SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-10-24 nr. 586

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Agnė Narušytė
Stefano Moses klausimai
1

Muzika 
• Beata Leščinska
Muzika muzikoje
2
• Svarbiausia – groti8
• Liaudies instrumentų atlikėjų festivalis Pskove
• Verdi "Kaukių balius" Operos teatre
• KONCERTAI

Dailė 
• Laima Jonušienė
Pamirštos Europos liudininkės
1
• Armina Jonušaitė
Tarp grožio ir funkcijos
• Kristina Stančienė
Kairėnų dvaro metamorfozės
• Raminta Jurėnaitė
Į dėmesio centrą sugrįžta tapyba
• PARODOS

Literatūra 
• Raymond Queneau1
• VAKARAI

Teatras 
• Ramunė Balevičiūtė
Dramaturgijos pamoka Jaunimo teatre
2
• Rasa Vasinauskaitė
Naujo teatro gimimas?
• Teatras sveikina Aliodiją Ruzgaitę
• OKT pradeda sezoną
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Vampyrai – taip pat bohema1
• Filosofai su revolveriais1
• Lietuvoje rengiama "Scanorama"
• "Debiutų" cikle – Karolio Jankaus filmai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Dėl etninės kultūros ir regionų kultūros 2004 m. projektų
• Dėl leidinių finansavimo 2004 metais
• Dėl kultūros bei kūno kultūros ir sporto projektams1

Pirmasis

Stefano Moses klausimai

Goethe’s instituto surengta fotoparoda "Prospekto" galerijoje

Agnė Narušytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Peggy Guggenheim", Venecija, 1969 m.

Stefano Moses (g. 1928 m. Lygnice, Silezijoje) paroda "Deutsche Vita", kaip ir F. Fellini filmas "Dolce vita", nėra apie saldų gyvenimą. Bet čia nepamatysime ir priešingybės – užuojautą keliančių socialinės neteisybės vaizdų. Net ir žemiausiems visuomenės sluoksniams atstovaujantys vokiečiai žvelgia į fotografą linksmai, dažniausiai juokdamiesi iš situacijos: Moses vidury miesto pakabina baltą paklodę ir fotografuoja jo gyventojus. Regis, čia pat pasigautus gatvėje, bet tai galbūt tik įspūdis, kylantis dėl savotiško artimumo ir "neapskaičiuoto" judesio, trikdančio šiaip jau griežtą pozavimo tvarką: frontaliai, visu ūgiu, baltas fonas, dažniausiai po du. Viena tramvajaus konduktorė juokdamasi gūžteli pečiais, kita, įsikibusi pirmajai į alkūnę, jau beveik šoka atstatydama savo storą koją į priekį. Gatvės šlavėjai, atrodo, šiaip sustojo parūkyti, trys moteriškės purvinomis baltomis prijuostėmis buvo "atitrauktos" nuo silkės suktinukų gamybos. Jų žvilgsnis dar gyvas, nė kiek neužgesintas varginančio fotografavimo proceso.

Nors Moses čia aiškiai tęsia savo tautiečio, kurio fotografijas neseniai teko matyti toje pačioje "Prospekto galerijoje", Augusto Sanderio projektą, savo pirmtako jis tiksliai nekartoja, jo metodą tarsi perkuria, pritaiko XX a. antrajai pusei. Moses, kaip ir Sanderis, "rūšiuoja" Vokietijos piliečius pagal profesijas, pagal amžiaus grupes, pagal išsilavinimą, kuria "visuomenės portretą". Kaip ir Sanderis, jis juos fotografuoja visu ūgiu, atvirai pozuojančius, o ne bando nemačiomis užfiksuoti psichologinės tiesos atverčių akimirkas. Tačiau, kitaip nei Sanderis, Moses izoliuoja vokiečius nuo jiems įprastos aplinkos, sukuria sterilią, teatrinę erdvę ir jau vien šiuo gestu tarsi pasiūlo praeiviams improvizuoti, "kurti charakterį". Juk Moses kurį laiką dirbo teatre, kur socialinė padėtis ir profesija tik vaidinama. Tad ir šiame portretų cikle žmonės vaidina įsivaizduojamąjį save, turbūt todėl jie ir juokiasi (nebūtinai atvirai, kartais juokas kunkuliuoja kažkur pilve, nes "aktorius" vaidina liūdesį), nes vaidinti save – juokinga. Tad XX a. pabaigos, kitaip nei pradžios, vokiečiai atrodo kupinesni gyvenimo džiaugsmo – amžiaus pradžiai tokia būsena tarsi ir netiktų. Iš dalies ir fotografijos kanonai kalti, kad "anų laikų" žmonės atrodo buvę rimtesni (ir, aišku, gilesni, nepaisant jų socialinės padėties ir nusimanymo apie "gilumą").

Be to, Sanderiui nebuvo jokio reikalo gretinti Rytų ir Vakarų vokiečius, o Moses, fotografuodamas 7-ojo dešimtmečio Vakarų vokiečius ir paskutiniojo dešimtmečio Rytų vokiečius, subtiliai atskleidžia dviejų Vokietijų skirtumą. Tas pats principas – balta paklodė vidury miesto ir priešais ją pozuojantys praeiviai po du, po tris. Bet ar mums tik taip atrodo, ar iš tikrųjų rytiečių veiduose blanksta šypsenos, tarsi apsinešdamos socialistinės apatijos dulkėmis? Ypač tai išryškėja, kai Moses parodo ir aplinką, pavyzdžiui, nykų daugiabutį ir aplink besitrainiojančius vaikus – tokiame fone rašytojas Heineris Mülleris atrodo jau savaime prislėgtas, net nepaisant jo apsmukusių nudėvėtų kelnių, susivėlusios ševeliūros ir nenusakomo švarko. Elito viršūnė – politikai – taip pat atrodo kažkokie nykūs bespalviai vargšai, bandantys suvaidinti linksmus bičiulius. O "liaudis"? Ji yra ne tik nudėvėta ir apskurusi, bet ir išsigandusi, pastatyta priešais objektyvą per prievartą, nesugebanti atsikratyti sąstingio ir atsiduoti improvizacijai. Be to, Rytų vokiečiai niekada nebendrauja, jų akys nesusitinka, o kūnai net ir liesdamiesi nesiliečia. Tiesą sakant, šie vokiečiai labai panašūs į Ramunės Pigagaitės (ji, beje, gyvena Vokietijoje) fotografuojamus Varėnos gyventojus, kurie taip pat su savo profesijų atributais laukia, kada pagaliau baigsis fotosesija. Gal tik Moses užfiksuota žuvies perdirbėjų trijulė įveikia šią Rytų stigmą – visą kadrą užpildančios moteriškės įsijaučia į vaidmenį, o minkšta šviesa švelniai tirpdo jų didelius baltus kūnus.

Žymiems Vokietijos žmonėms Moses neleidžia taip paprastai fotografuotis. Jis vėl lyg koks režisierius kuria užduotis, kurias atlikdami filosofai Hansas Georgas Gadameris ir Theodoras W. Adorno, rašytojas Günteris Grassas ar politikai Willy Brandtas ir Konradas Adenaueris užmiršta juos stebintį fotografą ir panyra į save. Tą nuolat pasprunkantį "save" fotografas ir bando sučiupti. Tad "žymius senukus" jis, pavyzdžiui, vedasi į mišką – "gilaus dvasingumo sargą" ir "pačią vokiškiausią vietą", anot esė apie Moses autoriaus Haraldo Eggebrechto (tą patį juk galima pasakyti ir apie lietuviško miško reikšmes). Taip fotografas tarsi atveda kultūrą į natūrą ir randa ne įprastą opoziciją, bet harmoniją, lyg nudžiugimą sugrįžus į seniai užmirštą vietą. Vaikštinėdami tarp medžių menininkai ir politikai atsipalaiduoja ir nusimeta visas (kiek tai apskritai įmanoma) socialines kaukes ir savo įžymumą. O lėlininkė Käthe Kruse, apsikabinusi savo lėlę lyg kūdikį, atrodo tarsi būtų išdrožta iš to paties kelmo, ant kurio sėdi.

iliustracija
"Sociologas Helmutas Schelsky", Miunsteris, 1964 m.

Kitą kartą Moses liepia meninkams greitomis susikurti kaukes – iš bet ko, kas pakliūva po ranka, pavyzdžiui, iš žirklių, pro kurių skylutes žvelgia į mus tapytojas Otto Dixas, ar iš kibiro, kurį ant galvos užsimauna kitas tapytojas Emilis Schumacheris. Štai ir vėl Moses grįžta į teatrą, šįkart – per kaukę, kuri, viena vertus, atskleidžia kūrėjo mąstyseną, kita vertus, atpalaiduoja nuo susireikšminimo ir įvaizdžio, galų gale nuo to, ką Freudas vadino "superego", nuo to, kas kontroliuoja ir saugo mus nuo netinkamų veiksmų ir minčių. Bet vėlgi Moses fotografuoja ne kokią nors galutinę ar "lemiamą" pozą, bet kaukės kūrimo ir užsidėjimo veiksmą. Fotografijose galima dar puikiai matyti žmogaus virtimo personažu procesą. Galima sakyti, kad ši serija – tik žaidimas, bet galima ir įžvelgti tuo žaidimu atveriamus gilesnius asmenybės sluoksnius – ne tik per kaukę kaip spontanišką kūrinį (beje, gerai žinomo vinių mėgėjo Günterio Ueckerio apsisiautimas vinimis lyg lapės kailiu galbūt yra gerai apgalvotas), bet ir per sunkiau apčiuopiamus kaukės silueto, faktūros, formos ir paties personažo silueto faktūrų ir formų sąskambius. Pavyzdžiui, tapytojo Jörgo Immendorffo nusipiešta "dievo akis" (o gal tai ir visai ne akis?) tobulai pakartoja jo rimtai ištįsusias lūpas, o piešėjo Rolando Toporo švarko eglutės raštas beveik nepastebimai pereina į nupiešto švarko štrichų raizgalynę.

Bet turbūt keisčiausia ir įspūdingiausia yra "Veidrodinių atvaizdų" serija – kūrėjai ir mokslininkai "fotografuoja" savo atspindžius veidrodyje, o Stefanas Moses fotografuoja juos, žvelgiančius į savo antrininką, tarsi besimatuojančius savo autoportretą. Tas žvilgsnis įvairuoja – nuo nerūpestingos boksininko Maxo Schmelingo šypsenos iki, regis, egzistencinio Ernsto Blocho išgąsčio susitikus su savąja būtimi. Pasiruošimas šiam aktui taip pat skiriasi – retorikos profesorius Walteris Jensas sėdėdamas priešais savo atvaizdą lotoso poza medituoja, psichoanalitikas Alexanderis Mitscherlichas pasiruošęs (su visa sielos daktaro amunicija) jį "analizuoti", rašytojas Ernstas Jüngeris, prisėdęs ant kelmo, atrodo, ketina šypsotis sau visą amžinybę (lyg tai patvirtindamas ant jo rankos švyti laikrodis). O visi sociologai kaip susitarę tarsi tikrinasi savo įvaizdį, aišku, projektuodami solidumą.

Tad nors Moses vadinamas Vokietijos visuomenės metraštininku, jo fotografijos pateikia kur kas daugiau nei šalies kroniką: jos leidžia žvilgtelėti į pačią universaliausią duotybę – egzistenciją. Bet Moses nėra perdėtai rimtas, atvirkščiai, jis visada bent šiek tiek ironizuoja. Taip ir čia, stebėdamas įžymybes, jis nevengia parodyti kartais kurioziško veidrodyje atsispindinčio žvilgsnio ir "tikrojo" žmogaus pozos neatitikimo. Štai, pavyzdžiui, Helmutas Schelsky ne veltui išsigandęs iš veidrodžio stebeilijasi tiesiai į fotografą, kuris išdavikiškai pirmame plane rodo didžiulį sociologo užpakalį ir susiglamžiusias kelnes. Šiaip ar taip, Moses, lyg tikras psichoanalitikas, šia serija atveria asmenybės skilimus, nesutaikomas savybes, viešąjį ir slaptąjį "aš", bet svarbiausia, jis daugybę kartų vis iš naujo užduoda klausimą apie būtį.

 

Skaitytojų vertinimai


2586. ryrryr :-( 2004-01-12 12:09
gghghtrrrtyyrryr

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 116 iš 203 
1:08:37 Dec 30, 2009   
Apr 2007 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba