SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-02-13 nr. 601

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Lina Jakeliūnaitė
Piešimas dūmais
10
• Didžiausia Vilniaus galerija3
• Kultūros plėtros perspektyvos

Muzika 
• Muzikos spektras knygų mugėje
• Jūratė Terleckaitė
Britų šiuolaikinio šokio mugėje
• Klarnetininkas Algirdas Budrys mini kūrybinės veiklos sukaktį1
• Vilniuje koncertuos Skandinavijos trombonų trio
• "Kaukių balius" su Badri Maisuradze
• LTV muzikinės laidos
• KONCERTAI

Dailė 
• Linda Nochlin
Nauji seno šuns triukai: tapybos sugrįžimas
3
 Živilė Ambrasaitė
Mieliausias darbas
• Viktorija Ryžovaitė
Pažintis su kūryba
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Iš spektaklio paraščių
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• "Kino pavasaris" = "Vilniaus pavasaris"?2
• Živilė Pipinytė
Berlinalė juda finišo link
• Valentinoms ir Valentinams
• Lietuvių kino gražuolės
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Seksbombos laikai2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Mieliausias darbas

Paroda "Stiklo karoliukų" galerijoje

Živilė Ambrasaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kęstutis Grigaliūnas. "Herkaus Kunčiaus geltonieji enciklopedijos puslapiai". 2001m.
V. Riekutės nuotr.

"Stiklo karoliukų" galerijoje eksponuojamoje parodoje "Mieliausias darbas" nesiekta žiūrovams pristatyti garsių "šedevrų" ar visų garbinamų meno kūrinių. Vienuolikos menininkų buvo paprašyta atsakyti į klausimą: "Koks Jūsų darbas Jums mieliausias?". Atsakymas neturėjo remtis žiūrovų nuomonėmis ar kritikų išvedžiojimais – autoriai turėjo pasakyti, kas jiems patiems patinka ir kodėl. Ir čia paaiškėjo, kad mieli dalykai nebūtinai turi būti lydimi susižavėjimo atodūsių, jie dažniausiai susiję su tam tikrais prisiminimais, įkūnija jų savininkams prasmingus įvykius, bet taip pat gali būti permainingi ir, priklausomai nuo nuotaikos, keistis tarpusavyje.

Parodoje surinkti labai skirtingų autorių įvairiais laikotarpiais sukurti darbai, lydimi dar labiau besiskiriančių komentarų, kuriuos skaityti turbūt įdomiau negu tiesiog žiūrėti į darbus ir bandyti juose įžvelgti priežastį, kodėl jie čia atsidūrė. Dauguma eksponuojamų kūrinių ženklina naujų tendencijų autoriaus kūryboje atsiradimą, pradinį tašką savo stiliaus tobulinimo kelyje, tiesiog naują "įvykį" menininko darbuose arba praeitą etapą, kurio atgarsius galime išvysti vėlesnėje kūryboje (Viktorijos Daniliauskaitės "Požeminių upių tėkmė", 1995; Jono Daniliausko "Mūsų mėlyna karvutė", 1969; Arūnės Tornau "Laikas ant sienų", 1998). Kiti – galbūt įkalinę sentimentalius prisiminimus, sustingusius vaizdiniuose ir medžiagose, iš tikrovės išplėštose detalėse, įsipynusiose tarp autoriaus vaizduotės pagaminto pasaulio vaizdinių (Raimundo Sližio "Mem", 2002; Arvydo Šaltenio "Kavarskas", 1962; Vaidoto Žuko "Mokytojo jaunystė", 1979). Treti kūriniai, lyg apsėsti manijos, persekioja savo kūrėjus vadovaudamiesi "asmeninės nuosavybės" teisėmis, atsisako iškeliauti iš jų namų ir dirbtuvių (Jūratės Stauskaitės "Liūdna moteris", 1986). Ketvirti, ilgą laiką užsibuvę menininko rankose, nuolat tobulinti, savavališkai prisijaukino žvilgsnį, kuris dabar atsisako paleisti darbą iš savo akiračio, arba tapo kasdienybę paįvairinančiu "mielu daikčiuku" (Rimvydo Kepežinsko "Netikėta laimė", 1998; Vytauto Kibildžio komoda "Švarkas"). Na, o penkti – savaime mieli, į klausimą "kodėl?", atsakantys patys (Kęstučio Grigaliūno "Herkaus Kunčiaus geltonieji enciklopedijos puslapiai", 2001; Mikalojaus Vilučio "Laivelis", 1980).

Autoriaus ir kūrinio ryšiai atsitiktiniam žiūrovui sunkiai paaiškinami ir suvokiami – su vienais darbais atsisveikinama lengva širdimi ir be jokių sentimentų, prie kitų prisirišama taip, lyg tai būtų daiktas, be kurio neįmanoma gyventi, nors kitam žmogui pats savaime jis gali pasirodyti ne itin vertingas ar originalus. Pavyzdžių ilgai laukti neteko ir šį kartą. Parodoje ne savo noru teko pabūti vieno pokalbio liudininke. Prie J. Daniliausko darbo susitiko dvi ponios. Kūrinį "Mūsų mėlyna karvutė" (1960), pasak autoriaus, kėsinosi nupirkti Šveicarijos bankas. Viena iš moterų netruko paklausti: "Tai kodėl nepardavė?". Anot jos, tai būtų garsinę Lietuvą užsienyje. Galbūt, bet ar verta parduoti brangų ir mylimą vaiką (menininkui savas meno kūrinys – neabejotinai artimas ir mylimas tarsi kūdikis) vien tam, kad kažkas sužinotų, iš kur jisai kilęs? Kita vertus, nesinori veltis į diskusijas, kam iš tiesų priklauso kūrinys – menininkui, žiūrovui ar Motinai Tėvynei, nes šiuo atveju parodos tema, kurią pasirinko "Stiklo karoliukų" galerija, – mieliausias autoriaus darbas. Ir jei dailininkas sugeba pagrįsti savo pasirinkimą (nors gal ir tai nėra būtina, tiesiog kartais įdomu ne tik matyti kūrėjų darbus, bet ir įžvelgti jų mintis), diskusijai vietos nelieka. Išsiaiškinus nuosavybes teises, galima būtų kalbėti apie meninę formą ir vertę, tačiau tada vertėtų cituoti visus parodoje panaudotus autorių parašytus paaiškinamuosius tekstus, nes šioje ekspozicijoje atskiri tapybos, grafikos ar erdvinio meno darbai tapo konceptualiais kūriniais, kurių esmė suvokiama tik perskaičius menininko žiūrovui skirtą "žiūrėjimo ir mąstymo instrukciją".

Savo ruožtu galiu pridurti, kad parodos dalyviams pavyko galerijos erdvėje sukurti užkrečiamą mielą atmosferą, kuri priverčia patikėti nuoširdžiais autorių jausmais kūrinio atžvilgiu. Jų meninės formos vertinimas – individualus kiekvieno žiūrovo ir kritiko reikalas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 27 iš 85 
0:56:55 Jan 20, 2010   
May 2007 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba