SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-12-06 nr. 546

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Beata Leščinska
Moderniu stiliumi
6

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Muzikinės tradicijos tąsa
7
• Kūrybinio bendradarbiavimo antologija
• Davido Geringo atminimas - kūriniai violončelei2
• KONCERTAI

Dailė 
 Dailės kritikos laikysenos: kas yra objektas?2
• Agnė Narušytė
Tai, ko nebuvo
• PARODOS

Literatūra 
• Vanda Zaborskaitė
Lietuvos švietimas žvelgia į ateitį
1
• Literatūrinė sostinės žiema
• Apie Valdovų rūmų liekanų išsaugojimą1
• VAKARAI

Teatras 
• Skiriama Brodskiui2
• Apie žmones ir angelus...10
• Audronis Liuga
Įkyrios mintys
11
• "Grafas Liuksemburgas"1
• Europos teatro asamblėja
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kaip nenužudyti kino
• Živilė Pipinytė
Kinas gręžiasi į vaikus
• Snobiškos dienos ir naktys3
• Paskutinė vienatvė Tokijuje
• Paskutinė vienatvė Tokijuje
• Algimanto Puipos videofilmas1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Konkursas "Vilnius 2002"
• Prenumerata

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Dailė

Dailės kritikos laikysenos: kas yra objektas?

[skaityti komentarus]

iliustracija
Plakatas "Neatsakingos kalbos kainuoja gyvybę". Apie 1940 m.

Lapkričio 29 d. Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, įvyko Tarptautinės dailės kritikos asociacijos AICA Lietuvos sekcijos konferencija "Meno kritikos krizė - kritikos egzistavimo būdas". Skaitytojams siūlome menotyrininkės Linaros Dovydaitytės tekstą apie senus ir naujus dailės kritikos taikinius.

Klausimą "kas yra objektas" galima suformuluoti ir kitaip: "Ar yra objektas". Kalbant apie dailės kritiką, kurią šiuo atveju tapatinsime su rašytiniais tekstais, ir dar siauriau - su recenzijos žanru (kasdieniškiausia ir todėl gerokai nualinta forma), galima klausti: apie ką rašoma? Ar kritika yra rašymas apie ką nors, ar ji yra pavaldi tekstui, laikomam pirmesniu jos pačios atžvilgiu?

Šie klausimai, implikuoti prancūzų postruktūralistų daugiau nei prieš 30 metų į teorinius vandenis paleistų idėjų, Lietuvos dailės kritikai tampa aktualūs antrojoje 10-ojo dešimtmečio, kai spaudoje pasirodo vis daugiau straipsnių, oficialiai vertinamų kaip "eksperimentiniai". Kartu su šiais tekstais ir jų pačių atžvilgiu kultūros savaitraščiuose pirmą kartą užmenamas ir klausimas "kas yra objektas", reiškiantis ne tiek klausiančiojo asociatyvias refleksijas, kiek nuoširdų pasipiktinimą nerimtais žaidimais rimtos spaudos puslapiuose, negana to - po rimta dailės kritikos vėliava.

Na, o šiandien mėginti svarstyti, "kas yra objektas", galima keliant klausimus apie tai, kaip klostosi dailės kritikos ir jos objekto santykiai, ar jie kinta tuo laikotarpiu, kurio šiandien jau nebeišeina suapvalinti ir pavadinti dešimtmečiu.

Apžvelgti medžiagą nuo 1990 metų galima dvejopai - arba atrinkti ir išskirti svarbiausius faktus bei kaitos momentus reprezentuojančius tekstus (jeigu tokie, aišku, egzistuoja), arba pasiduoti pagundai dar labiau sustiprinti savąjį subjektyvumą ir pasinaudoti gana atsitiktinai parinktais šaltiniais, ištrauktais iš saugiai suslėgtos savaitraščių kaugės rūsyje, t.y. dailės kritikos tekstais, kurie, pasirodę spaudoje, be abejo, atliko tam tikrą vaidmenį - buvo užsakyti ir išspausdinti, taigi užėmė tam tikrą vietą laikraščio puslapyje, užėmė vietą kioskų vitrinose, kainavo ir buvo apmokėti, sukėlė ginčus, pasipiktinimą ar susižavėjimą, atėmė miegą kokios nors pusiau biurokratinės įstaigos vadovui, pakišo idėją dar vienai meninei akcijai ir t.t., tačiau šiuo atveju ne tai svarbiausia. Koks yra kritikos vaidmuo jos objekto atžvilgiu - to, kas, atrodo, ir lemia pačios kritikos atsiradimą, išprovokuoja jos pasisakymą, galų gale suteikia jai teisę būti? Kaip kritika jam už tai "atsidėkoja", ką ji pati duoda objektui be to, kad viešai paskelbia apie jo egzistavimą.

Ši dailės kritikos ir jos objekto santykių istorija lietuviškame diskurse nėra nuosekli ir kažin ar apskritai yra susiklosčiusi kaip istorija. Viena iš priežasčių, beje, ne kartą iškeltų svarstant ir kitas įvairiausias kritikos problemas, turbūt yra ta, jog didžiosios dalies kritikos tekstų teoriniai atramos taškai yra sunkiai apibrėžiami, o metodologinių nuostatų neapčiuopiamumas arba neskaidrumas perša nelabai aiškius, dažnai net vangius, menkai artikuliuotus santykius ir su pačiu objektu. Tiksliau - objekto samprata dažniausiai neišeina už meno kūrinio ribų, apsiriboja plastinių ir ikonografinių bruožų visuma, kuri kaip monolitiška uola dunkso prieš kritiką, tariantį "Sezamai, atsiverk". Tačiau iš kalbamąjį laikotarpį apimančios medžiagos visai nesunku ištraukti porą kritinių tekstų kaip pavyzdžių, kurie leistų įvardyti skirtingas dailės kritikos laikysenas savojo objekto atžvilgiu bei su tuo susijusias ir įvairėjančias kritikos funkcijos sampratas.

Alfonsas Andriuškevičius 1990 metais išspausdino tekstą "Kaunas - modernizmo supertvirtovė" apie Kaune vykstančią grupės "POST ARS" parodą, sukėlusią nemažai šurmulio tarp vietinių menininkų. Aktyvi publikos reakcija į nesuprantamo turinio, o dar labiau - atpažįstamos ir piktinančios fizinės raiškos eksponatus, atrodo, tampa vienu iš impulsu atsirasti dailės kritikos tekstui. Kritikos santykį su objektu šiuo atveju galima apibūdinti kaip globėjišką - jis (kritikos tekstas) savąjį objektą interpretuoja siekdamas jį legitimuoti atšiauriai jo (objekto) atžvilgiu nusiteikusioje aplinkoje. Tam, kad legitimacija įvyktų, objektas (šiuo atveju - postarsininkų kūriniai) turi arba įgauti, arba aiškiau parodyti tam tikras reikšmes, kitaip sakant - turi tapti prasmingas.

Kritikos užduotis, perfrazuojant paties A. Andriuškevičiaus nuorodas į ankstyvąjį R. Barthes`ą, yra atidengti padengiant, išskleisti prieš žiūrovo/skaitytojo akis kūrinio "prasminius sluoksnius" guldant rašytinį tekstą ant vizualinio. Tokia objekto "reikšmes surenkanti" interpretacija derina tam tikrą mimetinį veiksmą - objekto aprašymą (interpretacija straipsnyje prasideda žodžiais: "štai kaip jis atrodo") ir struktūrinimo strategiją - objektas atkuriamas išskiriant sistemos elementus, naudojantis binarinės logikos priemonėmis. Kūrinių vertinimo kriterijai parodo, jog objektas suvokiamas kaip vientisa, sau tapati visuma, turinti koncepcinį svorio centrą, glūdintį ženklų sistemoje.

Į reikšmės suteikimo ir atskleidimo procedūrą įjungiama ir autoriaus instancija, tapatinama su pirminiu reikšmės šaltiniu ir prieši- nama kontroliuojančiai diskurso tvarkai: anot kritiko, kūrinio prasminio lauko kilmė - "dailininko intuicija, pasąmonė, bet jokiu būdu ne politikavimo mada".

Legitimacijai reikalingoje procedūroje - o tai yra reikšmės įsteigimas ir priskyrimas - kritika dalyvauja ne tik kaip interpretuojanti, bet ir kaip vertinanti institucija su iš anksto prisiimtomis eksperto teisėmis. Objekto priklausomybė nuo globiančios, o kartu ir baudžiančios kritikos rankos čia pabrėžiama neslepiant subjektyvumo lygmens, tekste besireiškiančio tokiais teiginiais kaip "man labiausiai patiko", "A. Andriuškevičius sukūrė silpną kūrinį" ir pan. Tačiau toks subjektyvumas kartu yra ir pažabotas - demonstruojant, kaip kūrinyje išsipildo ar neišsipildo tiesa.

Pateiktas pavyzdys neverčia klausti, "kas yra objektas", nes atsakymas pernelyg akivaizdus. Dailės kritika, savąjį objektą suvokianti kaip apibrėžtą, reikšmes ženklinančią sistemą, o pati priklausanti nuo institucinių ir metodologinių veiksnių, kurie ir lemia vienokį ar kitokį teksto perskaitymą, skatina kelti kitokius klausimus.

Antrasis pavyzdys, kuris čia bus aptariamas, atspindi iš esmės kitokį požiūrį į objektą ir kritikos veiksmus. 1998 metais "7 meno dienose" išspausdintas straipsnis "Prarastosios kartos sindromas: Otto Dix", pasirašytas Nikos Žlabytės ir Ventos Girdzau, mažai ką bendra turi su vizualinės medžiagos reprezentacija žodiniame tekste. Straipsnis parašytas ne apie Otto Dixo parodą, vykusią Kaune, o jos proga, siekiant pateikti jį kaip "galimą Otto Dixo kūrinį". Naratyvas kuriamas apie dviejų parodos lankytojų kelionę namo vaizduojant nusikaltimo ir bausmės istoriją. Kritikos tekste pasakojama istorija menamo objekto atžvilgiu neatlieka nei reprezentacinės, nei interpretacinės funkcijos, ji nei pasiūlo žinovo/eksperto versiją žiūrovui/skaitytojui, nei atskleidžia subjektyvų pačių autorių santykį su parodoje eksponuojamais darbais. Atvirkščiai, subjektyvumą pakeičia socialinę realybę labiau atitinkantis "elitų interakcijos" vaidmuo. Iš meno kūrinio atimamas jo objektiškumas, plastinė ir koncepcinė apibrėžtis, kadangi tekstas nešifruoja objekte slypinčios reikšmės, kritikos taikinys nėra apibrėžtas, o jos veiksmai primena ne tiek skaitymo, kiek skaitymo, kaip rašymo, strategijas. Abu tekstai - vizualinis, turintis pirmumo teises, bei kritinis - iškyla kaip dvi lygiagrečios praktikos, tarpusavyje siejamos alegoriniais ryšiais.

Straipsnyje kuriama alegorija apie bausmę, ištinkančią autobuso keleivius, važiuojančius be talonėlio, pateikia apverstą, t.y. sekuliarizuotą kūrybos, menininko prisiimamos kaip bausmė, versiją. Kita vertus, kritikos tekstą siekiama konstruoti remiantis vadinamąja "veiksmo epistemologija", kai pažinimas suprantamas kaip mokėjimas daryti arba veikti pagal tuos pačius principus.

Nesiimdamos reflektuoti pačių Otto Dixo kūrinių ar jų sukūrimo sąlygų, nesiaiškindamos jų referentinių ryšių ar struktūrinių ypatybių, Nika Žlabytė ir Venta Girdzau deklaruoja, kad tekste "kuriama situacija realizuoja Dixui ir kitiems naujojo realizmo (...) atstovams priklausiusią tikrovės pajautą". Kritika, nors ir nepamesdama iš akių savojo objekto, pati tapatinasi veikiau su kūryba, o ne su priemone pažinti, išaiškinti ar įtvirtinti. Tokios kritikos požiūriu objektas nėra reikšmės saugykla, o galimybė toms reikšmėms kurtis. Galimybė, kurią realizuoja įvairūs diskursai, tarp jų ir kritikos tekstai.

Kritika pagal apibrėžimą "analizuoja, interpretuoja, vertina meno kūrinį". Ką tik aptartas pavyzdys demonstruoja poziciją, autonomišką objekto atžvilgiu, ir labiau besisiejančią su kūryba, nei su kritika. Be to, jog panašias laikysenas provokuoja prisiimamos teorinės ideologijos, reikšmes kildinančios iš kontekstinių jungčių ar teigiančios jų anarchiją, atrodo, kad tokia kritika atsiranda ir iš nuobodulio baimės. Nika Žlabytė ir Venta Girdzau neslepia, kad bijo kartotis, kurti beprasmius dublikatus tam, kas, atvirkščiai nei pirmajame čia aptartame straipsnyje, jau nebereikalauja įtvirtinimo.

Tačiau nuobodulio bijo ir Alfonsas Andriuškevičius, ir išnaudoja visas kritikos, kaip žanro, laisves. Todėl tenka daryti prielaidą apie dar vieną priežastį, kurią trumpai galima būtų įvardyti kaip bejėgystę. Kritika tampa bejėge steigti ir monopolizuoti reikšmes (ir taip, anot J. Derrida, savintis meno kūrinį) pernelyg pliuraliame ir stabilių atramų neturinčiame diskurse. Savintis nebeverta, verčiau dalyvauti "atidėtos reikšmės" projekte, nebeprisiimant didžiosios dalies įprastų kritikos įsipareigojimų.

Linara Dovydaitytė

 

Skaitytojų vertinimai


1051. @2002-12-09 16:03
kaip smagu!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 16 iš 78 
1:05:04 Nov 25, 2009   
Mar 2007 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba