ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-11-20 nr. 965

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Konstantinopolis, tabu ir Brodskis (2) • KAZIMIERZ BRAKONIECKI. TėvynėKAZIMIERZ BRAKONIECKI. Ateologinis traktatas-gk-. Sekmadienio postilėSu BIRUTE KULNYTE kalbasi Juozas Šorys. Pirmoji iš muziejininkų luomoRIMANTAS ŽILEVIČIUS. Iš pokario nutikimųSIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia...LAIMA KREIVYTĖ. Sapnų monumentaiSTANISLOVAS ABROMAVIČIUS. Eilės (2) • SILKĖ. Jaustis šviežia skerdiena (5) • TAUTVYDAS MIEŽINIS. Tabakas ir kulkos. DomasDAINA OPOLSKAITĖ. Žiedūnė, Robertas ir kt. (1) • Pokalbis su MARINA TARKOVSKAJA. Arsenijaus duktė, Andrejaus sesuo, Michailo motinaJONAS KIRILIAUSKAS. Literatūros salonas krizės metuŽYDRŪNAS DRUNGILAS. Šimtas terabaitųPRENUMERATAtikroves reikia bijoti (187) •

Konstantinopolis, tabu ir Brodskis

DALIA STAPONKUTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės piešinys

Ak, Likime, aš labiausiai mėgstu tas akimirkas, kai tu, nepamiršdamas savo išminties ir griežtumo, sykiu nevengi lengvabūdiškų nukrypimų ir tuštybės, kai sumanai pasigirti man, pakoketuoti, sušnibždėti, kas geriausia tau pakliūva ant liežuvio, ir leidi man gėrėtis tavimi. Rytai ir tu, mano Likime, tu ir Rytai – ar kada nors anksčiau, kitoje erdvėje ir kitame gyvenime, kuris Baltijos pakrančių pelkynuose neabejotinai turi kitokį matą, kitokius įvykių, atsitiktinumų, netekčių, nežinomybės, horoskopų ir sapnų sūkurius, ar kada nors ten, kitoje vietoje, būčiau pagalvojusi, kad mirksėsi man blakstienota ir klastinga povo akimi iš Šeherezados pasakų. Aš kalbu ne apie egzotiką ir svetimšaliui nepasiekiamą rytietiškų pasakų poetiką, o apie tavo ironiją, Likime, privertęs mane judėti priešinga civilizacijoms kryptimi, sulig ledynais – iš šiaurės į pietus. Arba sulig paukščiais – pirmyn ir atgal, pametant ir vėl pagaunant prasmę, ieškant įvairiomis kryptimis, nes paukščiai juk kaprizingai įsiūlo ir savo prielaidas bei atsakymus, šitaip nužymėdami mano kelią dviprasmybėmis, nutylėjimais, punktyrais, atodūsiais ir daugtaškiais... Dar niekam nepavyko paversti Rytų „savais“, kad ir ką kalbėtų egzotiką mėgstantys ir kartais iki koktumo naivūs „vakariečiai“. Nepavyko, nes Rytai yra nesuskaičiuojami ir neprisijaukinami. Pagrindinė juose vyraujanti tradicija – tai paklusnumo, hierarchijos, naudos, prekybos, prisitaikymo (ir fantazijai nesuvokiamo vyriško ištvirkimo, ak, gerokai viršijančio moterišką!) tradicija, ganėtinai svetima moralinio absoliuto principams, kuriuos čia atstoja giminystės ir šeimos idėja. Rytuose viešpatauja karštas neracionalaus padūkimo viesulas, begalinis sielvartas ir svaigulys, nieko bendra neturintis su realybe. Rytus nebent galima užgrobus valdyti, ir tai šimtus metų darė šimtai armijų, kurios gerai suprato viena kitą. Imu suprasti jas ir aš, nes pavargau priešintis Rytams, kad išgyvenčiau, kad išlikčiau kaip asmuo, asmenybė, moteris, Rytų fone esanti „kita rasė“. Priešinimasis daro mane silpną, pakerta jėgas, palaužia, ir būna akimirkų, kai visa tai perauga į kažkokį pasiutimą ar įtūžį – į neviltingą norą įsakinėti ir valdyti, norą tokį stiprų, kad net pajunti saldų valdovės jausmą ir nesotumo dyglį, kurio skausmą galima sumažinti tik atrandant naujus „valdymo“ (ir buvimo) būdus. Rytais aš vadinu ne geografinę pasaulio dalį, nes ją apibrėžti mano atveju nepaprasta, aš vadinu Rytais savo pasipriešinimo erdvę, kuri anaiptol nereiškia kažko priešiška, tačiau, be abejonės, verčia kasdien kovoti, neretai – gintis, susvetimėti, apaugti erškėčiais, o kartais, ir tai yra svarbiausia, ta erdvė kaip pilnavidurės, išpustytos, didžiulės rožės žiedlapiai subėga į vieną likimo akį, žiūri į tave ir byloja, kad visa yra tarpusavy susiję, kad visi siūlai susiveja į vieną kamuolį...

Prieš savo pirmąją kelionę į karagezų – šešėlių teatro herojų – šalį, kur gyvena nerūpestingi juokdariai, į dviprasmiško autoriteto ir neegzistuojančios realybės šalį, kur žemaūgiai vyriokai putliomis apžėlusiomis rankomis plekšena ant lentų išdėliotus paplotėlius, o vakarėjant, pasistatę priešais arbatos stiklines, lošia nesibaigiančią kortų partiją, paskutinę vyrišką partiją prieš vis nepriartėjančią didžiąją naktį, aš pasinėriau į Josifo Brodskio Bizantiją ir pagalvojau, kad tik dėl šito mizantropiško reto įžvalgumo rusų poeto vertėjo trainiotis parudavusiais iš liūdesio Leningrado universiteto koridoriais, tegu ir gerokai po jo, tegu ir dėl vieno jo teksto. Taip, visiems linkėčiau kur nors keletą metų studijuoti tik dėl to, kad po daugel metų būtų galima prisėsti, susikaupti, perskaityti ir suprasti bent vieną penkių puslapių tekstą, nes, kaip žinoma, galima nebeperskaityti nieko arba nieko nebesuprasti. Brodskis rašė apie savo pabėgimą iš Bizantijos, kurios dalis jam buvo ne tik Stambulas ir Atėnai, bet ir jojo Leningradas, jei į šią Trečiąją Romą pažvelgsime iš geografinės ilgumos, tai yra vesime rodyklę tiesiai žemyn, į pietus, kur vienas imperinis miestas susiduria su kitu, lygiai taip kaip aš dažnai vedžioju rodyklę priešinga kryptimi – iš pietų į šiaurę, kur tiesiai virš vienos imperijos provincijos Kipro kabo kita – Lietuva. Ak, kaip aš norėčiau šitaip elegantiškai, giliamintiškai, šmaikščiai ir negailestingai susidoroti su savo Bizantija, kuri dabar vadinama tiesiog Rytais, ir pabėgti iš jos. Ir pasiuskite jūs visi: Suleimanai, Mechmetai, Janiai, Kostai ir Osmanai – su savo istorinėmis žemėmis, kuriose neauga niekas, tik ūsai – ta juodaakė, vakarop šeriais apželianti pasaulio dalis... o tas visur lekiantis tau į snukį smėlis, išduriantis iš akių pasaulį... Ar tai tik judrus purvas, negalintis rasti sau vietos, bet sudarantis pačią šitos pasaulio dalies esmę?.. O gal tai žemė, besistengianti pakilti į orą, atsiplėšti nuo savęs pačios, kaip sąmonė atsiplėšia nuo kūno, kaip kūnas pasiduoda karščiui? Lietus... tik jis išduoda dulkių esmę, priblokšdamas jas prie grindinio ir į visas puses ištaškydamas... Šitaip ir skrieja Brodskio minčių perliukai vienas po kito man tiesiai į veidą kaip tos dulkės, kaip kažkokia keista, įspėjanti gaivinančių adatėlių substancija, nes su žvilgančiomis Rytų dulkėmis per ilgą laiką susigyvenau, susitryniau, virsdama viena iš jų, ir nenustebčiau, kad būtent taip ir yra – susitrinta, juk šioje pasaulio dalyje viena perspektyviausių karjerų yra būti dulke, ir nesvarbu ką tu beveiktumei, kurią bendruomenę beišpažintume, šioje mistiškoje Rytų makalynėje iš tikro esi tik dalia. Kitaip tariant, tiesiog džiūgavau, kaip mikliai, sumaniai, nostalgiško, bet pergalingo maršo ritmu Brodskis paliko savo Bizantiją... Kaip žmogus, kuris nebeturi kur grįžti. Aš – taip pat, tiksliau, aš norėčiau taip pat susidoroti su savo Bizantija ir pergalinga, aistringa, sukrešėjusios meilės pilna priiminėti pro šalį žygiuojančias šalis, spindinčias eitynes, apkurtinta kraujo tvinksnių, kurie muša į širdį tuo iškilmingo maršo taktu... Deja, iki šiol man pavykdavo pabėgti tik viena kryptimi – nuo šiaurės – ir tai apmaudu, nes vis dažniau dingteli, kad iš esmės visados ir buvau tik lengva rytietiška dulkė, kurios neįstengia priblokšti sunkūs šiaurietiški lietūs. Ką ten priblokšti – jie tiesiog per prievartą išplukdo lengvesnius neskęstančius kūnus, nekompromisiškai išneša, žiauriai iškrapšto, o kur dar plaukikės adrenalinas, o kur dar kokia nors linijinio principo, susijusio su gyvenimo gerėjimu, apoteozė ir neviltis? Likimas? Visi siūlai susiveja į vieną kamuolį? Tačiau kuo čia dėti Rytai? Kaip sakė Brodskis – niekuo dėta ta dulkėta Azijos katastrofa. Tiesiog tavo požiūris į pasaulį ir kitus žmones ilgainiui ima atsiduoti vieta, kur gyveni – tau atsibosta ta masė, sukibusi iš vieno į kitą panašių žmonių, ir tu norom nenorom tampi mizantropu, o kadangi ir pats sau atsibosti, tai dar prisideda ir dozė snobizmo, kuris iš tikro yra tik dar viena nevilties forma. Mizantropija, snobizmas ir neviltis – šiuo mišiniu Brodskis ir paaiškino savo kritišką susirūpinimą ir melancholišką atsainumą Rytams, prie kurių dvasios jis priskyrė ir Rusiją, ir aš visa tai surašiau ne tam, kad apdainuočiau šio gesto vertą rusų poetą, o kad padėčiau sau ir, jo aštraus žvilgsnio drąsinama, sulaužyčiau kelis savo tabu.

Ilgą laiką Turkija man buvo nemiela ir netgi išstumta tema – nenorėjau ir negalėjau apie ją galvoti, kalbėti, juolab – ten važiuoti, tai buvo šalis, apie kurią vengiau turėti savo nuomonę, nes, gyvenant sunkioje kaimynystėje su ja, stigo ramybės, būtinos smalsumui sužadinti. Mano pirmoji pažintis su šia šalimi nebuvo itin maloni, ir, ko gero, retas svetimšalis mane suprastų, nes retas turi galimybę susipažinti su ja taip, kaip teko man – nuo uodegos, ne nuo galvos. Aš žiūrėjau (tebežiūriu ir turbūt jau visados žiūrėsiu) į Turkiją kipriečio akimis, kartais graiko akimis, kartais lietuvio, kuris negali „suvesti sąskaitų“ su Rusija, ir tai yra gana sudėtingas žiūrėjimas, turintis aiškius atskaitos taškus, pilnas siūbuojančių emocijų ir kur kas stipresnis už turistinį norą (kiti tai vadina aistra ar troškimu) keliauti po Turkiją, judėti plokščiu paviršiumi tam, na, kad save vienaip ar kitaip patenkintumei ar įteisintumei kaip asmenybė. Taip, žmonės keliauja arba nekeliauja dėl įvairiausių priežasčių, jų nesuprasi, tačiau jei keliauja, tai labai mažai kas keliauja linijiniu principu, kaip Vergilijaus herojai, kurie visados tik išvyksta ir niekados negrįžta. Mano linijinis principas yra truputį kitoks – aš nei pernelyg keliauju, nei grįžtu, aš nuolatos ruošiuosi į kelionę, ir tas pasiruošimas mano gyvenime tapo toks reikšmingas, kad seniai užgožė bet kokį kelionės žavesį, tikslus, priemones ir net retus, bet brangius bendrakeleivius. Ak, tas didysis metafizinis pasiruošimas, savaime paverčiantis visa kita mažiau reikšmingais tabu... Jaučiu, net šis tekstas, šis rašymo procesas verčia mane kalbėti apie pasiruošimą keliauti į Turkiją kur kas plačiau nei apie pačią Turkiją, kuriai, kas žino, galbūt atiteks kelios eilutės pabaigoje. Galbūt Rytai iš tikrųjų yra metafizinis žmonijos centras, nugvelbiantis tavo mintis? Ir vis dėlto mano nenoras važiuoti į Turkiją buvo kur kas paprastesnis ir aiškesnis nei šioji įžanga. Tas nenoras arba, tiksliau, negalėjimas, susilaikymas buvo visai ne metafizinis, o netgi labai materialus ir pagrįstas, apčiuopiamas kaip šeimos, kurioje gyvenu, netektis ir skausmas, kaip karinė tvarka, kurios turkiški niuansai persekioja mane kaskart, kai tik sumanau paklaidžioti po šiaurinę Kipro dalį. Bet koks supratimas apie bet ką grindžiamas patyrimu, ir tai, kad mes visi vienaip ar kitaip priklausome nuo istorijos, turi ateiti į galvą kiekvienam žmogui. Štai sliuogiu viena mažyčiu automobiliu Pentadaktilo kalno šlaitu, ieškodama Sinajaus vienuolyno griuvėsių, o kitą kartą – automobiliui užklimpus romantiškai tuščios Mesaorijos dykvietės dulkėse arba pakibus ant gražiausių pasaulyje Rizokarpaso pajūrio uolų susiduriu su kariniais sunkvežimiais, pridaigintais tamsiaplaukių galvučių ir aštrių kaip išgaląsti durklai akių. Aš vis pagalvodavau, turbūt jie seka mane, būtent mane, mano „kitos rasės“ kvapą, odos ir plaukų spalvą, iš tolo, kažkokiais magiškais žiūronais arba dykumos šakalų šnervėmis, uodžiančiomis per dešimtis kilometrų, ir kai tik spėji pagalvoti, kad štai pagaliau esi viena ir laisva svajoklė, užkariavusi salą, iš dangaus nusileidžia turkų kareivių tuntas ir tada belieka dėkoti tam pačiam dangui, kad nemoki turkų kalbos.

Tas juodas veidų svetimumas, tie neįskaitomi dėsniai, valdantys jų mintis, ir žvilgsnių ašmenų šaltis, verčiantis tave tyliai nusilenkti, ne iš pagarbos, o iš baimės, nusilenkti savo baimei ir pasimeldus, kad ji tau suteiktų stiprybės, bėgti... Tavo kareiviai, Dieve, nekalti, ir Tavo armijas galima pateisinti, kai jos ateina, nes nė viena šalelė nėra išvengusi Tavo žiauraus nuosprendžio, kaip ir nėra žmogaus pasaulyje be nuodėmės, tačiau kaip paaiškinti tai, kad atėjusios Tavo armijos nebeišeina – štai kur yra esmė... Štai ir negaliu, atsistojusi ant šiaurinių Kipro uolų, pamoti skarele Turkijai: sveika, kaimyne, tuoj, palauk, man iki tavęs tik valanda kelio jūra, ne, aš, kaip politinė auka, pažeminto orumo nusidėjėlė, suku ratą į Stambulą per Atėnus... Štai ir sakykite, kad tai nėra mano asmeninė problema, kad nieko bendra neturiu su Rytais, Mechmetais ir Janiais, kai ant mano kūno – jų kasdienės dulkės ir judėjimo trajektorijos, taip, asmeninis patyrimas yra ir asmeninė problema.

„Kaip čia viskas pasenę“, rašė Brodskis apie Stambulą su šauktuku. O mano pirmoji mintis išvydus šį miestą – nuščiuvus – buvo: „Kaip čia viskas nauja.“ Čia susikirto mano ir Brodskio laiko linijos, epochos ir kiekybiniai veiksniai, kurie rodo, kad Brodskio laikais šiame mieste gyveno trys milijonai gyventojų, o dabar, kaip sako vietiniai, dvidešimt. Didėjantys skaičiai vis dėlto šį tą pasako ir apie miesto ritmą bei laiką. Neatmetu prielaidos, kad tviskančiai nauji yra tik keli miesto kvartalai, kurie puikuojasi prie greitkelio, skriejant nuo tarptautinio oro uosto, juk vizualioji architektūrinė propaganda yra pati veiksmingiausia, tačiau sykiu iškart matyti, kad skaičiai ir naujumas Stambului yra tik nereikšminga butaforija, kaip ir visa kita – ūsai, skarelės ir net pati Turkija – tas žmogiškas, politinis ir religinis fonas imperiniam miestui yra tik dar vienas istorijos atodūsis. Jūs atvykstate Istanbulan, kurio pavadinimas, kas nežino, kilęs iš graikiško istin Poli – „į Miestą“, miestan iš didžiosios raidės, kur materialus yra tik Laikas, ir jis atrodo dar materialesnis būtent rudenį, nes ruduo tarsi leidžia pajusti gyvenimo linijos regresiją, kai visa traukiasi gilyn, atgal, prie šaknų ir prikelia tavo jaunystės rudenis kituose imperiniuose miestuose. Sankt Peterburgas. Aš pirmą kartą pajutau geliantį poreikį grįžti, dabar aš pajutau, kad iš tikro viskas susiję – imperiniai miestai, gyvenimas juose, Rytai, noras priešintis ir karališkas savo istorijos sureikšminimo jausmas. Rudenėjantis Konstantinopolis, Stambulas, Istanbulas, o dar jis Bizantijas, kvepia ne Brodskio dulkėmis, o medžių šaknimis, velėna ir trūnėsiais. Kai medžių šaknys nori kalbėti, kai po jomis susikaupia labai daug praeities, senų pasakojimų, seniausių istorijų, begalė slopaus šnabždesio ir nealsuojančios tamsos, esančios pirmiau nei bet koks žodis – tada medžių žievė ima skilinėti, sueižėja giliomis rievėmis, po kuriomis atsiveria jų šerdis. Įsikniaubi į tą purų sutemų kailį ir akimirksnį atsiduri visiškoje tamsoje, nebegirdi garsų, nejauti oro, lyg būtumei užvožta dangčiu. Tada reikia akimis lyg dėlėmis įsisiurbti į juodžiausią tamsą ir prasismelkti pro tai, kas neperregima – ir staiga tarsi atsiduri ties riba, anapus, po žeme. Ir pamatai... kad viskas tviska nuo šviesos. Tai akivaizdus dalykas, vidinis šaknų švytėjimas, blausiai žibančios gyslelės, darančios tamsą lyg marmurinę, ribuliuojantis materijos žibėjimas. Juk lygiai taip būna sapne, kai esi atkirsta nuo pasaulio, toli nuklydusi į giliausią introversiją, tada keliauji atgal į save, ir mintys užsidega lyg vidinis žibintas ir šokinėdamos žibena ilgais dagčiais. Taip ir pajunti gyvenimo linijos regresiją, traukiesi gilyn, artiniesi prie šaknų.

Stambule atsiduri anapus, prie daiktų pamušalo, kaip sakoma, istorijos tamsoje, kuri tarsi sudaigstyta žibančiais kalėdinių lempučių ir švytinčių tiltų siūlais. Kokia apytaka, judėjimas ir spūstis, tirštuma ir knibždėlynas, žmonės ir kartos, tūkstančius kartų padauginti koranai, biblijos ir iliados, sumaištis, painiava ir triukšmas. Sunku įsivaizduoti, kad ši vieta veda kažkur kitur, kad už jos dar yra plačios turkiškos erdvės. Esu pačiame dugne, prie tamsių pamatų, prie Motinų, didžiojoje istorijos perykloje, siužetų fabrike, pasakų rūkomajame. Dabar man darosi suprantamas imperinio žavesio mechanizmas, jis tarpsta ant istorijų. Šitiek įvykių, tiek nuotykių, tiek likimų. Visos pasakos, kurias esu skaičiusi nuo vaikystės, čia randa savo namus ir tėvynę. Miestas murmuliuoja ir į tavo ausis tvinksi neišsemiamas įtikinėjimas, eini primerktomis akimis per tą šnabždesį, šypsenų, pasiūlymų šilumą, be paliovos užkabinėjama, girdėdama tūkstančius klausimų. Miestas nori, kad iš jo bent ką pasiimtumei, nors žiupsnelį tų bekūnių šnabždančių atsitikimų, priimtumei jį į savo nuolat jauną – jam taip atrodo – gyvenimą, į savo „kitos rasės“ kraują ir, išgelbėjusi jo dalelę, gyventumei su juo toliau. Tuo imperinis miestas minta – tavo buvimu – ir todėl jis toks neapsakomai didingas ir sunkus nuo žinojimo. Netikėčiau, jei nesugebėčiau mylėti ir nekęsti. Štai vidiniai jo labirintai, sandėliai ir sankrovos, štai dar šilti karstai, trūnėsiai ir mėšlas, senų seniausios istorijos, septyni senovės Trojos sluoksniai, koridoriai ir lobynai. Šitiek auksinių kaukių, kaukė prie kaukės, supliuškusios šypsenos, išėsti veidai, mumijos, tuščiavidurės baidyklės ir vienas po kito naujai aušrai pabundantys, gerai pailsėję numirėliai...

Pirmiausia norėjau pamatyti Agia Sofiją, monumentą Šventajai Išminčiai, ir važiavau į šią Justiniano baziliką, kadais didžiausią pasaulyje, su graikų grupele iš vienos konferencijos – su europiečiais klaidžioti po Stambulą atrodė taip pat keista kaip su turkais po Piterį. Mus vežė elegantiškas, tačiau nieko apie miesto įžymybes nenutuokiantis turkas, nekalbantis jokia užsienio kalba kaip ir didžioji dauguma vietos gyventojų... Turbūt nieko nėra gyvesnio ir išraiškingesnio už graikiškų emocijų teatrą Konstantino mieste, už jų gilius, su pagraudenimais „prarastos karalystės“ išgyvenimus, nieko nėra žavesnio, kaip žiūrėti į Stambulą graiko akimis ir stebėti gatvėse neskubančius, orius, plastiškų gestų ir švelniu savo kalbos čiulbesiu besimėgaujančius graikus, kiekvienu judesiu reikalaujančius, kad Miestas jiems lenktųsi ir dėkotų už jų buvimą čia... Graikiškumas šiame mieste yra dar vienas buvimo būdas, raktas į daugelį Miesto paslapčių, jo poezija, nors, ak, visi mes čia – poetiški imperatoriai, pagalvojau, išskyrus vietinius batų blizgintojus. Graikai savo Meka nusivylė, išvydę ant jos daugybę jiems nieko nesakančių žalių tapetų su auksiniais Pranašo vardais – Agia Sofija seniai tapo visų įmanomų religijų prieglobsčiu – ir nors graikų jausmai mane paliečia, vis dėlto negaliu nematyti toje išminties šventykloje stebuklo, amžinesnio už tikėjimą ir kvepiančio ne smilkalais, o medžio šaknimis. Man visados patikdavo senos bizantiškos šventyklos dėl jų formų dviprasmiškumo, išorės paprastumo ir moteriško jų vidaus švelnumo bei jaukaus žemiškumo. Agia Sofija stūksojo prieš mane kaip kalnas – kiek gremėzdiška, amžių nesuluošinta, neprieinama – tačiau iš vidaus ji atsivėrė trapiu ir švelniu moteriškumu, tarsi svaiginančio minkštumo dangaus kupolas, gaubiantis, ginantis, glostantis, su plaukiančiomis linijomis, metančiomis iššūkį statikai ir todėl nebūdingomis statiniui, o veikiau – vizijai, šlovinančiai visa, kas žmogiška ir žemiška. Šeštame amžiuje po Kristaus Agia Sofija ir buvo naujos, bizantiškos pasaulio vizijos pradžia, atidarymas. Čia gimė bizantiškas nakties sudvasinimas, procesijos prieblandoje su paauksuotais apdarais ir smilkytuvų dūmų debesimis, šventosios ceremonijos ir ritualai iki saulės patekėjimo, religingumo išraiška prabangiais drabužiais, blizgančia ikonografija ir vizijomis mozaikose iš brangakmenių, šalia kurių asketiškas ir primygtinai diegiamas semitų dailidės sūnaus paprastumas ėmė atrodyti mistiškas ir net atgrasantis – Bizantijos religija tapo ne kančių atpirkimo ant kryžiaus, o atgimimo ir kūniškumo religija. Šioji religija su užkalbėjimais ir liturgijomis niekados nevirto racionalizuota doktrina kaip Vakaruose, ji buvo stebuklo šventinimas, kažko nežinomo ir pasislėpusio už ikonostaso – sielos nuostabos ir džiūgavimo religija. Konstantinas atėjo į vieną gražiausių vietų pasaulyje įkurti Naujosios Romos – Nova Roma – čia, Rytuose, tačiau, Justinianui pastačius Agia Sofiją, Naujoji Roma virto Naująja Jeruzale. Miestas tapo dangaus karalyste, o Viešpats – miesto valdovu. Na, ir atvirkščiai: dangaus karalystė – tai Miestas, o jo centre – Agia Sofija, imperatoriaus bazilika, Bizantijos imperializmo centras, kur valdžia reiškia nei daugiau, nei mažiau, kaip tik dangišką apraišką, ir šventasis imperatorius – vasileus – valdo nelyginant iš dangaus skliauto, mosikuodamas graikiškais kodeksais, laikydamas savo rankose gyvenimus Polio piliečių, kurie jaučiasi palaiminti vien dėl to, kad dalyvauja šventojo valdovo ir Miesto gyvenime...

Sutinku su jumis, Orhanai Pamukai, kiekvienas Stambulo kampelis yra romano įžanga.

Ruduo, aleksandriškoji metų epocha, savo bibliotekose sukrovusi metų rato aplink saulę išmintį. Išblyškę rytmečiai, geltoni kaip pergamentas, saldūs nuo išminties vakarai, priešpiečiai, spalvingi kaip senos pageltusios knygos. Stambulo ruduo – senas juokdarys bibliotekininkas nublukusiu rytietišku chalatu, lygiai toks, kokį šiandien dar galima sutikti Stambulo universitete, įsikūrusiame buvusiuose vieno iš sultonų rūmuose su brangiausiais medžio raižiniais ir krištolo šviestuvais, tas mikliai laipiojantis kopėčiomis knygų žinovas, ragaujantis visų amžių ir kultūrų uogienes. Kaip jis smaginasi išleisdamas senovinių apysakų herojus pasivaikščioti po tuo padūmavusiu meduotu dangumi, į tą drumstą ir truputį liūdną šviesos saldybę. Rudens Stambulas – fatamorganos padidinta projekcija, kurią išspinduliavo į dangų mirštantis, muziejumi virtęs grožis. Grožis yra bejėgiškas ir pasmerktas būti savimi, nes kad ir kaip kas stengtųsi su juo varžytis, jį pagrobti, švaistyti ir eikvoti, inscenizuoti sėkmingus išpardavimus, triukšmingus ir daug žmonių sutraukiančius aukcionus, lošti iš jo, niekas negali numalšinti skausmingo jo pertekliaus.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


175518. Style :-) 2009-11-24 18:21
Dalyte, jei išbrauktum tuos "ak" ir "ašašaš", tai būtų super.

175528. kukis2009-11-24 22:24
Manau, kad būtų super reikia išbraukti bent pusę nieko nepasakančių sakinių...reikia didelių sugebėjimų taip ilgai ir tikrai gana skandžiai ir gražiai kalbant, nieko nepasakyti... o tiek daug tikėjausi...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 118 iš 236 
0:03:29 Nov 25, 2009   
Mar 2007 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba