SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-01-27 nr. 693

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neringa Černiauskaitė
Mano drabužiai miegamajame
7

Muzika 
• Ne vien Mozartas1
• Vidutis Bakas
Ar pasiteisino lūkesčiai?
6
• Juditos Leitaitės koncertai Sankt Peterburge5
• 2006 metų muzikos kalendorius
• Saksofonas ir vargonai Šv. Jonų bažnyčioje
• KONCERTAI

Dailė 
• Slėpynės2
• Menas kasdienybei: dizaino politika2
• Įvertintos fotografijos tyrinėtojos1
• PARODOS

Literatūra 
• Skirmantas Valiulis
Pririšti ir atrišti
7
• Atviros Lietuvos fondui – 15
• VAKARAI

Teatras 
• Petras Mendeika
Kaip nereikėtų kurti spektaklio
4
• Martino McDonagho "Pagalvinis"6
• Broliai Presniakovai svečiuosis Vilniuje3
• Vilniaus mažojo teatro naujienos
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Priklausomybės kronikos
• Živilė Pipinytė
Išmuštas iš vėžių
• Lenkų kino avangardas. Ketvirtasis dešimtmetis1
• Subręsti pavyksta ne visiems
• Lietuviškas kinas Roterdamo tarptautinio kino festivalio naujųjų talentų programoje
• Artūro Baryso paminėjimas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Anglai apie rusus, rusai apie Kubą, visi apie viską, L. Bush apie G.W. Bushą10

Anonsai 
• Kultūros ministerija skelbia
• Moksleivių darbų konkursas "Mūsų senelių ir prosenelių kaimynai žydai"

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Priklausomybės kronikos

Rainerio Wernerio Fassbinderio filmų retrospektyva

[skaityti komentarus]

iliustracija
Hanna Schygulla ir Raineris Werneris Fassbinderis

Vilniaus Goethe’s institutas vasario 3–7 d. Vilniaus kino teatre "Forum Cinemas Vingis" ir kovo 14– 18 d. M. Žilinsko dailės galerijoje Kaune pristatys garsaus XX a. antrosios pusės vokiečių kultūros kūrėjo Rainerio Wernerio Fassbinderio filmų retrospektyvą ir dokumentinę parodą apie šį kūrėją. Kovo 17– 18 d. Kauno valstybinis dramos teatras pakvies į spektaklio premjerą pagal R.W. Fassbinderio pjesę "Karčios Petros fon Kant ašaros" (režisierius Rokas Ramanauskas).

Raineris Werneris Fassbinderis (1945–1982) – vokiečių kino Naujosios bangos režisierius. Pirmuosius trumpo metražo filmus jis sukūrė 1966–1967 metais. 1968 m. Miunchene kartu su Hanna Schygulla, Peeru Rabenu ir Kurtu Raabu įkūrė teatro komuną "Antiteatras". 1969 m. kartu su šio teatro aktoriais režisierius sukūrė pirmą savo pilno metražo filmą "Meilė šaltesnė už mirtį" ir suvaidino jame pagrindinį sutenerio Franco vaidmenį. Kartu dirbdamas teatre ir radijuje per porą metų jis sukūrė per dešimt filmų ir buvo pavadintas "vokiečių kino vunderkindu". Pirmieji Fassbinderio filmai – sekimas prancūzų Naująja banga, neatsitiktinai "Meilė šaltesnė už mirtį" skirta Claude’ui Chabroliui, Ericui Rohmerui ir Jeanui-Marie Straubui. Fassbinderio kūryba stebino ir temų bei žanrų įvairove: jis kūrė socialinės kritikos filmus, skirtus vokiečių visuomenės analizei, ekranizacijas, amerikiečių gangsterių filmų sekimus.

Laikui bėgant keitėsi Fassbinderio požiūris į kiną. Jis save laikė "paprasto meno" ("kuo filmas paprastesnis, tuo jis tikresnis") atstovu, todėl neatsitiktinai susidomėjo melodramos ir kriminalinio filmo (film noir) žanrais. Savo mokytoju ir idealu jis laikė 4-ajame dešimtmetyje iš Vokietijos į JAV emigravusį ir Holivude klasikines melodramas Douglaso Sirko vardu kūrusį režisierių Clausą Detlevą Siercką. Pagrindinė paskutiniojo Fassbinderio kūrybos laikotarpio filmų tema – 6-ojo dešimtmečio "amerikonizuota" Federatyvinė Vokietija bei jos kuriamas savo pačios įvaizdis. Fassbinderio filmų herojų aistros, destruktyvūs troškimai, priklausomybė nuo meilės ir nuo valdžios yra susiję su jų praeitimi bei socialine terpe. Tačiau Fassbinderis visada lieka skriaudžiamųjų, atstumtųjų pusėje, nors ir šiaip nė vienas iš jo filmų personažų nesukelia pasidygėjimo.

R.W. Fassbinderis buvo labai produktyvus kūrėjas: per 14 metų (nuo 1969 iki 1982 m.) sukūrė 45 filmus, įskaitant daugiaserijinius filmus televizijai. 26 filmus jis prodiusavo pats arba buvo jų koprodiuseris. Fassbinderis vaidino dvidešimt viename kitų režisierių ir devyniolikoje savo filmų, jis taip pat kūrė dekoracijas, rašė dainų tekstus. Jis parašė 14 pjesių teatrui, 6 kitų autorių pjeses perrašė bei pastatė 25 pjeses teatro scenoje, parašė 4 radijo pjeses, 37 scenarijus bei buvo 13 scenarijų bendraautoris.

R.W. Fassbinderio filmai yra tarsi visuomenės raidos dokumentai. Jis buvo tarptautiniu mastu daugiausiai statomas pokario vokiečių dramaturgas, jo pjesės nuolat ekranizuojamos įvairiose šalyse, jo filmai veikia jaunuosius kino kūrėjus Vokietijoje ir už jos ribų (vienas ištikimiausių Fassbinderio sekėjų Franēois Ozonas 2000 m. yra ekranizavęs jo pjesę "Vandens lašai ant įkaitusio akmens"). Dėl savo kūrybos bei asmeninių savybių (jis buvo kairuolis, homoseksualas, narkomanas) Fassbinderis išlieka Vokietijos menininku, apie kurį daugiausiai diskutuojama. Šio režisieriaus darbai nepraranda gyvybingumo bei aktualumo, tai liudija ir nuolat rengiamos jo filmų retrospektyvos.

Pateikiame fragmentus iš Wolfgango Limmerio pokalbio su režisieriumi, kuris įvyko 1980 m., Fassbinderiui filmuojant "Lili Marlen".

Tarp vokiečių kultūros veikėjų vargu ar atsiras kitas toks siaubūnas kaip Raineris Werneris Fassbinderis. Tarp vokiečių kinematografininkų vargu ar atsiras kitas, kuris taip maniakiškai domėtųsi savuoju ego, kaip kad Raineris Werneris Fassbinderis. Ar produktyvumas ir egomanija yra dvi medalio, kuris vadinasi Fassbinderis, pusės?

Pirmiausia aš nemanau, kad domiuosi tik savimi. Tam tikra prasme tuo užsiima ir Alexandras Kluge. Tik jis tai daro tarsi išsaugodamas atstumą su savimi. Tai, kad aš tuo užsiimu labiau už kitus, galiu paaiškinti taip: matyt, tai savotiška liga arba bandymas susidoroti su tam tikra dvasine liga.

Vadinasi, Jūs norite pasakyti, kad kurti Jus verčia dvasinė liga?

Be abejo. Nėra taip, kad man su galva būtų kažkas negerai, tai greičiau susiję su psichine liga, bet su kokia, aš kol kas nežinau.

Vadinasi, kai Raineris Werneris Fassbinderis kuria filmus, tai yra savotiška terapija?

Galbūt tai yra ir terapijos dalis. Be abejo. Ir visada yra bandymas suvokti kažką geriausia, ką turi, kažką sunkiai įvardijamą. Tai ne terapija, padedant gydytojui, bet kūrybos terapija.

Savęs atradimo procesas, pasitelkus kūrybą?

Žinoma, tai savęs atradimo procesas, bet nesinaudojant psichoanalitiko pagalba. Bandymas užsiimti savianalize be analitiko – asmens, kurį būtų galima apsunkinti visu įmanomu blogiu arba gėriu. Gal aš ir analizuoju, bet tai darydamas nesiimu "užpildyti ko nors savo problemomis".

Ar taip elgdamasis Jūs norite ką nors rasti, ar nuo ko nors pabėgti?

iliustracija
"Karčios Petros fon Kant ašaros"

Sunkus klausimas. Užkluptas aš, be abejo, atsakyčiau, kad nebėgu nuo nieko, tik noriu kažką rasti. Tai visiškai akivaizdu. Vis dėlto, ar aš nuo ko nors bėgu? Galimas daiktas. Bet tai reikštų, kad aš jau kažką radau, tad kam man dar bėgti?

Sustokime ties sąvoka "dvasinė liga". Kiekvienai ligai būdingi tam tikri simptomai, tam tikri požymiai ir kamufliažo būdai. Ar negalėtumėt mums jų įvardyti?

Jau vaikas aš kentėjau nuo to, kas vadinama maniakine depresine būsena. Darbas man labai padėjo ir, matyt, tebepadeda iki šiol išvengti pavojų, kurie galėtų panardinti mane į depresiją… Daugeliui žmonių, kenčiančių nuo maniakinių depresijų, iškyla pavojus, kad depresija paims viršų ir tada jie liks akis į akį su šiuolaikiniais gydymo metodais – į juos pradės grūsti visus tuos vaistus. Tada depresija gali virsti siaubinga ramybe. Nenorėčiau būti žmogumi, kuris nuolat yra apimtas liūdesio, labai nenorėčiau (o Dieve, jei dabar ištarsiu žodį "normalus", jis bus neteisingai suprastas, tačiau vis dėlto aš jį ištarsiu)... Labai norėčiau būti normalus, o ne depresyvus.

Ar šią savo būseną Jūs laikote auklėjimo rezultatu?

Ne. Jei tvirtinčiau, kad tai – auklėjimo proceso rezultatas, prasimanyčiau. Aš juk pradėjau dirbti, kai dar beveik nieko apie savo ligą nežinojau. Nebuvo taip, kad sakyčiau sau: "Dabar imkis darbo, nes jis tau padės išeiti iš depresijos". Galiu tai pasakyti tik dabar, žiūrėdamas atgal. (…)

Jūs – pokario vaikas. Kada pradėjote domėtis Vokietijos praeitimi?

Iš antrojo savo motinos (beje, Fassbinderio filmuose ji vaidino savo mergautine pavarde Lilo Pempeit – red. past.) vyro, kurį visada vertinau labai kritiškai, sužinojau nepaprastai daug apie Vokietijos praeitį. Man tapo aišku, kad Trečiasis reichas nebuvo nelaimingas istorijos įvykis, kad į jį atvedė gana logiška raida.

Estetiniu požiūriu juk visas Trečiojo reicho ritualų teatras Jus žavi?

Taip, taip. Tai yra ir "Lili Marlen". Filme aš bandžiau paaiškinti, kad kai kurios formaliosios nacionalsocializmo savybės gali ir žavėti.

Lili Marlen prototipas – dainininkė Vilki – filme labai pakerėta šios estetikos.

Taip, būtent visiškai apkerėta. Aš manau, kad ji turi teisę, nes jai tai suteikia ir šansą padaryti karjerą. Asmeniniame gyvenime jai tai taip pat buvo malonu. Bandžiau tai parodyti ir filme "Berlynas, Aleksandro aikštė" Biberkopfo pavyzdžiu, bet kartu ir atskleisti nacionalsocializmo ydingumo suvokimą. Lygiai taip pat atsitiko ir Vilki, ji nežinojo, kas vyksta šalyje. Mes paprasčiausiai užsimerkdavome prieš tai, ką galėjome žinoti. Tada lieka toji fašizoidinė estetika, kuri yra savaip žavinga. Žavesys baigiasi, kai įvyksta neįmanomi dalykai, nuo kurių jau nebegalima pasislėpti. Bet Vilki to nepatyrė. Pats stipriausias jos motyvas buvo tas, kad uždraudė jos dainą, būtent tai Vilki ir yra pats tragiškiausias momentas.

Jai dainuoti leidžia, bet uždraudžia dainą.

Taip, kurį laiką daina buvo uždrausta. Štai tada jai ir kyla įtarimai dėl visko.

Filme "Lili Marlen" nacionalsocialistinė Vokietija parodyta norinčios padaryti karjerą moters akimis. Apie socialines aplinkybes ji nesusimąsto.

Apie tai ji iš tikrųjų nesusimąsto, ji daro karjerą. Kai jos klausia: "Kam?", ji atsako: "Kad išgyvenčiau", bet tai labiau pasiteisinimas. Dukart, kai jos klausia, ji atsako: "Ką tokio aš darau? Aš dainuoju dainą! Ko jūs norite? Juk tai nieko bloga".

O tada, kai ji stoja prieš valdžią…

… ji tai daro iš meilės savo draugui. Jis suimtas. Ji ne visai supranta, ką veikia Lenkijoje. Į klausimą, ar girdėjo apie Treblinką, Maidaneką, Osvencimą, ji tik atsako: "I beg your pardon". Jei ji iš tikrųjų kažką girdėjo, tai, panašiai kaip daugelis kitų, paprasčiausiai užsimerkdavo ir užsikišdavo ausis. Paskui ateina akimirka, kai ji daugiau nebegali, ir tada toji fašizoidinė estetika jai praranda savo žavesį, lygiai kaip ir filmui, kuris tai išgyvena kartu su ja.

Ar ji jaučia tą susižavėjimą ir susitikdama su Hitleriu?

Fiureris jai… na, mes radome tam metaforą su "pure light". Fiureris žmonėms buvo kažkas sukrečiančio, grandioziško.

Ar nebijote, kad Jums priekaištaus dėl šio susižavėjimo?

Nebijau. Žinau, kad man priekaištaus. Žinojau nuo pat pradžių. Bet visada sakiau, kad tema mane domina tik tada, kai darau kažką, ko iki šiol nedarė niekas. Norėjau atverti Trečiojo reicho esmę per tokias užburiančias jo paties savęs pateikimo detales.

"Lili Marlen" primena paskutinįjį Jūsų taip garbinamo Holivudo režisieriaus Douglaso Sirko filmą "Gyvenimo imitacija". Ką Jums reiškia jo filmai ir Jūsų susitikimas?

Jo filmai pasakoja apie žmones, o dramaturginiu požiūriu jie visada kalba apie dalykus, kurie man įdomūs. Susitikimas su Sirku man padėjo atsikratyti baimės dėl vienų ar kitų priežasčių tapti banaliu. Beje, Sirkas visai nepanašus į tokį, kokie dažniausiai įsivaizduojami Holivudo veikėjai. Jis – puikiai išsilavinęs europietis ir labai subtiliai jaučiantis žmogus. Jis turi viską, apie ką aš galėčiau pasakyti: "Tokius filmus, kokius sukūrė jis, norėčiau sukurti ir aš", nors jų dramaturgija ir melaginga. Sirko filmai turėjo milžinišką – tiesioginį ir atvirą – pasisekimą tarp žiūrovų. Tik po Sirko filmų man tapo aišku, kad galima štai taip pasakoti istorijas, apie kurias kitu atveju žmonės pasakytų, kad jos papasakotos melagingai.

iliustracija
"Veronikos Fos ilgesys"

Ryžotės kurti melodramą.

Visiškai ne taip. Sakyčiau, kad Sirkas suteikė man ryžto kurti pelningus filmus. Iki tol maniau, kad norint dirbti rimtai reikia atsisakyti visos tos holivudiškos dramaturgijos. Holivudas užprogramuotas tam tikriems pavyzdžiams, ir visa holivudinių filmų dramaturgija iki tol man atrodė visiškai kvaila. Mano, pusiau išsilavinusio europiečio, abejonės trukdė pasakoti istorijas panašiu būdu. Sirkas leido man suprasti, kad tai įmanoma, ir visai nesvarbu, kaip tu vertini jo filmus. Kiti gal orientuojasi į Hitchcocką, bet man lemiamas buvo susitikimas su Sirku.

Ar menininkas turi teisę "pramušinėti" savo kūrinį, ar jis gali sau suteikti daugiau teisių nei paprastas mirtingasis?

Jei žmonės naudojasi tomis didesnėmis teisėmis, kurias jie dėl vienų ar kitų priežasčių turi, tik tam, kad apsimestų, jog yra lygūs su kitais, tai, manau, yra visiška beprotybė. Mano nuomone, jie turi naudotis savo didelėmis galimybėmis, bet atvirai.

Retrospektyvos filmai

"Raineris Werneris Fassbinderis" (rež. Florian Hopf, Maximiliane Mainka, 1995, 29 min.)

Dokumentinis filmas apie aktorių ir režisierių R.W. Fassbinderį, pagrįstas pokalbiais su juo ir filmų ištraukomis.

"Karčios Petros fon Kant ašaros" ("Die bitteren Tränen der Petra von Kant", 1972, 124 min.)

Drabužių modeliuotoja Petra fon Kant įsimyli dešimt metų už save jaunesnę Kariną. Norėdama pririšti ją prie savęs, Petra pažada merginai modelio karjerą. Šioje dviejų moterų meilės istorijoje režisieriui rūpėjo atskleisti valdžios troškimo žmonių santykiuose aspektus. Vaidina Margit Carstensen, Hanna Schygulla, Irm Hermann, Eva Mattes, Katrin Schaake, Gisela Fackeldey.

Vilniuje – vasario 3 d. 19 val., Kaune – kovo 14 d. 18 val.

"Baimė graužia sielą" ("Angst essen Seele auf", 1973, 91 min.)

Tai vienas geriausių ankstyvojo režisieriaus kūrybos periodo filmų. Šešiasdešimtmetė valytoja Emi Kurovski susipažįsta su dvidešimt metų jaunesniu marokiečiu Ali. Pažintis baigiasi vedybomis, kurias smerkia suaugę Emi vaikai ir visa jos aplinka. Tačiau iš atostogų grįžusius Emi ir Ali visi sutinka gana draugiškai... Vaidina Brigitte Mira, El Hedi Ben Salemas, Barbara Valentin, Irm Hermann, Raineris W. Fassbinderis.

Vilniuje – vasario 4 d. 19 val., Kaune – kovo 15 d. 18 val.

"Marijos Braun vedybinis gyvenimas" ("Die Ehe der Maria Braun", 1978, 120 min.)

Tarptautinį pripažinimą Fassbinderiui pelnęs bei neišdildomą pėdsaką vokiečių kino istorijoje palikęs filmas kartu yra ir pirmasis vadinamosios režisieriaus "Adenauerio trilogijos", kurios centre yra moterų likimai, filmas. Kareivis Hermanas ir jaunutė Marija susituokia Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Po karo viena su kūdikiu likusi Marija Braun visais būdais kabinasi į gyvenimą, dirba amerikiečių bare ir laukia sugrįžtančio vyro, nors jis laikomas žuvusiu. "Ekonominio stebuklo" metais Marija tampa sėkminga verslininke, ji turi daug gerbėjų. Vieną vakarą tarpduryje pasirodo Hermanas... Vaidina Hanna Schygulla, Klausas Löwitschas, Ivanas Desny, Gottfriedas Johnas.

Vilniuje – vasario 5 d. 19 val., Kaune – kovo 16 d. 18 val.

"Lili Marlen" ("Lili Marleen", 1980, 120 min.)

Filme apie nacių laikų Vokietiją pasakojama pasitelkus dainininkės, karjeros siekiančios moters istoriją. 1938-aisiais jauna, sėkminga vokiečių dainininkė Vilki įsimyli talentingą šveicarų muziką Robertą, kuris savo tėvo firmos pavedimu dažnai lankosi Vokietijoje ir bando padėti į pavojų patekusiems žydams. Karo sūkuriuose įsimylėjėlių ryšys nutrūksta. Vilki išgarsėja daina "Lili Marlen", ji netrukus dainuojama abiejose fronto pusėse. Robertas toliau dirba pagalbos organizacijoje. Vienos kelionės į Vokietiją metu jį suima... Vaidina Hanna Schygulla, Giancarlo Gianini, Melas Ferreras, Udo Kieras.

Vilniuje – vasario 6 d. 19 val., Kaune – kovo 17 d. 18 val.

"Veronikos Fos ilgesys" ("Die Sehnsucht der Veronika Voss", 1981, 104 min.)

Šis filmas baigė "Adenauerio trilogiją". Jo pagrindas – aktorės, 4-ojo dešimtmečio sekso simbolio ir morfinistės Sibille Schmitz paskutinių gyvenimo metų istorija. …Sporto žurnalistas Robertas Krolis tramvajų stotelėje sutinka visiškai sutrikusią moterį. Tai buvusi kino žvaigždė Veronika Fos. Tarp jų užsimezga gana keistas ryšys, kuris yra daugiau nei užuojauta nublėsusiai žvaigždei. Netrukus Robertas sužino, kad Veronika Fos yra visiškai priklausoma nuo gydytojos, iš kurios nuolat gauna morfijaus... Vaidina Rosel Zech, Hilmaras Thate, Cornelia Froboess, Annemarie Düringer, Doris Schade, Arminas Mueller-Stahlis.

Vilniuje – vasario 7 d. 19 val., Kaune – kovo 18 d. 18 val.

Pagal Goethe’s instituto Vilniuje informaciją ir W. Limmerio knygą parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 24 iš 84 
1:10:58 Nov 25, 2009   
Mar 2007 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba