Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2009-12-11 nr. 3263,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=15774

DAILĖ

Vaizduoti ar nevaizduoti?

KRISTINA STANČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Antanas Obcarskas.
„Sidabrinis kalnas“. 2008

Gruodžio 2 d. Savicko paveikslų galerijoje atidaryta Antano Obcarsko tapybos paroda „100 X 81“. A. Obcarskas – lietuviškosios dailės menininkas, grupės „Angis“ narys. Parodoje pristatoma pastarųjų trejų metų tapybos kolekcija, vienijama tam tikrų stilistinių, plastinių ypatybių ir parodos pavadinime apibrėžto drobių formato.

Apie A. Obcarsko tapybą sunku kalbėti neatsigręžiant į XX a. I pusės lietuvių dailės tradicijas, Kauno tapytojų –­ Rimvydo Jankausko-Kampo (1957–1993), Alfonso Vilpišausko, Arūno Vaitkūno (1956–2005) ir grupės „Angis“ kūrybos trajektorijas. Prisiminkime kad ir 2008 m. „Vartų“ galerijoje pristatytą „Angies“ paro­dą „UPS –­ Urgentum praecipitatum sulfur“, kurioje menininkai taikė tradicines ekspresionistinės, konceptualios, šiuolaikinių medijų raiškas. „Angis“ šiandien viena koja skuba konceptualaus meno įkandin, tačiau kita tebėra stipriai įklimpusi į „Ars“ gestiškosios dailės variacijas, kurios labiau šliejasi prie modernizmo reiškinių. Sunku būtų šį ryšį neigti, žvelgiant į bet kurio grupės nario darbus – Henriko Čerapo, grupės patriarchu vadinamo Alfonso Vilpišausko ar jos lyderio Jono Gasiūno. Panašiai yra ir A. Obcarsko kūrybos atveju. Todėl šią parodą geriausia vertinti visos menininko kūrybos kontekste.

A. Obcarskas – įvairių akcijų, instaliacijų, konceptualių objektų autorius. Menininkas kuria ir įtaigias minimalistines, optinį meną primenančias tapybines kompozicijas, kuriose dominuoja redukuotos abstrakčios linijos. Parodoje „100 X 81“ A. Obcarskas demonstruoja tradiciškiausius, nuosaikiausius kūrinius – dauguma šių kompozicijų sukurtos įvairiuose tapybos pleneruose, jos daugiau ar mažiau susijusios su natūra. Čia galime atsekti įvairias tikrovės formas, atpažinti motyvų skalę ir individualią ekspresionistinės, gesto tapybos interpretaciją. Tačiau kompromisine šios parodos nepavadintum – kaip ir „Angis“, žengianti įvairiomis kryptimis ir įvairaus pločio žingsniais, A. Obcarsko kūryboje vyrauja netolygūs bangavimai – grįžčiojimai į tradicijas ir idėjomis paremtą meną.

Parodoje eksponuojamose drobėse –­ ta­pyba, kuri tebėra menininko jausmų, subjektyvių išgyvenimų arena. Tai apibendrinti gamtos motyvai, poetiškos metaforos, dedikacijos išėjusiems draugams. Hamletiškąją dramą „būti ar nebūti“ perfrazuojant į tapytojo dilemą „vaizduoti ar nevaizduoti“, A. Obcarskas įtaigesnis, kai tapydamas atsisako atpažįstamų motyvų. Tokie yra naujausi, 2009 m. sukurti darbai, kuriuose dominuoja pilkų atspalvių koloritas, abstrakčios ir kampuotos, griežtokos formos. Čia, kaip ir kitose A. Obcarsko drobėse, svarbi ir pastozinė dažo tekstūra, kuri paprastai dera su koloritu ir ekspresyvia tapybos maniera. „Pilkojoje“ serijoje abstrakčios, geometrizuotos, griežtokos formos ir jų susidūrimai, nors ir atitolę nuo tikrovės pavidalų, primena ledų sangrūdą upėje pavasarį. Ankstesniuose dailininko kūriniuose – minkštesnė, aptakesnė tapysena, ryškesnių spalvų dermės. Pasak menininko, gamtos vaizdų jis niekad nekartoja, tai tėra kūrybos impulsas, vėliau plėtojamas tapant dirbtuvėje.

A. Obcarskas kuria ir nuo tradicinės tapybos gerokai nutolusius darbus, kuriuose svarbi ne tiek individuali saviraiška, kiek tam tikros idėjos atskleidimas, socialinių aspektų apmąstymas. Tokiu atveju būtinas jau ne uždegantis tapytojo temperamentas, veržlus jo gestas, o racionalus, logiškas mąstymas, svarbu numatyti kūrinio visumos paveikumą. Parodoje eksponuojamuose darbuose šios menininko kūrybos savybės itin ryškios greta stipraus emocinio prado. Pavyzdžiui, būdingose kompozicinėse schemose pagrindinės paveikslo figūros čia veikia horizontalėmis suskirstytame fone, taip pat ir naujesnių drobių geometrizuotų formų dermėse. Kūrinio visuma A. Obcarsko tapyboje dažniausiai atrodo tarsi skaidrus, išgrynintas pasakojimas, kuriame ekspresyvi tapysena ir racionalumas koegzistuoja, papildydami vienas kitą.

Racionalumu parodoje dvelkia ir formato apibrėžtis – tarsi tam tikrų užtvarų, ribų metafora, kurios sukuriamos, norint nepaskęsti linijų, potėpių chaose, išlaikyti kritišką ir aiškų žvilgsnį į mūsų realybę.

 
Rodoma versija 1 iš 1 
0:38:10 Dec 16, 2009   
12 PM 12 PM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba