ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-12-25 nr. 970

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DENNIS O’DRISCOLL. EilėsGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Vienybės bokštas (1) • ANDRIUS PATIOMKINAS. ŠiltnamisSARA POISSON. Pasaulio užkariavimasKĘSTUTIS NAVAKAS. Sutiktas Kaunas (3) • ROLANDAS KAUŠAS. Su kuo valgytas iškunigis (7) • CELIA WALDEN. Pragaras – tai kiti... su savo mobiliaisiais (2) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia... MARIJA ANTANAVIČIŪTĖ. Pasilikim užsimerkęVAIVA GRAINYTĖ. Nauja mylimojiMARIJUS BERNATAVIČIUS. Kam kalba menas?ERNESTAS NOREIKA. EilėsGINTARAS BLEIZGYS. kamera 326, lukiškės (1) • VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS. Dirbk, pirk, mirkRIMA POCIŪTĖ. Leona: liūtės dalis neherojiškoje visuomenėjeMIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Šalta ŠkotijaRIMANTAS ŽILEVIČIUS. Esu balta, visai nekalta, o šeimininkė mane kumščiuoja (1) • ELVYRA RADAUSKAITĖ. Tarp Smilgių, Šeduvos ir RozalimoILONA JANULIENĖ. Vaikų darželis Nr. 126ŽYDRŪNAS DRUNGILAS. Įstrigęs veidasŠviesesnių metų! Ir iki susitikimo sausio 8 d. (4) •

Eilės

DENNIS O’DRISCOLL

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jolanta Sereikaitė. Medis. 1999

                    Ilgintis Dievo


                    Jam nebedėkojama atsistojus
                    prie pietų stalo; žuvys fermose
                    veisiasi, Jam nebetarpininkaujant.
                    Duonos gamyba kyla
                    malant ligoms atsparius grūdus,
                    išvestus moksliškai taisant Jo klaidas.
                    Vis dėlto, nors maištavom prieš Jį,
                    it paaugliai, nudžiugę matydami
                    tėvą tironą, nutremtą – barzdotą
                    atsiskyrėlį – į tyrus, kartais
                    prisipažįstam, kad ilgimės Jo.

                    Ilgimės Jo per civilinę santuoką,
                    kai prie gėlėto registratoriaus stalo
                    altoriaus bergždžiai laukiame
                    tos tirados su žodžiais, kaip antai
                    „dieviška“ ir „kol mirtis jus išskirs“.

                    Ilgimės Jo, kai ekrane mokslininkas,
                    lygtimis paaiškinęs kosmosą,
                    palieka mūsų planetą suktis tuščiai
                    ant ašies – ratą, slystantį sniege.

                    Ilgimės Jo, kai per radiją plūsteli
                    grigališkieji akordai iš aidingos koplyčios;
                    kai giedotojų choras pakelia
                    kolektyvinį balsą, klausiantį,
                    „Ar susitiksime mes prie tos upės?“
                    Arba oratorijos jėgos susilieja
                    į „Aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas“,
                    ir mūsų širdys mirksnį sustingsta.

                    Ilgimės Jo, kai dusdamas balsas
                    prie krematoriumo deklamuoja,
                    kad nebebaisus bus saulės karštis.

                    Ilgimės Jo, kai stovim ir vertinam
                    laibą Nukryžiuotąjį dailės muziejuj,
                    kur šonkauliai it juostelės parodo laipsnį.

                    Ilgimės Jo, kai gama spinduliai,
                    užfiksuoti palydovo diagramoje,
                    tarsi susidėsto į dangišką partitūrą,
                    dausų muziką, observatorijos
                    tyrimų „Ave verum corpus“.

                    Ilgimės Jo, kai pirmą kartą krūty
                    užčiuopiame gumbą ir nejučia
                    mums iš lūpų išsprūsta malda, kai šešėlis
                    perkerta kūną rentgeno ekrane, kai gauname
                    putojančio perpilamo kraujo,
                    anonimiškai paaukoto gelbėti gyvybei.

                    Ilgimės Jo, kai sušunkame Jo vardą
                    netyčiomis, iš siaubo ar pykčio,
                    kaip moteris, gimdymo palatoje
                    klykianti savo seniai mirusios motinos vardą.

                    Ilgimės Jo, kai ant drobe užkloto
                    stalo stovi pintinė su šiltom bandelėm,
                    švytinčios raudonojo vyno taurės.

                    Ilgimės Jo, kai balandė neria
                    iš apelsinų giraitės turistų miestelyje
                    tą mirksnį, kai suskamba vienuolyno varpai.

                    Ilgimės Jo, kai kelias mus veda
                    po gotikinio raižinio lapijos arka,
                    po susiklosčiusiomis šakomis, susitinkančiomis
                    lyg Mikelandželo kūrybos rankos.

                    Ilgimės Jo, kai dūlindami pro bažnyčią
                    pagauname smilkalų kvapo dryksnį,
                    aromatą, prilygstantį šviežio kepalo kvapui,
                    kurį Miłoszas palygino su laime.
                    Ilgimės Jo, kai virtuvę apstatę
                    šeikerių stiliaus baldais užsakome
                    tam tinkantį kėdžių komplektą.

                    Ilgimės Jo, kai klausomės astronomų
                    pranašystės, kad regimosios galaktikos
                    visatai plečiantis tols.

                    Ilgimės Jo, kaip atsiskyręs sklandytuvas,
                    slysdamas vakaro oro srovėm,
                    ilgisi savojo lyno.

                    Ilgimės Jo kaip meilužiai,
                    gūžčiojantys pečiais prie pigaus viešbutuko,
                    nesumodami, ką daryti toliau.

                    Netgi nostalgiją jaučiame –
                    būna dienų – Jo Antrajam atėjimui,
                    tarsi stovėdami mūriniame
                    karvelidės kupole,
                    paukščiams išskridus.



                    Iš ciklo „Dangoraštis“


                    Tie demaskuojantys žiemos šeštadieniai
                    daugiausia tamsa pasižymi,
                    jie vargiai pakyla nuo žemės,
                    debesyse giliai klimpsta.
                    Ir tą ryto metą, kai mielai
                    prie namo paleistum žoliapjovę
                    ar atidarytum skardinę dažų tarsi tyrės,
                    tau stingulys surakina poras,
                    nujuodina sielą it luitus anglies,
                    kuriuos tu įkaitini lig pamišimo.
                    Verčiau liautis kovojus ir dvasią išleisti.
                    Verčiau atiduoti tamsai tą dieną.


                    Dangus, be galo lankstus, savo substanciją
                    plečia į visas puses, tarsi tąsų metalą,
                    suplonėjusį, kad beveik nematomą, bet aušroje
                    padabintą pirštais tapytais citrininiais atspalviais,
                    karneoliu ir jodu, konservuotos lašišos raudoniu.
                    Gysla nugriebto pieno mėlynės, it versmė
                    blunkančio tušo, jei nesukreši į grietininį debesį,
                    spėriai virsta žydryne tyra,
                    užliejančia erdvę be sandūrų ir be siūlių –
                    jos nenutrūkstamas sąmonės srautas
                    byloja gyvenimą, tarpstantį anapus laiko.


                    Tiek daug gali pamatyti nakties tamsoje,
                    net daugiau nei katė, švytruojanti letenom,
                    žygiuodama savo ritmu, kai tu žiūri,
                    kaip lietaus lašų lygtys be galo vis atsikartoja
                    ant lango, pakilęs trečią ieškoti,
                    kokį gi garsą neva išgirdai.
                    Sau praneši blogą žinią – šaltą
                    Arkties žarą, šeimos tiesų šiaurės pašvaistę –
                    su visa tamsos nustatyta atvertimi.
                    Beširdžiai lietūs vėl pliekia stiklą,
                    planetai skriejant į aušrą sena orbita:
                    tavo, jos vieno keleivio išsekusio, galvai
                    jos visuotinės išvados sveria per sunkiai –
                    žiojėjanti begalybė, aptramdyta debesų.


                    Niekas negali žiūrėti į mirtį ir saulę
                    nepanirdamas nežinios tamsoje.
                    Ir saulė negali tikėtis nebaudžiama
                    tiesiai žiūrėt į mėnulį.
                    Paukščiai nustėrę, nutylantys
                    prieš begalybę, tatai žino, kai saulė,
                    liepsnos vainiku karūnuota, pašalinama.
                    Žiedai savo turgų uždaro, naktiniai
                    drugiai prisistato budėti, kiekvieną
                    akimirką gali smogti zonduojantys erdvę
                    šikšnosparniai, šarvuoti metalu.
                    Žioplių minias apsiaučia laukimo žvarba.
                    Žvaigždžių šviesa vilties kibirkštėlę įžiebia –
                    išskobia oro skyles belaikėj nakty.


                    Vertė Laimantas Jonušys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 123 iš 236 
0:39:57 Dec 30, 2009   
Apr 2007 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba