SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-04-22 nr. 658

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Beata Leščinska
Du pasauliai
2
• Gerbiami skaitytojai,

Muzika 
• Rytis Urniežius
Vešinti pučiamųjų tradicija
38
• Kamerinis Laimos Jonutytės koncertas
• Jaunųjų dainininkių rečitalis
• Čiurlionio kvartetas savojoje Alma Mater
• Festivalyje "Pasaulio muzikos dienos"
• Apie Edmundo Gedgaudo recenziją "Sudėtingi likimai"26
• KONCERTAI

Dailė 
• Kristina Stančienė
Keraminės istorijos
• Ona Gaidamavičiūtė
Latako gatvės grafikos albumai
1
• Aušra Trakšelytė
Viską apimantis populizmas
• Aurelija Jasaitė
Iš arti ir iš toli
2
• Aurelija Jasaitė
Tapatybės beieškant
2
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI3

Teatras 
• Naujosios dramos akcija’051
• "Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai"1
• TEATRAI

Kinas 
• Priklausomas nuo tikrovės kinas
• Laima Kreivytė
Tikrų vyrų pokalbiai
• Simonas Ližė
Gelmių aidas
2
• Seno gero kino injekcija1
• Iš Afrikos2
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Du pasauliai

Jeano Sibelijaus ir Algirdo Martinaičio kūriniai koncerte filharmonijoje

Beata Leščinska

[skaityti komentarus]

iliustracija
Atliekant Algirdo Martinaičio oratoriją "Atminties knyga"
M. Raškovskio nuotr.

Peržvelgus Nacionalinės filharmonijos siūlomų koncertų repertuarą patrauklūs atrodo bene visi siūlomi renginiai – ir kamerinės, ir simfoninės muzikos, nes beveik kiekviena programa turi kokių nors intriguojančių "kabliukų". Žinoma, nuėjus į koncertą ne viskas gali pasirodyti taip patrauklu, kaip tikėjaisi, bet visgi nueini...

Šeštadienio, balandžio 16 d. simfoninės muzikos koncertas masino pirmiausia savo programa. Susidomėjimą žadino naujas Algirdo Martinaičio opusas, holokausto aukoms atminti skirta oratorija "Atminties knyga", užbaigianti stambių chorinių simfoninių opusų triptiką, kurį be šios oratorijos sudaro įspūdingoji 1998 m. Vilniaus festivalyje atlikta "Pieta" bei 2000 m. Lietuvos radijo užsakymu sukurtas "Laiškas visiems tikintiesiems" pagal šv. Pranciškaus Asyžiečio tekstą.

Kitas koncerto kūrinys – Jeano Sibelijaus Koncertas smuikui ir orkestrui d-moll, priklausantis populiariosios, bet dar nenugrotos klasikos repertuarui. Vakaro solistas – Vilniuje ne pirmą kartą viešintis virtuozas Maksimas Fedotovas.

Nors J. Sibelijaus ir A. Martinaičio pavardžių sugretinimas neatrodė atsitiktinis – žinome, kad A. Martinaičio "Nebaigtojoje simfonijoje" skamba J. Sibelijaus "Liūdnojo valso" atgarsiai, visgi abu to vakaro kūriniai nelabai derėjo tarpusavyje.

A. Martinaičio "Atminties knyga", mano galva, sėkmingai galėtų būti atlikta viena arba su "preliudine įžanga" – nedidelės apimties panašaus pobūdžio ar A. Martinaičio, ar kito kompozitoriaus kūriniu. J. Sibelijaus Koncertas smuikui yra pernelyg išplėtotas ir ryškus kūrinys, be to, visai kitos dvasios, tad vargu ar gali atlikti didingo A. Martinaičio opuso "apšildymo" funkciją. Ką jau kalbėti apie tai, kad J. Sibelijaus Koncertą griežė ugningasis M. Fedotovas. O suomių klasiko ir A. Martinaičio muzikos sąsajas kur kas geriau atskleistų Koncerto smuikui dvasią nuostabiai pratęsianti minėta "Nebaigtoji simfonija".

Kita vertus, tokiam dideliam kūriniui kaip A. Martinaičio "Atminties knygai" reikia intensyviai pasirengti ir ypač susitelkus inter- pretuoti. Kūrinį atliko Kauno valstybinis choras (vad. Petras Bingelis), solistai Ignas Misiūra ir Egidijus Dauskurdis, M.K. Čiurlionio menų mokyklos vidurinių klasių moksleivių choras ir smuikininkų ansamblis bei Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, o gerai koordinacijai prireikė net trijų dirigentų: be visumą savo rankose laikiusio ir sumaniai jai vadovavusio Roberto Šerveniko, matėme ir smuikininkų ansambliui diriguojantį Artūrą Šilalę bei moksleivių chorui vadovaujančią Saulę Krikščiūnaitę.

Antroje koncerto dalyje laukęs išbandymas – stambaus opuso premjera – matyt, šiek tiek išmušė iš vėžių orkestrą pirmojoje – čia orkestras, deja, inertiškai "vilkosi" paskui solistą.

Mums jau neblogai pažįstamas "rusiškasis Paganini" Maksimas Fedotovas ir šįkart patvirtino šio jau gana įsiėdusio ir per kiekvieną jo atvykimą akcentuojamo palyginimo pagrįstumą. Įsiaudrinęs jis pradeda griežti kaip velnias. Pirmoje kūrinio dalyje girdime ugningą kadenciją, reprizoje temos grįžta su dar didesniu polėkiu, solisto temą štai jau turi perimti orkestras ir sodriai atsverti M. Fedotovo smuiko bel canto, tačiau girdime... duobę. Jokių muzikalumo ženklų, tarsi scenoje griežtų provincialaus teatro orkestras dieniniame spektaklyje vaikams, kai lauke tvyro gražus oras ir visi miestelio gyventojai išvažinėję laistyti sodų.

Tiesa, antroje kūrinio dalyje geras orkestro vardas buvo reabilituotas – galima buvo pasidžiaugti jautriu solisto ir orkestro ansambliu, gražiu teminių linijų tarp solisto ir orkestro perimamumu, plačiomis emocinėmis bangomis. Tačiau finale viso to vėl neliko. Judri populiarios dalies pradžia, smuiko frazės, orkestro atsakymas... ir judėjimas kažkaip užgeso. Toliau – solistas kažkur lekia, orkestras nespėja, o styginių pritarimas pagrindinei smuiko temai, kuris turėtų sukurti judėjimo intensyvumą (jis turėtų būti tarsi bosinės gitaros palaikomas "draivas" džiazroke), tą judėjimą stabdo.

iliustracija
Maksimas Fedotovas ir Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras
M. Raškovskio nuotr.

Bene gražiausias, itin gilus pirmosios koncerto dalies momentas buvo jautriai ir emocingai M. Fedotovo bisui atlikta J.S. Bacho Sonatos smuikui solo Nr. 1 pirmoji dalis Adagio. Pasigailėjau nenuėjusi į kiek anksčiau (balandžio 13 d.) vykusį kamerinį M. Fedotovo koncertą, nes supratau, kad šis smuikininkas galbūt net įdomesnis solisto ir kamerinio atlikėjo amplua.

A. Martinaičio "Atminties knyga" (Sefer Zykaron) gvildena dvasinius bei istorinės atminties klausimus. Opusas sukurtas pagal Senojo Testamento, Maimonido knygų bei mokinių surinktų atsiminimų knygos "Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai" tekstus. Skaudi ir labai jautri tema A. Martinaičio perteikta santūriai. Kompozitorius nesiima tiesioginių iliustracijų, o bando perteikti žydų tautos tragediją pasitelkdamas metaforas iš Senojo Testamento ir Maimonido knygų, šitaip tarsi susiedamas krikščioniškąją kančios ir atgimimo idėją su judėjiškais motyvais. Vienoje iš dalių hebrajiškai dainuojama "Šaukiausi Tavo vardo, Viešpatie, iš tamsybių" (Karati Šimcha Adonai) – tekstas, katalikams žinomas kaip "De profundis".

A. Martinaitis "Atminties knygoje" tikėjimą tvirtai susieja su gebėjimu laukti: pirmoji oratorijos dalis "Aš tikiu" (Ani maamin) pradedama skaitovų žodžiais "Lauksiu Mesijo atėjimo kas dieną ir kas valandą". Paskutinė, septintoji dalis, apibendrinanti visas ankstesnių dalių "peripetijas", taip pat pavadinta "Aš tikiu".

Daug gražių ir pagavių metaforų, jautrių momentų skamba tekste (pvz., "telaša mano kalba tarsi švelnus lietus ant gležnos vejos, tarsi lietaus lašeliai ant žolės"), daug jų yra ir muzikoje. Įdomiausi tie, kurie tarsi išmuša muzikos eigą iš įprastos europinės tradicijos, kurią savo oratorija, sakytum, tęsia kompozitorius. Labai vykusiai A. Martinaitis įpina derminę žydų muzikos spalvą, iš karto dėmesį patraukia vaikų balsai – šviežiai skamba unisonu su vaikų balsais smuikų ansamblio griežiama tema. Apskritai patys stipriausi yra kameriniai, intymūs oratorijos momentai – tie, kuriuose išryškėja muzikalusis smuikininkų ansamblis arba kuri nors orkestro instrumentų grupė. Puikus ir finalinis vaikų choras bei intymesni didžiojo choro dainavimo epizodai. Įspūdingi buvo solistų pasirodymai: Ignas Misiūra išsiskyrė balso sodrumu, muzikalumu, Egidijus Dauskurdis stebino boso oktavisto galimybėmis – jam kompozitorius skyrė partiją ypač žemame registre. Menkiau įtikinami pasirodė didžiojo choro ir orkestro tutti momentai, praplaukę pro ausis kaip "bendrosios vietos", stokojančios dėmesį traukiančio individualumo. Anot kompozitoriaus, jo opuse galėtume išgirsti J. Brahmso, G. Mahlerio ir A. Schönbergo muzikos bei stilių atšvaitų, tačiau man regis, kad paprasčiausia (nebūtinai teisingiausia) asociacijų eiga veda link lietuviškų oratorijos meistrų – Onutės Narbutaitės (turiu minty jos "Tris Dievo Motinos simfonijas") ir Broniaus Kutavičiaus muzikos principų. Pvz., vaikų choro buvimas žiūrovų salėje iš karto pažadino "Paskutinių Pagonių apeigų" vaizdinius, nors muzika čia visai kitokia.

"Atminties knyga" yra rimtas, gražiai išdėstytas opusas. Galbūt jis nestebina naujovėmis, bet verčia nulenkti galvą prieš kompozitoriaus meistrystę.

 

Skaitytojų vertinimai


4857. Naiviai2005-04-25 14:13
Idomu, kiek kritike iki tol girdejo muzikos, jei vaikų choro buvimas žiūrovų salėje iš karto pažadino "Paskutinių Pagonių apeigų" vaizdinius?:)))

4897. Patyrusiai2005-04-29 19:25
Kritike girdejo "Paskutines Pagonių apeigas".

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 108 iš 200 
0:11:37 Nov 25, 2009   
Mar 2007 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba