Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2010-01-01 nr. 3265,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=15855

MUZIKA

Lietuvos dainiaus netekus

Kompozitorius Vytautas Klova amžino poilsio atgulė Menininkų kalnelyje

VACLOVAS JUODPUSIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vytautas Klova
Nuotrauka iš LNOBT archyvo

Kai Amžinybėn išeina meno kūrėjas, susikremtame, kad ne viską padarėme dėl jo kūrybos sklaidos, kad buvome per mažai dėmesingi jo kūrybiniams ieškojimams, menininko gyvenimui. Dabar, kai kiekvienas meno kūrėjas rezga, kaip sudurti galą su galu, ir apie meno asmenybes rečiau pagalvojama. Šios mintys sukosi šaltėjančio gruodžio dienomis, kai išgirdome apie Vytauto Klovos išėjimą. Tomis liūdesio dienomis važinėjant su koncertais po Lietuvą, teko anonsuoti jo kūrinius, ypač fragmentus iš operos „Pilėnai“, primenant, kad netekome šio kūrinio autoriaus. Ši V. Klovos opera kaip kokia liaudies daina, žinoma visiems, branginama, todėl kiekvienas jos fragmentas buvo klausytojų šiltai sutinkamas, žinoma, su liūdnais apmąstymais.

Kai liga kūrėją uždarė namuose, kai visuomenės informavimo priemonės tylėjo, savotiškai ir Lietuvos žmonių dėmesys jam blėso, nors džiaugėmės, kad jo atvaizdu papuošti Vilniaus troleibusai važinėja po miestą. V. Klova dėmesio ir pagarbos nusipelnė ilgu 80-ties metų gyvenimu, kuris šiandien yra lyg ir neaprėpiamas – tiek daug jo padaryta, sukurta operos teatrams, simfoniniams orkestrams, chorams, įvairiausiems kameriniams ir lietuvių tautinių muzikos instrumentų ansambliams, dainininkams, o ir įžvalgaus teoretiko bei ilgamečio Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus, mokslininko būta. Dėstydamas Akademijoje, V. Klova sėkmingai ir išradingai darbavosi. Prieš daugelį metų į lietuvių kalbą išvertė Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Harmonijos“ vadovėlį ir palengvino šio mokslo studijas Lietuvoje. Vėliau buvo parašyti „Polifonijos“ vadovėliai (I dalis – 1966 m., II dalis – 1985 m.). Juose pateikti muzikiniai pavyzdžiai demonstruoja plačią autoriaus erudiciją, kruopštumą, įžvalgumą. Šios srities tyrinėjimus tęsė jo sudarytas ir redaguotas J. Gruodžio fugų leidinys… Daugelis mūsų šalies kompozitorių sovietmečiu kalbėjo apie kūrybos suvaržymus. Keista, bet iškovojus Nepriklausomybę, pilietinė tema pritilo. O V. Klova, kaip tikras žemaitis (gimė 1926 m. sausio 31 d. Tirkšliuose, kur pasaulį išvydo ir kitas mūsų dainius K. Kaveckas), kaip ir anuomet, nesišvaistė kalbomis, bet nuoširdžiai, dar intensyviau kibo į darbą. Vien po 1990-ųjų jis sukūrė didžiulį pluoštą vokalinės muzikos įvairiausiomis mūsų kraštą jaudinusiomis temomis. V. Kudirkos eilėms atsirado „Labora“ baritonui ir simfoniniam orkestrui, J. Aisčio – daina „Lietuva“ moterų kvartetui, mišriam chorui ir lietuvių tautinių muzikos instrumentų orkestrui ir monologas „Kritusiems“ baritonui ir simfoniniam orkestrui, B. Brazdžionio žodžiais – „O, Kristau“. D. Renio eilės paskatino sukurti „Loretą“, „Mindaugo dvasią“, Lacrimos – „Pasigailėki, Viešpatie“, „Išgirski, Dieve“, „Maldą“, J. Nekrošiaus – „Velykų žiburėlį“. 1997 m. buvo sukurtos ir Mišios mišriam chorui ir vargonams, kurių premjera Vilniaus arkikatedroje bazilikoje įvyko per tų pačių metų Kalėdas.

Apie šešis dešimtmečius trukęs kūrybinis kelias nebuvo tuščių pažadų ar pasipuikavimo laikotarpis. Nuolatinis kūrybinis darbas puošė kiekvieną jo dieną. Kartą, kalbėdamasis su kompozitoriumi, o su juo bendravau nemažai, pasiteiravau, kaip galima ir įmanoma taip produktyviai darbuotis? Tokį klausimą išgirdęs, profesorius negailėjo gražiausių žodžių šeimai, žmonai, kuri sudarė sąlygas kūrybai ir darbui, mesdama ant savo pečių visus namų rūpesčius. Pakanka prisiminti netolimą praeitį, kai vykdavo kompozitorių suvažiavimai ar plenumai. Jų koncertuose visada išgirsdavome naujus V. Klovos opusus. Tada į pagalbą, atliekant jo Sonatą smuikui ir fortepijonui, koncertą smuikui ir orkest­rui Nr. 2, koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2, ateidavo kompozitoriaus dukros smuikininkė Vaiva ir pianistė Jūratė. Tai buvo darnios, kūrybingos V. Klovos šeimos jaudinantys švytėjimai. O prieš trejus metus maloniai pradžiugino Lietuvos muzikų sąjungos išleista V. Klovos žmonos Jūratės Klovienės parašyta knyga apie garbųjį kūrėją – apie tą pusę šimtmečio šalia, stebint ir girdint kiekvieną muzikinės minties virptelėjimą.

V. Klova nuo 1955 m., per du dešimtmečius, sukūrė šešias operas. Vien operos „Pilėnai“ temos pasirinkimas 1950 m. buvo drąsus, rizikingas žingsnis. Jam nepritarė ir tuometinės Leningrado konservatorijos aspirantūros profesorius V. Vološinovas. Susipažinęs su libretu ir išklausęs I veiksmą ir II veiksmo dalį, pasakė: „Tai ne opera, o kažkas nesuprantamo. Aš jums nepatariu rašyti šios operos.“ Nesulaukęs pritarimo ir paramos, V. Klova paprašė akademinių atostogų ir savarankiškai ėmė vykdyti sumanymą. Artėjant premjerai, nutarta surengti operos „Pilėnai“ peržiūrą, kuri, sprendžiant iš atsiliepimų, buvo sėkminga. Netrukus po peržiūros Konservatorijos direktoriaus pavaduotojas iškvietė tuometinį dėstytoją V. Klovą ir išreiškė mokslo tarybos nuomonę, kad tokios operos rašymas gadina tarybinio muziko vardą, todėl. V. Klova pedagogų konkurso nepraėjęs, vadinasi, yra atleidžiamas iš darbo. Tik tuometiniam kultūros ministrui J. Banaičiui įsikišus, V. Klova buvo paliktas dirbti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1956 liepos 1-ąją pastatytiems V. Klovos „Pilėnams“ bandyta pakenkti: 1956 m. spalio 6 d. laikraštyje „Tiesa“ paskelbta, kad vietoj numatyto „Fausto“ bus opera „Pilėnai“. Mefistofelio partiją „Fauste“ turėjo dainuoti iš Sibiro grįžęs solistas Antanas Kučingis. Tad publika, pasipiktinusi pakeitimu, „Pilėnus“ apmėtė kiaušiniais. Nepaisant to, tikroji „Pilėnų“ sėkmė atėjo, į operos pastatymus gamtoje plūdo tūkstančiai Lietuvos rajonų gyventojų. Tai buvo visos Lietuvos žadinimas. Tokie spektakliai priminė žmonėms garbingą praeitį, kovas už laisvę, kėlė tautinę savigarbą, pasitikėjimą savimi.

Po sėkmingų operos spektaklių įvairiose Lietuvos vietovėse, operos teatro režisierius Juozas Gustaitis V. Klovai pasiūlė kurti libretą naujai operai pagal V. Krėvės-Mickevičiaus padavimą „Vaiva, Perkūnas ir Straublys“. J. Gustaitis su teatro direktoriumi Zenonu Paulausku sutarė siekti, kad kasmet būtų pastatytas bent vienas nacionalinis kūrinys – opera ar baletas. Žinoma, toks teatro vadovų užmojis vietoj rusiškų, sovietinių spektaklių ugdyti nacionalinį meną, žadinantį patriotinius jausmus, ne visiems patiko. Operos „Vaiva“ kūrimo darbą bandyta stabdyti per Lietuvos kompozitorių sąjungą, kurios IV suvažiavimo ataskaitiniame pranešime naujoji opera „Vaiva“ pavadinta priešiška sovietinei moralei.

Artėjant Žalgirio mūšio 555-osioms metinėms, V. Klovai gimė mintis ta tema sukurti operą. Libretą ėmėsi rašyti J. Mackonis. Per jo brolį R. Mackonį iš Varšuvos buvo gauta tuo metu giedota giesmė „Bogurodzica Dziewica“ („Dievo gimdytoja Mergelė“), kurią kompozitorius panaudojo operos paskutiniojo veiksmo mūšio scenoje.

Ir štai, 1961 m. gruodžio 2 d. „Literatūra ir menas“ išspausdino straipsnį „Amžininką – į operos sceną“. Jo autorius muzikologas Vytautas Venckus rašė: „V. Klova rašo naują operą „Žalgiris“… Ir keisčiausia, kad dabar, kai tarybiniai žmonės – mūsų bendraminčiai – atlieka nematytus taikaus darbo žygdarbius, kai respublikoje kyla tokie septynmečio gigantai, kaip VRES, mes įkvėpimo ieškome už stiprių Marjenburgo pilies sienų ar Žalgirio kautynių laukuose, galvodami, kokią muzikinę charakteristiką duoti magistrui Ulrichui fon Jungingenui!.. Mane ypač jaudina klausimas –­ kas gi verčia patyrusį operos srityje kompozitorių V. Klovą grįžti į tolimą praeitį?“

Netrukus buvo „rastas“ naujas pretekstas: pakeliamas triukšmas, kad Operos ir baleto teatro direktorius Zenonas Paulauskas yra nepatikimas žmogus, kad jis yra buvęs „baltaraištis“, t. y. Lietuvos partizanas. Ši versija buvo veiksminga – Z. Paulauskas iš teatro direktoriaus pareigų buvo atleistas. Tai įvyko 1963 metais.

Vėliau paaiškėjo, kad Z. Paulauskas buvo išgelbėjęs kelis rusų kareivius nuo vokiečių gestapo, tačiau teatre jau buvo kitas žmogus: „Šaukštai po pietų!“ Z. Paulauskas nuėjo dirbti vokalo pedagogu į Konservatoriją, o darbas su kompozitoriais nutrūko. V. Klovos operos „Du kalavijai“ premjera susilaukė didžiulio dėmesio, į ją reagavo laikraščiai ir žurnalai. Tačiau teatrinės aistros virė toliau. Dėl „susidariusių aplinkybių“ režisierius J. Gustaitis buvo priverstas išeiti iš teatro (Valstybinėje konservatorijoje dėstė sceninį parengimą), o spektaklis „Du kalavijai“, likęs be jį kūrusio režisieriaus (tikriausiai, pagal numatytą planą) greitai baigė sceninį gyvenimą, ir teatro bendradarbiavimas su V. Klova ilgam nutrūko, bet kompozitoriaus kūrybinis entuziazmas neišblėso. Atsitiktinis susitikimas su Rygos operos ir baleto teatro režisieriumi K. Liepa subrandino naują kūrybinį projektą. 1969 m. balandžio 5 d. V. Klovos opera „Amerikoniškoji tragedija“ pastatyta Rygoje.

Lietuvos SSR kultūros ministras L. Šepetys 1973 m. kovo mėnesį į V. Klovą kreipėsi laišku: „Operos ir baleto teatras ruošiasi pereiti į naujus rūmus. Todėl Kultūros ministerija ir teatras yra labai suinteresuoti Jūsų kuriamos operos „Julius Janonis“ pastatymu galimai greitesniu laiku. Linkėdami Jums kuo geriausios kūrybinės sėkmės, tikimės ir reiškiame viltį, kad „Julius Janonis“ artimiausiais metais užims deramą vietą tarp Jūsų sukurtų operų, taps reikšmingu muzikinio gyvenimo įvykiu.“

V. Klovos operos „Ave vita“ klavyras buvo baigtas 1973 m. spalio 25 d. ir įteiktas teatrui, partitūra įteikta 1974 m. pradžioje.

Nei operos klavyre, nei partitūroje nėra užuominos nei apie žandarus, nei apie kareivius ar caro ochranką. Veikėjai –­­ Poe­tas (Julius), jo motina ir mylimoji Justė. O laimei trukdo Juodasis ponas su savo sekliais ir talkininkais –­ „žvaigždžių gesintojais“. Todėl turėjo būti poetinis spektaklis, bet ne politinis maskaradas. Čia politikos tiek, kiek ir G. Puccini’o „Toscoje“. Deja, deja… Režisierius norėjo įtikti valdžiai. Jis sakė, kad kartą bandė „privaryti“ sceną raudonų vėliavų –­ ir gerai išėjo. Todėl panašiai stengėsi ir čia. Vietoj berniuko, žaidžiančio su balandžiais, prigarmėjo scena vėliavotų, plakatuotų revoliucionierių ir t.t. Tik operos pabaiga atitiko sumanymą. Reikia konstatuoti, kad daugelis režisierių nepai­sydavo autorių ir elg­davosi taip, tarsi režisuotų savo kūrinį. Taip elgėsi ir V. Grivickas su V. Klovos opera „Ave vita“, taip bandė elgtis ir Eligijus Domarkas, statydamas „Pilėnus“, numatytus parodyti Maskvoje: atsisakyta uvertiūros, turinčios svarbią dramaturginę reikšmę, išbraukti Eglės ir Mirtos dialogai, beveik visa Eglės arija, II veiksmo pradžioje išbrauktas antraktas ir choras, kupiūromis sugadinta Margirio arija, sugadintas požemio paveikslas, neleistinai iškarpyta Mirtos arija, kryžiuočių stovyklos paveikslas, paskutinė Mirtos ir Ūdrio scena ir t. t. Pašiurpęs „Pilėnų“ dramaturgijos savavališkais iškraipymais, V. Klova kreipėsi į Autorių teisių apsaugos viršininką, pareikšdamas: „…negaliu sutikti, kad tokiu pavidalu mano opera būtų pateikta žiūrovams.“ Konfliktą padėjo spręsti Kultūros ministerija, todėl Operos ir baleto teatro meno tarybos prezidiumo išplėstiniame posėdyje apsvarstyti klausimai dėl neteisėtai padarytų pakeitimų naujajame „Pilėnų“ pastatyme. Tik įvykdžius kompozitoriaus reikalavimus, Operos ir baleto teatras išvedė „Pilėnus“ į sceną.

Prisimename, kaip Lietuvos žmonės gynė Parlamentą Vilniuje. Tai ir V. Klovos „Pilėnų“ dvasia: „Geriau mirtis, negu vergovė.“ Ne kartą iš Operos ir baleto teatro, kur buvo rodomi „Pilėnai“, klausytojai ir žiūrovai traukė tiesiai prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų. O čia į sieną buvo atremta medinė lenta su išraižytais padėkos žodžiais rūmų gynėjams: „Brangūs Pilėnai, ačiū už darbą ir drąsą.“

Nepaisant neigiamų peripetijų, kurios žeidė jautrią kompozitoriaus širdį, gražūs, jaudinantys momentai jį grūdino. To įrodymas – turtingas jo kūrybos sąrašas. Ne vienas V. Klovos opusas buvo atliekamas užsienio šalių lietuviams (E. Kaniava dainavo „Šienapjūtės dainų“ ciklą, V. Noreika – „Ganyklų dainų“ ciklą ir kt.). Dar 1994-aisiais „Pilėnai“ papuošė Čikagos lietuvių operos repertuarą, apsilankyti JAV buvo pakviestas ir operos autorius su žmona.

Taigi Amžinybėn išėjo žmogus, kūrėjas, patriotas. Ateityje dar vartysime jo kūrybinę biografiją, kurios puslapių daug ir nežinome.

 
Rodoma versija 1 iš 1 
1:24:02 Jan 6, 2010   
1 PM 1 PM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba