mane. Artėdamas darėsi vis panašesnis ir vis labiau man nepatiko. Ėjo kažkaip nekoordinuotai. Tarsi koja stengtųsi užminti ant besiraitančių klaustukų, kurie byrėjo iš ausų. Ir tuoj apaugdavo vijokliais bei viela.

Norėjau pasakyti, kad jis neteisus, bet nežinojau kodėl. Gal buvo perlaikytas kambario temperatūroj. Ir atrajotas be anketos duomenų. Todėl vis krito nuo judančio konvejerio, kurio aš nemačiau. Su ta pačia konvulsijų suma.

Ir nemokėjo perlipti paskutinio barjero. Aš jį kadaise išspaudžiau iš skepticizmo, o jis papuošė popierinėm ambrazūrom. Bet vis tiek tai varža, nutraukianti elektros srovę tarp mūsų.

Todėl niekad nesutapsim, užhipnotizuoti skirtingų saulių. Ir nešime tą patį karstą. Kur tik vanduo, iki skylių nuplovęs odą. Ir lunatiko, ir duobkasio.


Analitinė banga

Jei gydaisi valerijonais, po septinto buteliuko vis tiek prisimeni, kad turi širdį. Ji jau nori skristi ir sudužti į sieną. Kad atskiri gabalai krūpčiodami šoktų ant ledo.

Bet nenori būti analitikas, kuris pasidaugina skilimo būdu. Todėl nualintas atsiguli ant savo šešėlio. Kad meilės išplauta puta laižytų tavo galvą, lyg žemės grumstą. Ir iškosėtum visas sušalusias žvaigždes. Nes kaukolė pritvinkus hamletiškų kandžių.

Jei vystykluose leidžiasi planetos į sielos aklagatvius, ateina po japonų karo nekalta mergelė, prisirpus sanitarės pašaukimui. Ir tempia merdėjimo gumą ant išsiplėtusios širdies.


Nojaus laivas

Kompanijoje pirmas – dar paauglystėje – žuvo tas, kuris buvo protingiausias. Su juo kažkokius mistiškus ryšius palaikė vienintelė moteris tarp mūsų. Jei sugalvodavome rizikingą žygį, klausdavome (per ją) velionio patarimo – ar verta tuo užsiimti, kada pradėti ir kaip baigti? Ir jis patardavo.

Vėliau mūsų keliai išsiskyrė, o keleivių dar labiau sumažėjo. Bet kartą per savaitę, naktį, rinkdavomės baseine, kur sargu dirbo vienas mūsų. Jis ten įsitaisė, vos baigęs aukštąją diplomatų mokyklą.

Springo rūtų lapais kavamalė, o mes plaukėme sandėliuke atrasta vonia. Lyg Nojaus laivu, kuris iš lėto skendo, neatlaikęs svorio. Vis dar melžėme viltis iš baseino bokšto, jau seniai apaugusio našlaitėmis. Todėl nuo jo galėjai tik slysti.

Kai sukniubę ant baseino krašto, lyg paplentės žolėj, skaičiavome, kiek mūsų dar liko, darėsi tamsiau ir tamsiau. Mūsų žvaigždės užmigo persirengimo kabinoje, o visa šviesa suplūdo į ornamentus.


Įkaitai

Ji mus išdulkino miegančius. Kol vaikščiojom ant pirštų galų visai kultūringam sapne. Tiesiog pasinaudojo kaip muliažais.

Nesureikšminome to fakto. Išplaukėme į paviršių kaip povandeniniai laivai. Ir atradome save ant nuvalkioto rojaus grindų. Kaip tik ten, kur jis iškąstas – turbūt dėl skersvėjo gaivos. Todėl užtikrina sąveiką su pragaru – kita aklavietės rūšim. Tarpusavio trauka leidžia keistis žaislais.

Nusiprausę juoko fontanais, plaktukais mušėme vienas kitam į krūtinę, bet nepavyko prisišaukti neplanuoto gaisro. Vos pajėgėme iškratyti nuorūkų taupyklę – tarsi atmintį. Rūkėme jas iš naujo, kol pradėjo degti pirštai. Kol jausmai įprato gyventi be deguonies.

(Alaus dėmė ant stalo buvo panaši į jūros miną. Ir tarsi artėjo prie burlaivio juoduose rėmeliuose, prie šviesios dėmės už paveikslo plokštumos.)

O ten, kur viltimi suartas finišas, išaugo avižų plantacija. Ir kentaurai virto arkliais.


Aksioma

Kadangi paskutiniai smegenų vingiai nuvyto dar prieš kelias valandas (dabar funkcionavom tik kaip byrančio smėlio rinkėjai), nusprendėme važiuoti į Mogiliovą. Kitos kelrodės jau miegojo sąvartyne.

Stotyje atsisveikinome (mintyse) su savo moterimis. Ir pasijutome kaip pavyzdžiai iš vadovėlio. Su pažyma kišenėje, kad neužmiršime vaikystės.

Toliau veiksmas rutuliojosi kaip dar neparašytame eilėraštyje: sudužęs durų stiklas, gaivus bėgimas, „taškas“. Čia užgriuvo valdžios įgaliotieji. Vyrukai elgėsi kaip saviveikliniai dialektikai. Surišo mūsų šlubas svajones su esamuoju laiku. Tarsi šunis ir kates uodegom. O mus paliko veislei. (Supakavo tik šeimininkus.)

Paskutinį aktą atlikome tarp nubučiuotų tarpuvartės sienų. Tarsi tarp tų, jau nematomų, kuriuos praretino įsikalbėta nebūties trauka ir katastrofų nebuvimas. Kurie ir neišmoko aršiai mušt kanopomis.

Atrodė, tuoj pakils šlagbaumas ir mus praleis lyg sniego žmones, pasimetusius tarp dublerių. Ir viskas bus – net lizdas nesvarumo būklės. Ir laikas mus išspręs, bet neįrodys.


Liepsna

Turbūt žinote – kai ilgai žiūri į laužo ar židinio liepsną, ji išvalo galvą ir tarsi nuleidžia smegenis į skrandį. Nebelieka troškimų, muilo burbulų, minčių. Ir kito panašaus šlamšto.

Ir europietišką marazmą tramdo nusėdę pelenai. Į klausimus atsako tik papūgos. Ir jos vienintelės mums nemeluoja.

Tada nebesinori tris kartus per dieną skandintis vienatvės šuliny ir, bėgant paskui nuodėmę, forsuoti dramatizmą. Nes granatų spalvos grandinė yra tik graži.

Ir išminuoti lauko savo kūno sąskaita. Liliputams, kurie šliaužia už nugaros, įsijautę į tiesos varovų vaidmenį.

Virš laužo raitosi ir sudega atsišaukimai, apskelbę vakarą žiema. O skridimo priesakai šnypščia tarsi užliejamos žarijos.


Kūrikas

Jį atrado, kai gendančio kūno kirmėlės pradėjo veržtis pro durų apačią į laiptinę.

Velionis buvo puiki iliustracija moters reikšmės vyro gyvenime. Tėvai paliko penkių kambarių butą miesto centre. Po trečiųjų skyrybų liko vienas – blokiniame name.

Ilgai vertėsi atsitiktinėm tarnybom. Dažniausiai tupėjo ant kultūros lyg virto kiaušinio. Tačiau galop rytojus prišalo prie ledo pilvu. Išnyko išgijimą pranašaujantys pelėsiai, ištuštėjo seksodromai. Į pliuso zoną nebeįleisdavo be šalmo.

Slinko dienos, nuobliuotos pagal skardžio formą. Ten, apačioje, lyg našlaičiai stovėjo jausmai, iškėlę į dangų rankas. O jis kompiuteriu analizavo katorgą, kasyklą, karcerį. Ir vis atrodė, kad du blogi yra daugiau nei keturi geri.

Kai jis nutolo, patikėjau, kad buvo. Lyg pauzė nikotiną smerkiančioj maldoj. Kūrikas lapų ir griuvėsių, nesutapęs su veiksmu. Kurį mums perša tik revoliucijos maketą suvirškinę vaikinai.


Lygintuvo nešėjas

Valgė stiklines ir lemputes pasigardžiuodamas. Tarsi kepsnius. Jį nuolat lydėjo grūsto stiklo šleifas. Buvo paprastas, kaip kaliošai. Net kai švilpaudavo savo likimo griuvėsiuose.

Vaikų nedarė, nes mėgo kartoti – jau perpildytos dievo prieglaudos. Gyrėsi, kad yra nudažytas baltas triušis (bet niekas netikėjo). Į moterį žiūrėjo kaip į stovintį kiaušinį. Be suflerio pagalbos negalėjo suprasti, kaip šis išsilaiko nenuvirtęs.

Retkarčiais jį matydavau besiblaškantį su senoviniu lygintuvu. Turbūt nežinojo, kad jis įkaista nuo žarijų. Tad kišo į vidų degančius degtukus. Pažiūrėk – šiltas, sakydavo laimingas. Ir nusinešdavo, laikydamas taip atsargiai, lyg paskutinį artimą žmogų.

Kai nulūžo ir pasitraukė iš šio surežisuotų judesių parado, jau buvo sudeginęs tūkstančius degtukų.


Nuošalė

Bažnyčioj, nors ir apleistoj, gera svaigintis. Tyli varpai, tarsi būtų iškepti iš smėlio. Kai pradedi naują butelį, gaila ne savęs, bet dievo. Kuris neturi laiko atsipalaiduoti. Štai ir dabar turbūt sėdi savo metafizinėj palėpėj ir smerkia mus.

Čia gera ir todėl, kad klesti prietemos, miglos ir rūko sesers, kultas. Beveik nematome vienas kito ir nepastebime, ko nenorime. Nei seilėtų išpažinčių, nei agrarinio idiotizmo, kuris, svirtimi parėmęs skliautą, formuotų naują stačiakampį.

Kai pakyla vidudienio saulė, jos spinduliai pramuša purvinus langus. Mūsų sielos prisitraukia prie šių šviečiančių stygų. Ir eina lyg akrobatai, prižiūrimi šventųjų ir jų įkvėpėjo.

Dulkės ant sudaužytų statulų skeveldrų paryškina mūsų pretenzijas prisijaukinti šį pasaulį. Ir įsisprausti į slidžių kolonų eiseną.

Kai beldžiasi lauke užrakintas vėjas, mes jau per daug laimingi, kad surastume raktą.


Raida

Gerokai rizikavo. Nes ėjo pratęsti į butą, kuris jau seniai buvo policijos įskaitoje. Tarp jų įsipynė mano bičiulis. Todėl perspėjau, bet, aišku, veltui.

Ryte sutikau jau apdorotą angelų sargų – šlubuojantį ir mongoliško stiliaus akimis. Mėgino šakotis, mojuodamas kaip vėliava savo narcizinėm plunksnom.

Turbūt nesuprato – jam nenukrito nuo stalo. Teks gyventi ten pat – tarp grindų ir staltiesės krašto. Apsupty vidurkio vergų, kuriems išaiškino, kad saugo saują mėšlo. Tačiau neleido pažeisti etiketo, nes jų suvargęs dievas tai vadino etika. Kurią kasdien tarsi saulėgrąžas lukšteno estradinės dainos.

Sugrįžo sugėrovai iš blaivyklos. Nuvyto savarankiškai problemos, lyg protas dujų išmetimo vamzdyje. Ištryško naujos vystymosi versmės ir užliūliavo maištą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 127 iš 236 
0:02:50 Jan 27, 2010   
May 2007 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba