Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2009-11-27 nr. 3261,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=15691

KINAS

J. Meko filmas-instaliacija „Lietuva ir Sovietų sąjungos žlugimas“

RITA VALIUKONYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Nuo 2009 m. spalio 8-osios iki 2010 m. vasario 7 d. Vienos kunsthalėje veikia šiuolaikinio meno paroda „1989. Istorijos pabaiga ar ateities pradžia?“, skirta prieš dvidešimtmetį Vidurio ir Rytų Europoje įvykusioms politinėms permainoms. Parodoje pristatyti trisdešimt septynių menininkų darbai, kuriuose ieškoma aktualių metaforų ano meto įvykių kontekste. Vienas parodos akcentų –­ Jono Meko filmas-instaliacija „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“. Bene penkias valandas trunkantį keturių dalių filmą J. Mekas sumontavo iš 1989–1991 m. savo perfilmuotų Amerikos televizijos informacinių laidų. Šį filmų kūrėjo darbą galima įvairiai interpretuoti: vieni mato meno kūrinį, kiti ištikimai laikosi eksperimentinių filmų linijos, tretiems tai – dokumentinis, nostalgiškus jausmus sukeliantis pasakojimas.

Filmas-instaliacija

Keturių monitorių videoinstaliacija „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“ 2008 m. pristatyta Niujorke „Stendhal“ galerijoje. Panašiai padarė ir austrų kuratoriai: J. Meko filmas Vienoje eksponuojamas kaip vieno ekrano instaliacija. Pasak kunsthalės direktoriaus ir paro­dos kuratoriaus Geraldo Matto, J. Meko filme rodoma, kaip žiniasklaida gali iškreipti požiūrį. Jame analizuojamas vaizdų, susijusių su istoriniais įvykiais, srautas ir žiniasklaidos reikšmė istoriniame kontekste. Norint geriau suprasti J. Meko kūrinį, nevalia pamiršti, kad filmas trunka 4 valandas ir 46 minutes ir kad televizijos informacija visada gali būti panaudota manipuliacijos tikslams. Žiūrovams pateikiami realūs vaizdai, bet tikroviškumo aspektas turi ribas.

Trečioje filmo „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“ dalyje lyg netyčia įterpiama animacinė „Amoco ultimate Premium“ variklio reklama. „You give me quality, I give you performance“ („Man – kokybė, jums – galia (performansas)“), –­ sako linksmas variklis. Šis vos pastebimas intarpas gali būti interpretuojamas kaip žiniasklaidos metafora. 1989 m. įvykiai tapo puikia informacine medžiaga („kokybe“) žiniasklaidos „performansui“. Galima teigti, kad tik todėl Lietuva ir sulaukė JAV televizijos dėmesio. Tai buvo bene labiausiai vykusi reklamos kampanija nepriklausomos Lietuvos istorijoje.

1989-ieji, kaip ir dauguma XX amžiaus antrosios pusės įvykių, buvo žiniasklaidos sensacija. Parodoje pristatomi dar du darbai medijų tema –­ pietų korėjiečio Namo June’o Paiko 1984 m. sukurta satelitinė instaliacija „Labas rytas, pone Orwellai“ („Good morning Mr. Orwell“) ir čekų menininko Haruno Farockio dokumentinis filmas apie Rumunijos diktatoriaus N. Ceausescu valdžios pabaigą, kuriame lyginami asmenine kamera nufilmuoti kadrai ir televizijos reportažai.

Amerikietiška Dovydo ir Galijoto kova

Filmo autorius tarsi lieka įvykių užkulisiuose. Nors ir nematomas, jis yra vienas personažų, kurio veiksmuose jaučiamas emocinis artumas Lietuvai. Įsitempęs ir susikaupęs jis filmuoja televizijos laidas, nekreipdamas dėmesio net ir į įkyriai skambantį telefoną. Tai, kas vyksta televizoriaus ekrane, nematomam veikėjui yra svarbiau nei jo aplinka. Jis komentuoja, perjunginėja kanalus, reguliuoja garsą, priartina, atitolina kamerą, tildo šėlstančius vaikus, prašo saviškių paduoti bateriją, nes pats negali pasitraukti iš „įvykio vietos“.

Nors autorius įsileidžia žiūrovą į asmeninę erdvę (kartais girdimi žingsniai, varstomos durys, raktų žvangėjimas, muzika, vaikų krykštavimas), bet šeima, kaip ir jis, lieka šešėlyje. Veiksmo centras yra televizorius – vienintelė akis į pasaulį, vienintelis ryšys su Lietuva. Televizorius tampa filmo personažu, pasakojančiu istoriją apie Ameriką, kuri tarsi stebi Dovydo (Lietuvos) ir Galijoto (Sovietų Sąjungos) kovą, bet ir nesiryžta pripažinti Dovydo pergalės, nors šis pusę amžiaus gludintu akmeniu jau mirtinai sužeidė priešininką.

J. Mekas siūlo filmą žiūrėti „kaip graikišką dramą, kurioje tautų likimai buvo drastiškai pakeisti vieno beveik iracionaliai apsisprendusio žmogaus, kuri išreiškia nepalaužiamą vienos tautos norą būti laisva, Olimpo dievams remiant kovoje prieš Jėgos ir Smurto karalystę. Dramos veikėjai – prezidentai, diktatoriai ir paprasti žmonės“. Šis pasiūlymas neįpareigoja žiūrovo, atvirkščiai, jam suteikiama laisvė jausti, analizuoti, prisiminti. Kiekvienas parodos lankytojas interpretuos šį darbą savaip, bet sentimentaliausieji turbūt būsime mes, lietuviai. Kolektyvinėje atmintyje ryškius pėdsakus palikę Baltijos kelio, laužų prie parlamento, sausio 13-osios nakties vaizdai kiekvieną šiuos įvykius išgyvenusį (daugelį – taip pat prie televizorių ekranų) žiūrovą grąžins į netolimą praeitį. Tai, ką prieš dvidešimtmetį ne kartą matėme per LRT, fragmentiškai kartojasi ir šiame filme, bet tai – amerikietiška istorija, ta pati drama, tik režisierius – kitas.

 
Rodoma versija 1 iš 1 
0:55:20 Dec 2, 2009   
12 PM 12 PM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba